Meno skandalai Lietuvoje. III dalis

Pirmasis didelis meno triukšmas dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvoje susijęs su tema, kurios „prašokti“ nesigauna nei vienos šalies menininkams. Tai – gyvūnų panaudojimas mene. Nors šie atvejai (tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje) reti, jie visada sukelia daug diskusijų, ypač – pastaruosius kelis dešimtmečius.

Meno skandalai Lietuvoje. II dalis.

Įsibėgėjus 10-ajam dešimtmečiui šalyje buvo įtvirtinta nepriklausomybė ir nusistovėjo tegu ir niūroka, bet stabilesnė kasdienybė. Visuomenė galynėjosi su laukiniu kapitalizmu, o jaunieji menininkai paniro į ne mažiau sudėtingą ir nenuspėjamą šiuolaikinio meno pasaulį.

Šis keistas dešimtmetis – tarsi toks paaugliškas periodas, kai energijos – daug, o ką su ja daryti nelabai aišku. Gatvėse – sportiniais kostiumais pasipuošę pacukai. Keistos programos per televizorių rodo kokius tik nori filmus. Autorinės teisės? Ne, negirdėjom. „Neverk mama, sex revolution, mama,“ – dainuoja Bix, moksleiviai uniformas puošia ženkliukais su Samantos Fox ar Sabrinos atvaizdais, Gariūnuose pardavinėjama „Ragana ir lietus“. Šalį laimina 1993 m. atvykęs Popiežius. Kam tokioje sumaištyje rūpi menas?

Meno skandalai Lietuvoje. I dalis.

Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje laisvoje šalyje, kartais užsiplieskia skandalai dėl meno. Paviršutiniški, labai triukšmingi ir nemalonūs tų įvykių dalyviams, jie vis tik turi savų privalumų – kelia diskusijas, grūdina žiūrovus ir menininkus, skatina toleranciją. Dar įdomesniais skandalai tampa žvelgiant iš laiko perspektyvos, kai įkaitę skruostai ir suspausti kumščiai jau ramiai sustingę senų laikraščių ar žurnalų eilutėse.

Mindaugo Navako skulptūros Vilniuje

Ne, jis nepozuos fotografui. Ne, čia nėra ką komentuoti – žiūrėkit patys. Taip, jis nepakenčia kvailų klausimų. Parodos atidarymo iškilmėse pasirodo ant galvos užsitempęs raudoną kaukę su netikra šypsena. Ir šis elgesys jam tinka. Visa skulptoriaus Mindaugo Navako paroda Nacionalinėje dailės galerijoje – tarsi netikėtai pro apsnūdusią provincijos gyvenvietę žvyrkeliu visu greičiu prašvilpusi fūra.

Kęstutis Zapkus ir meniniai pokyčiai 1992-ųjų Vilniuje

“Kas jums visiems darosi? Gal neturit čia kas veikti?“ – su šypsena žemaitiškai tiesiai klausia mane sutikdamas Kęstutis Zapkus. Per valandėlę pokalbio suprantu, apie ką jis: telefonas vis nerimsta, prašo interviu, nori susitikti, vėl prašo interviu…  Ne tik žiniasklaidos, bet ir publikos dėmesį akivaizdžiai parodė į Nacionalinėje dailės galerijoje vykusią ekskursiją su menininku susirinkęs rekordinis skaičius žmonių. Kodėl?

Mama, noriu patefono! Vinilinės plokštelės vėl madingos

Anksčiau ar vėliau pateksite į namus, kurių šeimininkai oriai pasiūlys pasiklausyti plokštelių. Ką daryti? Nebūkite abejingi. Bent iš šimto egzempliorių susidedanti vinilų kolekcija greičiausiai pareikalavo nemažų investicijų bei laiko. Nederėtų ir krykštauti it pamačius autentišką Vytauto Didžiojo portretą. Vinilinės plokštelės, arba tiesiog – vinilai vėl yra padoraus snobo ar muzikos irba gražaus gyvenimo mėgėjo gyvenimo dalimi.

Internete užtikusi didžiulį Berlyno hipsterių namų nuotraukų rinkinį, skaičiavau: patefonus turi apie aštuoniasdešimt procentų. Televizorių – koks dvidešimt procentų. Tad jei prieš penkis metus, pradėjus kilti vinilų pardavimams dar galima buvo įtarti, kad čia tiesiog senukai sukruto palaikyti numylėtosios muzikos laikmenos, tai šiandien akivaizdu – vinilai yra sparčiai plintanti mada, apėmusi netgi Lietuvą.

Keli įrašai pasaulio vaizduotės enciklopedijoje

Džiaugiuosi, kad praeitame „Verslo klasės“ numeryje Jurga Vilpišauskaitė jau supažindino jus su Venecijos bienale, jos masteliais, įtaka bei pagyrė Lietuvos ir Kipro paviljoną. Pagrindinis darbas atliktas, todėl aš dabar galiu susimaišyti taurę spritz`o, patogiai įsitaisyti sofoje ir papasakoti jums kelias istorijas iš šiuo metu Venecijoje vykstančios pagrindinės parodos „Palazzo Enciclopedico“ (enciklopediniai rūmai). Galbūt jums, kaip ir man, jos paįvairins mintis ir bent kuriam laikui sužadins apetitą gyventi.

Algio Griškevičiaus fotografijose – smagios istorijos su nelinksma pabaiga

Su menininku Algiu Griškevičium (g. 1954) kalbamės Gedimino prospekte esančioje „Prospekto galerijoje“. Čia šiuo metu rodoma jo fotografijų paroda „Iš mutantų gyvenimo“. Maždaug kas dešimt minučių į galeriją užsuka po parodos lankytoją. Dauguma tylomis apžiūrinėja fotografijas ir į kūrinius komentuojantį autorių žvilgčioja paslapčiomis. Vaikinas hipsteriškais akiniais įsiterpia į pokalbį tam, kad pasakytų komplimentą, į kurį A. Griškevičius atsako savo tradiciniu: „Dėkoju ir džiaugiuosi, kad jūs turite tokį puikų skonį“. Šypsausi pagalvojusi, kad galbūt lygiai tuo pat metu komplimentą šiam menininkui sako ir panašiais akiniais pasipuošęs vokietis ar olandas – šiuo metu menininko darbai pristatomi dar dvejose parodose: Vokietijoje vykstančioje tarptautinėje meno parodoje „Nord Art“ ir fotografijos festivalyje „Noorderlicht“ Olandijoje. Rugsėjo 16–21 dienomis jo darbai dalyvavo ir Berlyno meno mugėje „Berliner Liste 2013“.

Sako, kad holivudinių filmų scenarijų kūrėjai minutės tikslumu žino, kada herojus turi patekti į bėdą, kada – gauti šansą iš jos išsikapstyti, tuomet pakliūti į dar didesnę duobę ir pagaliau pasiekti laimingos pabaigos tašką, kad istorija patenkintas žiūrovas jau galėtų eiti pramankštinti kojų.

Galerijų rašymo ypatumai. Kodėl pranešimai apie parodas keliauja į šiukšlių dėžę?

„Kaip manai, pats parodos kuratorius parašė tokį pranešimą spaudai?“ – dvejodama klausiu kolegės. „Nemanau, – paabejojusi atsako. – Turbūt tai bus kokio vadybininko darbas.“ Dar kartą peržiūriu Jono Meko vizualiųjų menų centro atsiųstą šedevrą, prašmatnių epitetų ir klaidžių frazių tekstinį mišinį. Trumpas tekstas mirga tokiomis frazėmis kaip: „centrą papuoš menininko darbai“, „centras lankytojams ruošia vasaros dovaną“, „vyras netruko užsitarnauti plačiosios auditorijos simpatijas“, ir galvoju apie taip pristatomos parodos kuratoriaus Kęstučio Šapokos ne kartą išreikštą kategorišką požiūrį į komerciją, kičą bei štampus mene. O gal meną pristatančiame tekste visi šie bruožai tampa pagirtini? Minimame tekste taip pat pranešama apie puikias menininko idėjas, puikią menininko kūrybos erdvę, taip pat sužinome, kad paroda – tai puikusmenininko temperamento atspindys, o darbų formatas puikiai iliustruoja išskirtinį menininko požiūrį į meną. Puikus būdas priversti paniurti dailės kritiką, bent kiek mąstantį žiūrovą ar naujienų redaktorių!

M.T.Rožanskaitė tarp svarbiausiųjų nebuvo niekad. Bet tuoj bus

Neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje atidarytos dvi dviejų menininkų: skulptoriaus Stanislovo Kuzmos (1947–2012) ir tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) parodos. Tačiau šiame tekste rašysiu tik apie vieną jų – M. T. Rožanskaitę.

Ne todėl, kad S. Kuzma – prastas menininkas, anaiptol! Tačiau jo parodos globėja – pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė (girdėjau, jog ir pati turi jo sukurtą skulptūrėlę), o tarp svečių – tiek garbių, solidžių ponų: globėjų ir gerbėjų. Rožanskaitė tarp svarbiausiųjų nebuvo niekad. Kaip matome, nėra ir dabar. Bet tikrai bus, paaiškinsiu – kodėl.