Pradžia > Gyvenimas > Meno skandalai Lietuvoje. I dalis.

Meno skandalai Lietuvoje. I dalis.

OLYMPUS DIGITAL CAMERALietuvoje, kaip ir kiekvienoje laisvoje šalyje, kartais užsiplieskia skandalai dėl meno. Paviršutiniški, labai triukšmingi ir nemalonūs tų įvykių dalyviams, jie vis tik turi savų privalumų – kelia diskusijas, grūdina žiūrovus ir menininkus, skatina toleranciją. Dar įdomesniais skandalai tampa žvelgiant iš laiko perspektyvos, kai įkaitę skruostai ir suspausti kumščiai jau ramiai sustingę senų laikraščių ar žurnalų eilutėse.

Į viešumą pakliuvusio skandalo prognozuoti beveik neįmanoma: vieni, drastiški ir provokuojantys kūriniai, lieka aptarti tik siauruose ratuose, kiti – nebūtinai geriausi – tampa karingų aistrų objektais. Pavyzdžiui, visų laikų skandalų čempione tapo net nesikėsinusi į dorovės, moralės, religijos ar nacionalinės tapatybės klausimus Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“. Kodėl? Galbūt į tai bus lengviau atsakyti dar po 20 metų. Todėl apie ją čia – nei žodžio. Lietuvos dailės istorija nėra jau tokia nyki, kad būtų sugeneravusi tik vieną skandalą dėl meno.

Savo laiku žmonės piktinosi Palangoje 1960 m. pastatytos Roberto Antinio „Elgės – žalčių karalienės“ nuogumu. Juk parkas – tai ne koks moterų pliažas! Skulptoriaus sūnus viename interviu pasakojo, kad tėvas gaudavęs ir nemažai asmeninių, gėdinančių už nuogumo demonstravimą, laiškų. Savo laiku smarkiai kliuvo Aloyzo Smilingio skulptūrai „Besimaudanti“, kuri Panevėžio senvagės parke atsirado 1984 metais. „Ji nepadori!,” – skundėsi įraudusi daržovių pardavėja. „Tegu būna ji, man tai kas, bet tik jau ne miesto centre!,“ – dėstė akinius piktai besivalantis inteligentas ruda eilute. Nenustebčiau, jei jau tada gimė argumentas: „Ir kaip man tai paaiškinti savo vaikams?“. Pasakojama, kad miesto grožį darkančią akmeninę skulptūrą buvo bandoma ne tik nuversti, bet ir padegti. Praėjus vos 30 metų praeiviai net neįtaria, jog toji dekoratyvi, elegantiškai palinkusi nuogos moters figūra galėjo kelti bent menkiausią pasipiktinimą. 1986 metais šalia M. Žilinsko galerijos Kaune pastatyta Petro Mazūro skulptūra „Žmogus“ irgi susilaukė dėmesio dėl savo nuogumo. Tokios pornografijos miesto centre dalis kauniečių matyti nenorėjo, smarkesni reikalavo skulptūrą tuoj pat nugriauti, kiti siūlė bent kažkaip pridengti berniuko „gėdą“. Ši ir kitos panašios dramos išsisklaidė kaip dūmas, o mes eikime į Nepriklausomybės laikus.

Kartu su esminėmis permainomis šalies gyvenime keitėsi ir meno laukas. Atėjo nauji meno vėjai iš vakarų, kaip tuo metu buvo sakoma: „akcijos, instaliacijos ir visos kitos nesąmonės“. Ir čia jaunieji menininkai susidūrė su rimta problema – naujojo meno niekas nevertino kaip protesto ar provokacijos. Publika jaunų menininkų elgesį traktavo kaip protestą prieš santvarką, todėl toleravo kaip keistokus, bet „savus“. Kaip 1992 metais interviu sakė menininkas Gintaras Urbonas, „Tokią publikos reakciją mes labai esmingai išgyvenom. Mus giliai pribloškė tai, kad neįmanoma sukelti provokatyvaus poveikio. Niekas nesipiktino, bet pritarimas nereiškė dialogo. Paprasčiausiai į mus nežiūrėjo rimtai.“

