Mindaugo Navako skulptūros Vilniuje

Ne, jis nepozuos fotografui. Ne, čia nėra ką komentuoti – žiūrėkit patys. Taip, jis nepakenčia kvailų klausimų. Parodos atidarymo iškilmėse pasirodo ant galvos užsitempęs raudoną kaukę su netikra šypsena. Ir šis elgesys jam tinka. Visa skulptoriaus Mindaugo Navako paroda Nacionalinėje dailės galerijoje – tarsi netikėtai pro apsnūdusią provincijos gyvenvietę žvyrkeliu visu greičiu prašvilpusi fūra.

Kęstutis Zapkus ir meniniai pokyčiai 1992-ųjų Vilniuje

“Kas jums visiems darosi? Gal neturit čia kas veikti?“ – su šypsena žemaitiškai tiesiai klausia mane sutikdamas Kęstutis Zapkus. Per valandėlę pokalbio suprantu, apie ką jis: telefonas vis nerimsta, prašo interviu, nori susitikti, vėl prašo interviu…  Ne tik žiniasklaidos, bet ir publikos dėmesį akivaizdžiai parodė į Nacionalinėje dailės galerijoje vykusią ekskursiją su menininku susirinkęs rekordinis skaičius žmonių. Kodėl?

Algio Griškevičiaus fotografijose – smagios istorijos su nelinksma pabaiga

Su menininku Algiu Griškevičium (g. 1954) kalbamės Gedimino prospekte esančioje „Prospekto galerijoje“. Čia šiuo metu rodoma jo fotografijų paroda „Iš mutantų gyvenimo“. Maždaug kas dešimt minučių į galeriją užsuka po parodos lankytoją. Dauguma tylomis apžiūrinėja fotografijas ir į kūrinius komentuojantį autorių žvilgčioja paslapčiomis. Vaikinas hipsteriškais akiniais įsiterpia į pokalbį tam, kad pasakytų komplimentą, į kurį A. Griškevičius atsako savo tradiciniu: „Dėkoju ir džiaugiuosi, kad jūs turite tokį puikų skonį“. Šypsausi pagalvojusi, kad galbūt lygiai tuo pat metu komplimentą šiam menininkui sako ir panašiais akiniais pasipuošęs vokietis ar olandas – šiuo metu menininko darbai pristatomi dar dvejose parodose: Vokietijoje vykstančioje tarptautinėje meno parodoje „Nord Art“ ir fotografijos festivalyje „Noorderlicht“ Olandijoje. Rugsėjo 16–21 dienomis jo darbai dalyvavo ir Berlyno meno mugėje „Berliner Liste 2013“.

Sako, kad holivudinių filmų scenarijų kūrėjai minutės tikslumu žino, kada herojus turi patekti į bėdą, kada – gauti šansą iš jos išsikapstyti, tuomet pakliūti į dar didesnę duobę ir pagaliau pasiekti laimingos pabaigos tašką, kad istorija patenkintas žiūrovas jau galėtų eiti pramankštinti kojų.

M.T.Rožanskaitė tarp svarbiausiųjų nebuvo niekad. Bet tuoj bus

Neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje atidarytos dvi dviejų menininkų: skulptoriaus Stanislovo Kuzmos (1947–2012) ir tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) parodos. Tačiau šiame tekste rašysiu tik apie vieną jų – M. T. Rožanskaitę.

Ne todėl, kad S. Kuzma – prastas menininkas, anaiptol! Tačiau jo parodos globėja – pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė (girdėjau, jog ir pati turi jo sukurtą skulptūrėlę), o tarp svečių – tiek garbių, solidžių ponų: globėjų ir gerbėjų. Rožanskaitė tarp svarbiausiųjų nebuvo niekad. Kaip matome, nėra ir dabar. Bet tikrai bus, paaiškinsiu – kodėl.

MUZIEJUS KAIP TEATRAS

Kiekvieną mielą dieną apie dešimtą valandą ryto ant vieno pastato Rotušės aikštėje palangės nutupia varna. Kelis kartus garsiai sukrankia ir nuskrenda. Kazio Varnelio muziejuje prasideda darbo diena. Muziejaus darbuotojai jums to nepasakos, būkit ramūs. 

Jie jus ves nesibaigiančiais koridoriais, laiptais ir kambariais, kuriuose dar prieš kelerius metus karaliavo pats Kazys Varnelis (1917–2010), jūs galvosite, kad jau visai nebeturite jėgų, tačiau sustabdyti ekskursijos irgi nenorėsite, nes bus labai smalsu – koks gi kitas kambarys ir kokių gi dar turtų yra šiame nuo atsitiktinių praeivių pasislėpusiame muziejuje, pačiame miesto centre? 

Shaltmira kul­tū­ros pa­raš­tėse

Ne­di­de­lis, net – vi­sai ma­žas kam­ba­rys juo­dai ap­deng­tu sta­lu ir rau­do­no­mis užuo­lai­do­mis. Sta­las, lo­va, daug kny­gų ir pie­ši­mo prie­mo­nių, pie­ši­niai ant sie­nų ir da­žais iš­tep­tos grin­dys – to­kia jau­nos me­ni­nin­kės gy­ve­ni­mo ir dar­bo erd­vė. Su­si­pa­žin­ti su Eg­le Ta­mu­ly­te, ge­riau ži­no­ma pseu­do­ni­mu Shalt­mi­ra, pa­nū­dau pa­ma­čiu­si jos per­so­na­li­nę pa­ro­dą Vil­niaus Pa­mėn­kal­nio ga­le­ri­jo­je. Lai­mos Krei­vy­tės ku­ruo­to­je pa­ro­do­je pa­va­di­ni­mu „Va­gi­nos at­si­pra­šy­mai“ ro­do­mi ko­mik­sai, pie­ši­niai ir di­de­lio for­ma­to pie­ši­niai ak­ri­lu ir žy­mek­liu. Lie­tu­vo­je la­bai ne­įpras­tos sti­lis­ti­kos pie­ši­niai.

Ko nebijo dailėtyrininkas?

VIDAS POŠKUS viešojoje erdvėje labiausiai žinomas kaip dailėtyrininkas. Taip pat jis – Kazio Varnelio muziejaus vedėjas, humanitarinių mokslų daktaras, rimtas žmogus. Be to, smalsus ir malonus. Kol rengiau spaudai šį tekstą, jis sekmadienį išgelbėjo šąlantį bebrą. O dar prieš kelias dienas mudu sėdėjome mažutėje galerijoje RA prie židinio ir kalbėjomės apie jo tapybos ir iliustracijų parodą.
Kelios piešinių serijos iliustruoja paties autoriaus parašytus tekstus. Taip pat rodomi akrilo technika sukurti mažo formato paveikslai, autoriaus vadinami „paveiksliukais“. Ši paroda – gera proga pasikalbėti su kolega, kuris dažniau kalbasi su kitais ir rašo apie kitus. Tikiu, kad apie dailę rašančio žmogaus dailės kūrinių paroda bus gera proga vieniems pasibarti, kitiems – pasidžiaugti. Šis interviu aistras galbūt dar kiek pakurstys.

Tapybos horizontai Panevėžyje

Antano Obcarsko parodos atidarymas Panevėžio „A galerijoje“ įpusėjo (paroda atidaryta 2011 m. gruodžio 22 d.). Tiksliau, baigėsi beveik valandą trukusi „oficialioji“ kalbų ir pokalbių dalis. Tačiau žiūrovai nesiskirstė. Panevėžiečiai užgrūdinti –­ šios galerijos „rekordas“ – valandą ir keturiasdešimt minučių trukęs atidarymas. O jau paskui –­ vynas ir neformalūs pokalbiai.

Pasakojimas su paralelinėmis istorijomis

Nėra čia ko slėpti. Kalbant apie paveikslus, žmones dažniausiai domina du klausimai: per kiek menininkas juos nutapo ir už kiek parduoda. Kolegoms menininkams dar smalsu, kur pirkti porėmiai ir kokios firmos gruntas bei dažai. „Rinktinei“ kultūringai publikai, be kainos klausimų, aktualu ir tai, ar menininkas geras, ar ne. Tokioje situacijoje vienas iš būdų grįžti prie meno kūrinių yra pasakojimas. Tad ir papasakosiu apie neseniai atsidariusią menininko Algio Griškevičiaus tapybos ir objektų parodą bei pakeliui pasidalinsiu keliomis istorijomis, kurių dalis šio menininko paveikslų gerbėjų nesitikėtų išgirsti. 

Prieš dvidešimt metų

Akvilė Zavišaitė (1963–1991) mirė tais pačiais metais, kai „Bix“ Lietuvoje uždainavo „Neverk mama (Sex revolution)“. Šiandien vyriausiasis „bixas“ kepa komercinius projekčiukus, o žymi kuratorė Akvilės paveikslų kategoriškai neįsileidžia į Vilniaus meno mugę. Viskas gerai. Menininkai tvarkingai sušukuoti ir išrikiuoti pagal kelių asmenų skonį. Net jaunieji kurdami stengiasi būti gudrūs ir atsargūs lyg patyrę diplomatai. Revoliucija neįvyko, mama.