Meno skandalai Lietuvoje. III dalis

Pirmasis didelis meno triukšmas dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvoje susijęs su tema, kurios „prašokti“ nesigauna nei vienos šalies menininkams. Tai – gyvūnų panaudojimas mene. Nors šie atvejai (tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje) reti, jie visada sukelia daug diskusijų, ypač – pastaruosius kelis dešimtmečius.

Meno skandalai Lietuvoje. II dalis.

Įsibėgėjus 10-ajam dešimtmečiui šalyje buvo įtvirtinta nepriklausomybė ir nusistovėjo tegu ir niūroka, bet stabilesnė kasdienybė. Visuomenė galynėjosi su laukiniu kapitalizmu, o jaunieji menininkai paniro į ne mažiau sudėtingą ir nenuspėjamą šiuolaikinio meno pasaulį.

Šis keistas dešimtmetis – tarsi toks paaugliškas periodas, kai energijos – daug, o ką su ja daryti nelabai aišku. Gatvėse – sportiniais kostiumais pasipuošę pacukai. Keistos programos per televizorių rodo kokius tik nori filmus. Autorinės teisės? Ne, negirdėjom. „Neverk mama, sex revolution, mama,“ – dainuoja Bix, moksleiviai uniformas puošia ženkliukais su Samantos Fox ar Sabrinos atvaizdais, Gariūnuose pardavinėjama „Ragana ir lietus“. Šalį laimina 1993 m. atvykęs Popiežius. Kam tokioje sumaištyje rūpi menas?

Meno skandalai Lietuvoje. I dalis.

Lietuvoje, kaip ir kiekvienoje laisvoje šalyje, kartais užsiplieskia skandalai dėl meno. Paviršutiniški, labai triukšmingi ir nemalonūs tų įvykių dalyviams, jie vis tik turi savų privalumų – kelia diskusijas, grūdina žiūrovus ir menininkus, skatina toleranciją. Dar įdomesniais skandalai tampa žvelgiant iš laiko perspektyvos, kai įkaitę skruostai ir suspausti kumščiai jau ramiai sustingę senų laikraščių ar žurnalų eilutėse.

Keli įrašai pasaulio vaizduotės enciklopedijoje

Džiaugiuosi, kad praeitame „Verslo klasės“ numeryje Jurga Vilpišauskaitė jau supažindino jus su Venecijos bienale, jos masteliais, įtaka bei pagyrė Lietuvos ir Kipro paviljoną. Pagrindinis darbas atliktas, todėl aš dabar galiu susimaišyti taurę spritz`o, patogiai įsitaisyti sofoje ir papasakoti jums kelias istorijas iš šiuo metu Venecijoje vykstančios pagrindinės parodos „Palazzo Enciclopedico“ (enciklopediniai rūmai). Galbūt jums, kaip ir man, jos paįvairins mintis ir bent kuriam laikui sužadins apetitą gyventi.

Galerijų rašymo ypatumai. Kodėl pranešimai apie parodas keliauja į šiukšlių dėžę?

„Kaip manai, pats parodos kuratorius parašė tokį pranešimą spaudai?“ – dvejodama klausiu kolegės. „Nemanau, – paabejojusi atsako. – Turbūt tai bus kokio vadybininko darbas.“ Dar kartą peržiūriu Jono Meko vizualiųjų menų centro atsiųstą šedevrą, prašmatnių epitetų ir klaidžių frazių tekstinį mišinį. Trumpas tekstas mirga tokiomis frazėmis kaip: „centrą papuoš menininko darbai“, „centras lankytojams ruošia vasaros dovaną“, „vyras netruko užsitarnauti plačiosios auditorijos simpatijas“, ir galvoju apie taip pristatomos parodos kuratoriaus Kęstučio Šapokos ne kartą išreikštą kategorišką požiūrį į komerciją, kičą bei štampus mene. O gal meną pristatančiame tekste visi šie bruožai tampa pagirtini? Minimame tekste taip pat pranešama apie puikias menininko idėjas, puikią menininko kūrybos erdvę, taip pat sužinome, kad paroda – tai puikusmenininko temperamento atspindys, o darbų formatas puikiai iliustruoja išskirtinį menininko požiūrį į meną. Puikus būdas priversti paniurti dailės kritiką, bent kiek mąstantį žiūrovą ar naujienų redaktorių!

Meno kolekcininkai Lietuvoje

1649 metų sausį lipdamas ant ešafoto Anglijos karalius Charlesas I-asis, be visų kitų dalykų šioje ašarų pakalnėje paliko ir įspūdingiausią renesanso ir baroko menininkų kūrinių kolekciją. Oliverio Cromwellio sprendimas po karaliaus mirties išparduoti kolekciją miestiečiams, tapo moraliniu smūgiu monarchistams ir… meno rinkos Anglijoje pradžia. Atkūrus monarchiją į valdžią atėjo karalius Charlesas II-asis, kuris šiaip ne taip susigąžino dalį kūrinių, tačiau aukcionai nenustojo veikti – 1669–1692 metais Londone buvo parduota apie 35 000 meno kūrinių. Moralas? Kartą „paragavę“ kokybiško meno namuose, žmonės dažnai nebegali sustoti. Ir tai tęsiasi iki šių dienų.

Bet tai kažkur ten, užsieniuose. O kaip Lietuvoje, kur meno kolekcionavimo ir mecenavimo tradicijų beveik nėra?

Vienintelis karalienės prašymas

Vieną naktį pas miesto vyriausiąjį architektą atėjo trys Barboros. Nesupraskite neteisingai, žmogus čia niekuo dėtas – atėjo nekviestos ir nelauktos, ilgos suknios tik sapno dulkes braukia, žemė net dreba nuo kiekvieno žingsnio orumo ir, neslėpsime, svorio. Pirmoji atėjo pati vyriausia. „Mums reikėtų susitarti, kad, galvodami apie miesto dabartį ir ateitį, stengsimės nepamiršti ir visai nenurašyti praeities. Nebūtina prie jos aklai taikytis, tačiau verta išnaudoti tai, ką turime. Juk mūsų šalies kultūroje ir dailės istorijoje yra įdomesnių akimirkų, nei kartais atrodo su užmoju rašantiems ambicingus rytojaus planus“, – tyliai pasakė ir nusivedė į Jeruzalę.

Apie ką kalbasi skulptūros?

Tą pavasario pavakarį, kai atgis visos miesto skulptūros, Vilniuje burbėjimo bus daugiau, nei įprasta. Petras Cvirka piktai valysis balandžių apdergtą paltą, Kipras Petrauskas keiks proletariškus batus, o Gediminas su vilku darniai staugs, kad juos kuo greičiau nukeltų ant žemės. Neišsitraukęs rankų iš kišenių Vincas Kudirka lengvai nužengs laiptukais ir smalsiai žvalgydamasis patrauks Vilniaus gatve. O Tarasas Ševčenka pasileis miesto centro link.

Apsiausto skvernai tik plasnoja, akys žybčioja – kaip ir dera jaunam poetai. Čia reikėtų priminti, kad Ukrainos poetas Ševčenka mirė sulaukęs garbaus amžiaus. Dažnai jis taip ir vaizduojamas – su charakteringais ūsais, orus ir truputį pavargęs. Akmens skulptūra Vilniuje, skverelyje prie Halės turgaus, jis įamžintas jaunas, nes šiame mieste gyveno būdamas 15–17 metų. Bet apie tai, kaip jis čia gyveno, kaip mokėsi lietuvių kalbos, į kurį knygyną vaikščiojo ir kokią dailią mergaitę čia įsimylėjo, jis galbūt papasakos Kudirkai, kai netyčia susidūrę Vokiečių gatvėje jie patrauks valgyti jogurtinių ledų ir šnekučiuotis.

Si­tu­a­ci­ja Vo­kie­čių gat­vė­je

Is­to­ri­ja pa­ro­dos „Ta­py­ba Lie­tu­vo­je“ Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tre mo­ty­vais

At­si­bu­do dar prieš su­skam­bant ža­din­tu­vui. „Die­na bus la­bai ge­ra. Pas­kui, ži­no­ma, teks kiek pa­dir­bė­ti, o jau ta­da…“ – niū­nia­vo, lip­da­mas iš mie­ga­mo­jo į pir­mą aukš­tą. Pa­ke­liui, kaip įpras­tai, nu­žvel­gė Žmui­dzi­na­vi­čiaus pa­veiks­lą ir pri­ta­ria­mai šyp­te­lė­jo – taip, ra­mus ug­ni­kal­nis ne­ti­kė­tai pra­si­verš tam, kad po su­maiš­ties at­ei­tų der­liaus de­šimt­me­čiai.

Ger­da­mas ka­vą jis ra­miai šil­ki­ne šle­pe­te di­ri­ga­vo iš „Fo­cal“ ko­lo­nė­lių sklin­dan­čiam Vi­val­di „Pa­va­sa­riui“. Ry­to idi­lę nu­trau­kė te­le­fo­no skam­bu­tis – kiek pa­dve­jo­jęs pa­kė­lė ra­ge­lį.

Rusiją šokdina mergaitės. Trumpai apie „Pussy Riot“

– Ar po traumos, kurią jums sukėlė šis pasirodymas, kreipėtės į gydytojus ar psichologus?
– Per mane ne kartą perėjo maloningoji Dievo energija, o ji daug stipresnė už bet kokius psichologus, juo labiau kad pati esu psichologė.
– Kodėl gi tuomet toji dieviškoji energija neišgydė jūsų nuo moralinės traumos?
– KLAUSIMAS ATMETAMAS.
– Ar jums žinoma apie banketus, kurie vyksta šventyklos komplekse?
– KLAUSIMAS ATMETAMAS.

– Iš kur jūs žinote, kaip juda velniai?
– KLAUSIMAS ATMETAMAS.