Ir patys menininkai nepageidavo radikalios konfrontacijos. Priminsiu, kad Lietuvos dailėje sovietmečiu nebuvo meninio nonkonformistinio pogrindžio, kurio kūrėjai atėjus Nepriklausomybei įgautų pelnytą autoritetą, išsitiestų ir tęstų savo veiklą. Mūsų šalyje su Sąjūdžiu ir Nepriklausomybe viskas prasidėjo naujai, nuo nulio ir dažniausiai tai buvo jaunimo iniciatyvos. Nors ir mėgindami priešintis ir ieškoti savų kelių, vis tik radikaliai jaunieji menininkai nesielgė ir naudodami naujas raiškas tęsė atsargias, neutralias temas: mitas, archetipas, gamta ir nei akimirkai iš už parankės nepaleido puikiosios metaforos. Gitenis Umbrasas 1990 m. Sereikiškių parko medžių drevėse tapo miniatiūrines freskas arba, 1991 m., prisimena mamos pasakojimą apie laumes upėje ir pina kasas iš Vilnelės žolių. Tai neįprasta, keista, tačiau gražu. Niekas nesipiktina.

Žalias lapas – juodi suodžiai

 

Kaip su ekologija susietą judėjimą publika vertino ir atviros meno grupės „Žalias lapas“ veiklą, nors, pasak Živilės Kucharskienės, „patys gi menininkai savo veiklą traktavo kaip estetinį pasipriešinimą tradiciniam, išsisėmusiam menui ir grupės pavadinimą aiškino ne medžio lapo, bet žalios spalvos popieriaus lakšto įvaizdžiu, turėjusiu reikšti narių nepatyrimą ir eksperimentinį jų kūrybos charakterį.“. Tiesą pasakius, pirmuoju didesniu skandalu tapusi grupės „Žalias lapas“ akcija taip pat visiškai nebuvo skandalinga ir atrodo, kad visus nemalonumus lėmė ne noras provokuoti ar ką įrodyti, tačiau tiesiog jaunatviška gyvenimiškos patirties stoka.

Grupė „Žalias lapas“ susikūrė 1988 metų pavasarį, Vilniaus dailės instituto hole surengę parodą „Gamta mumyse“. Tai buvo atvira grupė, prie kurios veiklų galėjo prisijungti visi panorėję („kolektyvinė kūryba kaip politinis pareiškimas ir opozicija modernistinio vienišo genijaus mitui“). Grupės sudėtis ir skaičius keitėsi, nuolatiniai akcijų dalyviai ir iniciatoriai buvo dailės instituto studentai: Gediminas Urbonas, Artūras Makštutis, Aidas Bareikis, Julius Ludavičius. „Žalias lapas“ rengė improvizuotus hepeningų festivalius prie Anykščių ar Nidoje, vykdė įvairias akcijas. Viena jų įvyko Vilniaus senamiestyje.

1990-ieji, gruodis. Skelbimai praneša, kad 13:00 šalia Rotušės vyks akcija „Kelias“. Jaunimėlis link Rotušės tempia maišus baltos kreidos bei kibirus suodžių. Tuoj jie uždarys eismą ir ant gatvės priešais Rotušę pildami kreidą bei suodžius formuos dideles stilizuotas, baltas ir juodas žmonių figūras. Aplink sustoję akcijos palaikytojai bei šiaip smalsuoliai – atrodo, tada žmonės dar turėjo laiko. Kiek pasimetę tvarką prižiūri jauni milicininkai. Kažkas piktinasi, kažkas šypsosi. Į procesą neplanuotai įsijungia su kanklėmis pro šalį (!) ėjęs žmogelis ir šiuolaikinio meno akciją papildo patriotinės dainos apie laisvą Lietuvą.

Baigus piešti, akcijos organizatoriai pasako trumpą kalbą ir gatvė pagaliau atidaroma eismui. Susirinkę akcijos stebėtojai ir smalsuoliai trumpam sulaiko kvapą – ant gatvės išpieštas figūras pervažiuoja pirmasis žiguliukas, kurį lydi pakilusių dulkių miglelė. Aplodismentai. Iš kolonėlių sklinda garso takelis – plokštelių traškesiai, atskiri muzikos akordai. Pasirodo kiti automobiliai, piešinys po jų padangomis blanksta, suodžiai ir kreida kyla iš po automobilių ratų ir leidžiasi ant žmonių paltų, kepurių, pastatų laiptų, palangių ir stogų. Gatvėje pasigirsta pirmieji rusiški, necenzūriniai. Taip „Žalias lapas“ solidarizavosi su 1989 m. įvykiais Gruzijoje, kai sovietų tankai įvažiavo į aikštę su tūkstančiais taikių demonstrantų, ir išgarsėjo Vilniuje, kuo turbūt pernelyg nesidžiaugė. Miestiečiai dar ne vienus metus prisiminė šią akciją, suodžiais padengusią visą senamiestį.

Šios akcijos neteisino net tuometiniai dailės kritikai. Elona Lubytė, „Literatūroje ir mene“ apžvelgdama gruodžio mėnesio parodas, rašė: „Į ramų mūsų meninio gyvenimo užutekį pūstelėjo avangardiniai vėjai. Nenagrinėdami autentiškumo ir būtinybės, galime tai vertinti kaip mūsų laisvėjančio (o gal patenkančio į naujas žabangas) mąstymo žymenis. Gaila, kad efektingoje akcijoje „Žalias lapas“ truputį susimaišė medžiagos, ir smalsiosios damos ilgai čiaudėjo bei purtė suodžius nuo savo apdarų. Vilniaus senamiesčio gatvės šį įvykį dar mena ir 1991-aisiais. Kaip čia neprisiminsi J. Mačiūno, valančio Niujorko grindinio plytelę dantų šepetėliu ar persodinančio išrautus medžius. Numatymas – taip pat menas.“ Antakius raukė ir dabartinis Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas, grupės akciją pavadinęs „neapgalvota kiaulyste su suodžiais Žmogaus teisių dieną, kai iš tikrųjų buvo pažeistos daugelio vilniečių teisės į švarą.“ Čia pat perskaitome ir tokio pykčio priežastį: „Po šio įvykio reikšmingų meninių novacijų takas į gyvenimą gali gerokai susiaurėti,“ – tokia pozicija rodo, jog skandalų ir bet kokių konfliktų su visuomene nuoširdžiai vengta, gal net tikintis jos palaikymo kovojant su radikaliai nusistačiusiais ir vis dar įtakingais konservatyviais meno lauko dalyviais, į jaunimo bandymus žiūrėjusiais žymiai griežčiau nei plačioji visuomenė ir vakarų kultūros apraiškose matančiais tik grėsmę tyrai lietuviškos kultūros tradicijai. Ryškesnis šių dviejų dailės tradicijų susidūrimas įvyko 1990-ųjų pradžioje. Ir ne kur kitur, o Kaune.

Triukšmas dėl duonos ir mėsos

 

Menininkų grupė iš Kauno iškalbingu pavadinimu POST ARS susikūrė 1989 metais. Jos branduolį sudarė menininkai Aleksas Andriuškevičius, Robertas Antinis, Česlovas Lukenskas. 1990 m. Kaune jie atidarė pirmąją grupės parodą solidžiu pavadinimu „Kauno dailininkų instaliacijos“. Ne juokai – juk oficialiai žodis „instaliacija“ Lietuvoje buvo panaudotas pirmą kartą! Ir pirmą kartą paroda sulaukė tokio triukšmo. Renkami parašai prieš, straipsniai spaudoje ir net nedidelis, bet – piketas, lydėjo šią, vos po 3 dienų uždarytą parodą. O įvykių liudininkas, dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius rašė, kad „šokiravęsi menininkai ir kiti šviesuomenės atstovai darė užuominas, kad kovai su modernistais pasitelksią tremtinius“. Bet kas per instaliacijos sukėlė tokias aistras?

Česlovo Lukensko kūrinys vadinosi „Persižvaigždžiavimas“. Jį sudarė dvi ant sienos kabančios, ryškiais dažais impregnuotos penkiakampės žvaigždės iš audinių. Apačioje – skardos lakštas, ant kurio išdėliotos penkiakampės iš sukapotų kiaulių galvų. Mėsa šviežia, lėtai sunkiasi kraujas. Nepaisant to, kad galvos barstomos druska, neužilgo atsiranda ir kvapas, trečią parodos dieną, kaip suprantu, įgavęs jau beveik apčiuopiamą pavidalą. Bet palaukit, niekur nebėkit. Dar reikia apžiūrėti dviejų menininkų darbus. Na, bent vieno, nes Roberto Antinio kūrinys, nors iš aprašymų sprendžiant ir įdomus, tačiau skandalo kontekste nublanko prieš Alekso Andriuškevičiaus darbą, kurį sudarė prie sienos prikalti duonos kepalai. Jie ir tapo skandalo ašimi. Nes duona yra šventa, savotiška moralinio tabu zona, kurios prikalimas prie sienos parodinėje erdvėje tapo šiurpaus išniekinimo aktu ir akivaizdžiu menininkų šarlatanizmo įrodymu. „Pasaulis tokį avangardą jau seniai pažaidė, pamiršo ir nuėjo toliau,“ – gėdino jaunus menininkus „Kauno tiesos“ žurnalistė Rūta Kanopkaitė, savo tekstą užbaigdama grėsminga pranašyste: „Autentiškąjį mūsų tautos kultūros sluoksnį gerokai pragraužė svetimos rūdys per penkiasdešimt metų. Jeigu jis dar labiau suplonės, pustomas masinės kultūros ir trumpalaikių madų vėjų, tai prie Europos namų slenksčio ateisim ir kaip dvasios elgetos…“

Žvelgiant į šį įvykį iš laiko perspektyvos, regisi trys svarbūs dalykai. Pirmasis – šiandien toks skandalas būtų sunkiai įmanomas. 2010 m. „Vartų“ galerijoje populiarus Lietuvoje menininkas Ray Bartkus taip pat eksponavo prie sienų prikaltą duoną, iš kurios buvo suformuoti Imanuelio Kanto, Džordano Bruno ir Sokrato portretai. Absoliučiai niekas tuo nesipiktino. Antrasis – viešo piktinimosi iniciatoriais čia tapo ne „paprasti žiūrovai“, o patys Kauno menininkai, tiksliau, konservatyvioji jų dalis. Šios „senosios mokyklos“ kova su šiuolaikiniu menu vyksta ir šiandien, kartais nusilpdama, kartais įgaudama visai aršių formų, panašių į epizodą, kurį po įvykių Kaune „Šiaurės Atėnuose“ aprašė Kęstutis Kuizinas: „Žymus dailės kritikas Alfonsas Andriuškevičius „Post Ars“ Zatyšių karjero akcijos metu man teisinosi, jog aukštus kareiviškus batus apsiavęs anaiptol ne dėl klampaus akcijos landšafto, o tikėdamasis laimėti bėgimo-vijimosi dvikovą su jį galbūt persekiosiančiu konservatyvaus plauko Kauno skulptoriumi V. Žirguliu.“ Ir trečia – šį kartą menininkus ir jų kūrybą aktyviai palaikė dailės kritikai. Visų pirma, žinoma, A. Andriuškevičius, skandalo proga rašęs: „Viena svarbiausių modernizmo funkcijų, „nenuvytusi“ per visą jo gyvavimo šimtmetį, buvo ši: šokiruoti miesčionį. Tačiau, norint ją realizuoti, reikalingi du elementai: ir šokiruojantis, ir besišokiruojantis. Pirmojo Kaune būta ir tebesama, nors ir ne tiek, kiek norėtų moderniojo meno apologetai; užtat antrojo – nors vežimu vežk. Be to, tą antrąjį elementą sudaro ne tiek paprastai miesčionimis vadinami eiliniai žmogeliai, kiek dailininkai, žurnalistės etc. Tad žvelgiant bent jau minėtosios funkcijos realizavimo aspektu – Kaunas tiesiog idealus miestas šiam kultūros reiškiniai tarpti, tikra modernizmo supertvirtovė.“

Visi trys „šarlatanai“ sukūrė dar daug gerų kūrinių ir šią istoriją prisimena be nuoskaudų, gal net su tam tikru pasididžiavimu, sakydami: „Arši publikos reakcija – labai geras dalykas. Kaip briliantą menininką nušlifuoja.“ Juk būtent parodą lydėjęs triukšmas ją įamžino Lietuvos dailės istorijoje. Nepralošė jaunų išsišokėlių stojęs ginti A. Andriuškevičius, šiuo metu – Nacionalinės premijos laureatas. Gal tik Kaunas ilgam įgijo konservatyvaus miesto su dar konservatyvesniais menininkais vardą, kuris irgi, tikėtina, kada nors užsimirš.

Publikuota: Verslo klasė

  1. balandžio 10, 2015 8:23 pm

    Tikrai keista, kad labiausiai šokiravosi menininkai. Panašus nusistebėjimas mane apėmė prieš porą dienų išgirdus, kad vienas vienos meno mokyklos dėstytojas nutapė kelias savo koleges moteris… nuogas. Baisus kipišas kilo. Tik pamanyk – nuogas! Tai dar ką nors stebina XXI amžiuje? Ir dar menininkes? Žmonės nepaliauja manęs stebinti🙂

  2. Anonimas
    balandžio 12, 2015 12:41 am

    nesamone

  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: