Pradžia > Gyvenimas > Meno skandalai Lietuvoje. III dalis

Meno skandalai Lietuvoje. III dalis

652__2966afPirmasis didelis meno triukšmas dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvoje susijęs su tema, kurios „prašokti“ nesigauna nei vienos šalies menininkams. Tai – gyvūnų panaudojimas mene. Nors šie atvejai (tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje) reti, jie visada sukelia daug diskusijų, ypač – pastaruosius kelis dešimtmečius.

Atsargiai – gyvūnai mene

Pirmasis su gyvūnais susijęs man žinomas performansas nepriklausomoje Lietuvoje buvo Aistės Kisarauskaitės akcija „Pelyčių laidojimas“, vykusi 1991 metais. Pasipuošusi juodo aksomo kostiumėliu ir baltomis pirštinaitėmis menininkė galerijoje pasirodė su Kalvarijų turguje pirktais žiurkėnais bei juos gyvus „palaidojo“ po plyta su užrašu „Salve“ – prie galerijos durų iškasė smėlyje duobutę, įkišo į ją žiurkėnus ir prispaudė plyta. „Visi pamanė, kad žiurkėnai mirė, mergos pradėjo spiegti. Kelios aršiausios liko piktintis ir po performanso, už tai žiūrovams išsivaikščiojus gavo po žiurkėną,“ – pasakoja A. Kisarauskaitė. Prieš renginį jos iškasta duobė tapo puikiu narveliu graužikams, teliko palikti siaurą plyšelį orui uždengiant ją plyta. Taigi, žudynės buvo sąmoningai susimuliuotos. Žiurkėnai liko gyvi. Tiesą pasakius, visi Lietuvos dailės istorijoje sudalyvavę gyvūnai išnešė sveiką kailį, ko nepasakysi apie kitus pasaulinius atvejus.

Lenkijoje 1993 metais kilo didelis triukšmas dėl menininkės Katarzynos Kozyros instaliacijos „Gyvūnų piramidė“. Ją sudarė tarsi pasakoje apie Brėmeno muzikantus vienas ant kito stovinčios arklio, šuns, katės ir gaidžio iškamšos. Šalimais buvo rodomas videofilmas, kuriame demonstruojama, kaip šie gyvūnai užmušami ir iš jų gaminamos iškamšos. Kilus triukšmui jauna menininkė galėjo kiek tik nori kalbėti apie mirtį, žudymą ir jų vietą šiandieninėje kultūroje bei tvirtinti ir įrodinėti, jog kiekvienas iš šių gyvūnų bet kokiu atveju jau buvo pasmerktas nužudymui, o ji tik su kamera stebėjo kasdieninį profesionalų darbą. Katalikų ir gyvūnų apsaugos organizacijos dar ilgai ją kaltino žudymu dėl savo įgeidžių, sunerimę ir dėl to, jog „filmas galėtų tapti mokomąja priemone satanistams“. Kozyra skandalą išgyveno, meninės veiklos neatsisakė ir dar ne kartą stebino Lenkijos bei visos Europos žiūrovus ne mažiau provokuojančiais kūriniais, o 2011 m. buvo apdovanota Lenkijos nacionaline kultūros premija.

Ėriuko aukojimas Šiuolaikinio meno centre

Lietuvoje bene daugiausiai triukšmo sukėlė 2006 metų Evaldo Janso pasirodymas tarptautiniame performansų festivalyje „Dimensija“, vykusiame Šiuolaikinio meno centre. Net keista, kad daug provokatyvių kūrinių sukūręs, smarkiu charakteriu garsėjantis menininkas visuomenei tapo žinomu tik dėl šio, tiesą sakant, ne pačio geriausio projekto, pavadinto „Pasaulinės demokratijos prevencija“. Kaip pranešė bene visi Lietuvos dienraščiai, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir policijos pareigūnai sustabdė menininko pasirodymą, kurio metu ėriukui turėjo būti nupjauta galva, bent jau taip tarnybą telefonu informavo anoniminis pranešėjas. Iš ūkininko įsigytas ėriukas jau buvo atgabentas į ŠMC, o festivalio organizatoriai susirinkusius žiūrovus perspėjo apie galimus kraupius vaizdus bei paprašė išeiti silpnų nervų žmones ir nepilnamečius. Dienraščio „L.T“ žurnalistė Viktorija Dūdėnaitė pateikia ir žiūrovų reakcijas: „Į ginčą dėl ėriuko likimo įsitraukė ir žiūrovai. Viena moteris piktindamasi klausė, ar menas yra ribojamas įstatymų, ir ragino tęsti performansą. Kita mergina garsiai prieštaravo, kad žudymas nėra menas.“ Šalia buvo publikuotas pokalbis su E. Jansu, kuriame jis žurnalistę tikina, jog gyvūnėlio jam negaila. Esą gyvūnų skerdimas vyksta kasdien, tik į parduotuvę mėsos pirkti atėję žmonės to nemato. Taip pat menininkas patikina, kad mėsą labai mėgstąs: ir avieną, ir šunieną. Perklaustas, ar jis juokauja apie valgomus šunis, atsako: „Čia ne juokas. Gaudau ir šaudau. Na, ir valgau…“

Įsikišus policijai, E. Jansas su supančiotu ėriuku ant rankų kažkur dingo, pažadėjęs akciją pratęsti privačioje erdvėje. Vis tik po kurio laiko Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Veterinarijos skyriaus vedėjas „Delfi“ patikino, jog gyvūnas gyvas ir sveikas, yra sugrąžintas jį pardavusiam ūkininkui. „Nuo mirties išgelbėtas ėriukas sveikas, gyvas, per tris savaites gerokai ūgtelėjo, kol nešalta, ganosi Bijūnų kaimo laukuose,“ – pozityvia gaida baigia straipsnį žurnalistė, palikusi skeptiškesniam skaitytojui pridurti: „iki kol jo nepaskers mėsai“. E. Jansas taip pat iš perfomanso balos išlipo sausas, jokie oficialūs kaltinimai jam nebuvo pareikšti. Tiesa, jis (su visu šiuolaikiniu menu in corpore) buvo vienabalsiai pasmerktas tinklaraštininkų bei internetinių komentatorių, dosniai dalinusių pažadus „pasmaugti tokį menininką savomis rankomis“.

Dailės kritikai puolamo menininko ginti taip pat nestojo, nors privačios diskusijos, ar Jansas tą ėriuką būtų iš tiesų nužudęs, menininkų tarpe tuo metu buvo gan dažnos. Atsakymo nesužinosime. Iš pradžių demonstravęs ryžtingą charakterį, praėjus kiek laiko po skandalo menininkas sakė, jog net negalvojo to gyvulio žudyti ir akivaizdžiai mėgino nemalonios temos išvengti. Kuo neutraliau į situaciją reagavo ir festivalio organizatoriai. Vienas jų, Džiugas Katinas, interviu siūlė šį nutikimą vadinti „ne incidentu, o viešųjų ryšių akcija“, į kurią sureagavo visi, o tarnybos gerai atliko savo darbą. „Kita vertus, užsienio svečiai į akciją su ėriuku reagavo skeptiškai ir sakė: „Anksčiau mes darydavome tokius skandalus, bet tai lengva, todėl nelabai įdomu.“,“ – priduria D. Katinas, tarsi mėgindamas sumažinti įvykio reikšmę ir lokalioje, lietuviškoje erdvėje.

Metai po E. Janso nuotykių mūsų spaudoje, visą pasaulį aplėkė trikdanti žinia apie menininko Guillermo Vargas 2007 metų projektą vienoje Nikaragvos galerijoje. Gausybė žinučių spaudoje bei socialiniuose tinkluose teigė, jog menininkas pagavo gatvėje benamį šunį, pririšo jį galerijoje ir laikė tol, kol šis nugaišo. Pasipiktinimas buvo didžiulis, žodžių poelgio „gynybai“ net neieškojo ir dailės kritikai. Kitais metais šį menininką pakvietę dalyvauti Honduro bienalės organizatoriai sulaukė 4 milijonų protesto parašų prieš šio menininko dalyvavimą renginyje. Tik vėliau pradėjo aiškėti, jog situacija buvo kiek kitokia. Nusilpęs šuo iš tiesų buvo pagautas valkataujantis gatvėje. Jis buvo pamaitintas, tuomet – pririštas galerijoje ir laikytas ten tris valandas, paskui paleistas. Menininkas priduria, jog nei vienas iš tuomet galerijoje pasilankiusių žiūrovų nemėgino šuns išgelbėti, pašerti ir nekvietė policijos. Apibendrinant galima pasakyti, kad Lietuva – ne Nikaragva, čia policija buvo iškviesta scenoje net nepasirodžius galimai aukai, o reikiamos institucijos sureagavo greitai ir efektyviai.

Mandala su viščiukais

Paskutinis kol kas Lietuvoje su gyvūnais vykdytas performansas vyko Kaune 2008 metais. Atliko jį mūsų jau pažįstamos grupės „Post Ars“ nariai Robertas Antinis ir Česlovas Lukenskas. Akcija vadinosi „Mandala su viščiukais“ ir dalyvavo jame, suprantama, keli šimtai cypcinčių, paukštyne įsigytų viščiukų. Galerijoje buvo išdėliota mandala, tuomet – atgabenti viščiukai, kurie ir tapo mandalos griovėjais. Veiksmui pasibaigus medžiaginis mandalos pagrindas su visais viščiukais buvo pakeltas ir suimtas į maišą. Šioji performanso dalis publikai nepatiko labiausiai. Štai dailėtyrininkė Kotryna Džilavjan rašė: „Esminė šios akcijos mintis – gyvybės triumfas – kažkodėl neprasmingai buvo nutrauktas veiksmo atomazgoje, netyčia tapusioje emocine performanso kulminacija. Medžiaginis pagrindas (vyksmo epicentras su viščiukų suardyta mandala) buvo pakeltas nuo žemės ir paverstas savotišku šiukšlių maišu, kuriame kepurnėjosi trupiniais ir lėkštelėmis užversti performanso „gyvybės nešėjai“. Performansas, savo logika buvęs netgi kažkuo magiškas, pakylėtas, baigėsi negrabiu, perdėtai prozišku veiksmu. Į rituališką sacrum erdvę gremėzdiškai įmaknojo trivialus profanum“.

Menininkai tvirtino, jog jokio gyvūnų kankinimo jų planuose nebuvo ir nei vienas viščiukas nebuvo sužeistas ar juo labiau – nužudytas. Po renginio visi jo pūkuoti dalyviai buvo nuvežti į kaimą, taip už patirtą stresą jiems atsilyginus antruoju ir gerokai laimingesniu gyvenimu – paukštyne jų laukė visai kitokios ateities perspektyvos. Paklaustas, ko niekada nepadarytų dėl meno, Č. Lukenskas atsako: „Aš niekada nepadaryčiau to, kas peržengtų žmogaus orumo ribas – niekada neprisiliesčiau prie jo per prievartą. Žmogaus teisių laikausi ir niekada nekankinu gyvūnų. Bet niekada nesakau, kad gyvūnas negali dalyvauti meno procese – juk cirke gyvūnai vaidina, šunis mes taip pat dresuojame. Klausimas, kas yra kankinimas?“ Tačiau kaip įprasta, tokiose situacijoje argumentų niekas neklauso – menininkai buvo paduoti į teismą dėl nederamo elgesio su gyvūnais ir netyčinio jų kankinimo. Tiesa, vėliau teismo buvo išteisinti.

Žvelgiant tiek į Lietuvos, tiek į Vakarų mene pasirodančius bandymus į meninį veiksmą įtraukti gyvūnus akivaizdu, jog pastaraisiais dešimtmečiais visuomenė itin jautri net užuominoms apie gyvūnų mirtį ar jų kankinimą. Neatrodo, kad pasaulis tapo geresniu – vyksta karai, žudymai, kankinimai. Tačiau akivaizdu, kad šiandieninėje Europoje 7-ajame dešimtmetyje vykdyti Vienos akcionistų performansai pasikartoti nebegalėtų. Pasitelkęs kudlotą, plunksnuotą ar pūkuotą medžiagą menininkas rizikuoja ne tik sukelti skandalą, bet ir gauti baudą, sėsti už grotų, o kartais ir atsisveikinti su menininko karjera.

Tegyvuoja skandalai!

Čia pasakojimą apie lietuviškus meno skandalus baigsiu. 2009 metais Vilnius tapo Europos kultūros sostine. Šio gigantiško projekto metu buvo pridaryta tiek žalos meno bei menininkų įvaizdžiui ir reputacijai, kiek nepadarė visi iki tol vykę skandalai kartu sudėjus. Buvo triukšmą sukėlusių kūrinių ir po 2009 metų, tačiau kol kas jie dar pernelyg arti mūsų tam, kad galėtume į juos žvelgti ramiai. Nesunku pastebėti, jog pastaruoju metu išgarsėjantys meno kūriniai liečia tautinės tapatybės ir lytiškumo temas. Apie tautinių simbolių išniekinimą pakeltais balsais buvo daug kalbama po feminisčių grupės performanso „Po Kudirka, arba patriarchams paliepus, mums panorėjus“ (2012), kurio metu atliktas pakeistas Lietuvos himnas. Taip pat čia paminėtinas Eglės Tamulytės-Shaltmiros Lietuvos herbo interpretacija: piešinys, kuriame vietoje vyro ant žirgo joja moteris. Šį kartą spaudą pasiekęs triukšmas kilo dėl to, jog galerijos darbuotojos pačios išsigando galimo skandalo dėl valstybinių simbolių išniekinimo ir neleido šio kūrinio eksponuoti galerijos lange. Kita grupė visuomenės reakcijos sulaukusių kūrinių skirti netradicinės lytinės orientacijos klausimams. Tai cenzūros Užsienio reikalų ministerijoje atvejis – Akvilės Anglickaitės fotografijų serijos „XXXX“ (2006) atmetimas iš parodos, skirtos žmogaus teisėms bei, Ugniaus Gelgudos fotografijų ciklo „Gyvenimas kartu: tradicinė ir netradicinė šeima“ (2004) nuotykiai Juodkrantės parodų salėje, su publikacijomis spaudoje, oficialių pareiškimų rašymu ir net ekspertų komisija, turėjusia ištirti, ar šios fotografijos – menas (nuspręsta teigiamai). Vis tik šios temos kol kas dar pernelyg skausmingos, įvykiai dar aktualūs, tolimesnė šiuose įvykiuose dalyvavusių menininkų karjera bei kiek ją paveikė šie skandalai dar nežinoma.

Aišku tik viena – meno skandalų buvo ir būtinai bus. Tikiuosi, mano čia aprašyti rimti, o kartais ir juokingi, daug kalbų ir aistrų sukėlę atvejai leis kiek ramiau žvelgti į naujai užsiplieksiančias aistras. Juk tai – tik dailės istorija, kad ir kokia įdomi ir įtraukianti ji bebūtų.

Publikuota: Verslo klasė

 

 

  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: