Vienintelis karalienės prašymas

Vieną naktį pas miesto vyriausiąjį architektą atėjo trys Barboros. Nesupraskite neteisingai, žmogus čia niekuo dėtas – atėjo nekviestos ir nelauktos, ilgos suknios tik sapno dulkes braukia, žemė net dreba nuo kiekvieno žingsnio orumo ir, neslėpsime, svorio. Pirmoji atėjo pati vyriausia. „Mums reikėtų susitarti, kad, galvodami apie miesto dabartį ir ateitį, stengsimės nepamiršti ir visai nenurašyti praeities. Nebūtina prie jos aklai taikytis, tačiau verta išnaudoti tai, ką turime. Juk mūsų šalies kultūroje ir dailės istorijoje yra įdomesnių akimirkų, nei kartais atrodo su užmoju rašantiems ambicingus rytojaus planus“, – tyliai pasakė ir nusivedė į Jeruzalę.

Apie ką kalbasi skulptūros?

Tą pavasario pavakarį, kai atgis visos miesto skulptūros, Vilniuje burbėjimo bus daugiau, nei įprasta. Petras Cvirka piktai valysis balandžių apdergtą paltą, Kipras Petrauskas keiks proletariškus batus, o Gediminas su vilku darniai staugs, kad juos kuo greičiau nukeltų ant žemės. Neišsitraukęs rankų iš kišenių Vincas Kudirka lengvai nužengs laiptukais ir smalsiai žvalgydamasis patrauks Vilniaus gatve. O Tarasas Ševčenka pasileis miesto centro link.

Apsiausto skvernai tik plasnoja, akys žybčioja – kaip ir dera jaunam poetai. Čia reikėtų priminti, kad Ukrainos poetas Ševčenka mirė sulaukęs garbaus amžiaus. Dažnai jis taip ir vaizduojamas – su charakteringais ūsais, orus ir truputį pavargęs. Akmens skulptūra Vilniuje, skverelyje prie Halės turgaus, jis įamžintas jaunas, nes šiame mieste gyveno būdamas 15–17 metų. Bet apie tai, kaip jis čia gyveno, kaip mokėsi lietuvių kalbos, į kurį knygyną vaikščiojo ir kokią dailią mergaitę čia įsimylėjo, jis galbūt papasakos Kudirkai, kai netyčia susidūrę Vokiečių gatvėje jie patrauks valgyti jogurtinių ledų ir šnekučiuotis.