Atvirai vengiant tiesmukumo

Žygimantas Augustinas nepriima svečių dirbtuvėje. Kepdama sausainius dėliojau paskutinius atskaitos taškus interviu klausimams. Ėjosi sunkiai. Žygimantas Augustinas – gerai žinomas menininkas. Puikus piešėjas, tapytojas, lengvai atpažįstamas iš realistinių figūrų, kruopščiai ištapytų, besiraivančių, persikreipusių kūnų, dažnai – autoportretų. Studijavęs Vilniuje, vėliau – Niujorke ir Florencijoje, šiuo metu menininkas kuria ir dėsto piešimą Vilniaus dailės akademijoje. Maždaug kas metus surengiantis po personalinę parodą, Augustinas nesiskundžia dailės kritikų dėmesiu. Skaitant šio menininko kūrybą analizuojančius tekstus, neįmanoma nepastebėti interpretacijų įvairovės, ne tik skirtingų požiūrio taškų, bet ir besiskiriančių išvadų apie kūrybą, jos tikslus, intencijas ir poveikį žiūrovui. Tačiau šį kartą galėjau nevargti dėliodama savas ir svetimas mintis. Tik pradėjęs kalbėti, Augustinas lengvai apvertė išankstines mano prielaidas ir įsivaizdavimus. „Augustinas apie savo kūrybą ne tiek ir daug galvoja. Stengiasi negalvoti,“ – sako jis ramiu balsu. Šypsosi. „Na, dėstydamas, aišku, galvoju, bet daugiau iš reikalo. Būnu kur kas laimingesnis, kai negalvoju. Nes kai pradedi galvoti, vis kyla naujų klausimų ir ta jų begalybė neduoda jokių atsakymų.“