Mindaugo Navako skulptūros Vilniuje

Ne, jis nepozuos fotografui. Ne, čia nėra ką komentuoti – žiūrėkit patys. Taip, jis nepakenčia kvailų klausimų. Parodos atidarymo iškilmėse pasirodo ant galvos užsitempęs raudoną kaukę su netikra šypsena. Ir šis elgesys jam tinka. Visa skulptoriaus Mindaugo Navako paroda Nacionalinėje dailės galerijoje – tarsi netikėtai pro apsnūdusią provincijos gyvenvietę žvyrkeliu visu greičiu prašvilpusi fūra.

Prie informatyvių ekskursijų su menininkais ir lengvų interviu su klasikiniais klausimais jau pripratę žurnalistai šį kartą gavo kitą patiekalą. Galėtum ir nustebti, bet juk žinai, kad rūstumas – vyresnės kartos Lietuvos skulptoriams būdingas bruožas. Barzdoti, valingi ir stiprūs, tiesūs ir užsispyrę. Čia nesulauksi, sese, milijono eurų vertės Jeffo Koonso šypsenos. Ir nieko nesujaudins tavo kaprizingai papūstos lūpos. Sunku į dėžutę sukišti žmogų, kuris kiekvieną dieną emociškai ir fiziškai grumiasi su akmeniu, metalu ir kitomis kaprizingomis, nepaklusniomis medžiagomis. M. Navako atveju tos medžiagos – dar ir didžiulių mastelių. Daug patirties turintis menininkas puikiai žino, kad jo darbai veikia žiūrovus. O šie žino, kad vienas stiprus kūrinys daug vertingesnis nei penki mieli pasišnekučiavimai.

M. Navakas gimė 1952 m. Kaune, gyvena ir dirba Vilniuje. Studijavo architektūrą ir skulptūrą, dabar pats dėsto Vilniaus dailės akademijoje. Parodose, simpoziumuose dalyvauja nuo 1977 metų, tačiau oficialių įvertinimų laikas atėjo su šalies nepriklausomybe. Herderio premija, Nacionalinė kultūros ir meno premija, Baltijos Asamblėjos premija. Dalyvavimas tarptautinėse bienalėse, realizuoti dideli skulptūriniai objektai užsienyje. Paradoksalu, bet tai – pirmoji didelė, muziejinė M. Navako paroda Lietuvoje. Tačiau didžiules, sunkias jo skulptūras pas save gabenti pasirodė verta kaimynams: latviams (personalinė paroda Latvijos Nacionaliniame dailės muziejuje Rygoje), lenkams (Šiuolaikinės skulptūros muziejus Oronske), estams (KUMU meno muziejuje Taline).

Vilniaus mieste rasite tik 4 šio menininko skulptūras, iš kurių geriausiai žinomas „Kablys“ Vilniaus Geležinkeliečių rūmų fasade. Šiuo metu Nacionalinėje galerijoje rodomos 56 skulptūros, arba – 100 tonų meno. Dauguma jų – galerijos viduje, o didieji ir sunkieji kūriniai – aplink muziejaus pastatą. Neapleidžia jausmas, kad jos visos čia susirinko ir sau vietas išsirinko pačios, tarsi kokiam stebuklingam švilpukui sušvilpus. Stovi patenkintos, uodžia miesto orą ir nužiūrinėja turistus. Tiesiog stebėtina, kaip gražiai šie didžiuliai, grubių formų objektai bendrauja su juos supančiu miestu ir žiūrovais. O ką daryti parodos lankytojams, kad tas bendravimas būtų abipusiai malonus ir naudingas?

100 tonų problemų 

Ši retrospektyvinė M. Navako paroda visa yra kaip autorinis kūrinys – visus kūrinius menininkas eksponavo pats, kuratorei Elonai Lubytei palikęs transportavimo, komunikavimo bei kitus organizacinius klausimus. Jis pats atrinko parodai kūrinius, ieškojo jiems vietos, kūrė parodos architektūrą (atkreipkite dėmesį į retai atidengiamas Nacionalinės dailės galerijos didžiosios salės lubas!). Tad einant nuo vieno eksponato prie kito verta pagalvoti ir apie visumą – skulptūros dažnai gražiai susišaukia tarpusavyje formaliai, o kartais ir prasmiškai.

Kalbant apie rodomus objektus – pradžioje verta pakilti į 9-tą muziejaus salę, kur nuolatinėje ekspozicijoje laikinai įterptas M. Navako „Vilniaus sąsiuvinis“. 1981–1986 m. menininkas fotografavo Vilnių, paskui fotografavo savo sukurtas nedidelio formato skulptūras ar jų modelius. Šių nuotraukų fragmentus koliažo principu įkomponavo anksčiau užfiksuotoje miesto erdvėje ir retušavo. Pamėginus įsivaizduoti, kaip šie „eskizai“ atrodytų tikrovėje, bus lengviau įsijausti į menininko grumtynes su dydžiais, objektų santykiu tarpusavyje ir su žmogumi. Tuomet jau galima leistis į pagrindinę galerijos salę.

Čia rodoma didžioji dalis parodos eksponatų, sukurtų iš netradicinių medžiagų – statyboms naudojamų vamzdžių, konteinerių, taip pat – vazonų, blokelių, vonios kriauklių. Menininkas šias medžiagas linkęs traktuoti kaip žaliavą ir nieko daugiau. Tačiau tegu ir perdaryti (pavyzdžiui, į vieną formą sujungti, emaliu padengti ir išdegti vazonai) arba buitines situacijas primenantys (it skalbiniai padžiauti varnalėšų lapai) objektai nuo formos, masės ar paviršiaus kontempliacijų mus veda prie tam tikrų įtarimų menininko atžvilgiu.

M. Navakas seka mus, ponai, ir daro tai jau seniai. Jis stebi mūsų miestą, jo pretenzijas, galimybes ir realybę. Jis šniuštinėja mūsų buitį. Klausosi mūsų diskusijų apie kultūrą ir kasdieninių kaimyniškų pašnekesių. Tam jam nereikia lipti į romantizuotą Menininko bokštą, iš kurio neva geriau matosi. Ne, jis nepastebimai įsimaišęs tarp mūsų ir išduoti jį galėtų nebent viena ranka iš paskos velkamas didžiulis lagaminas ant ratukų – dailės istorijos bagažas, kuriame rasi visko: dolmenų, renesansinių arkų, klasicistinių kolonų, Duchampo ready-made. Kita ranka jis pakeliui renka pačias įvairiausias medžiagas: granitas, metalas, gintaras, oda, kristalai, betonas, silikonas, porcelianas, medis. Šis menininkas nuolat ieško naujų, naujausių jam pasiekiamų medžiagų. Vienos repertuare išlieka ilgiau, kitas perpratęs tuoj palieka ir ieško naujų. Bet naudojamų medžiagų gausa tėra išorinis bruožas, leidžiantis įvardinti tai, kas išties stebina – M. Navakas nuolat ieško problemų. Ir nuolat jų randa. O paskui sprendžia, tuo pačiu suteikdamas mums galimybę patirti aistringą, gal net – artimą pirmykščiam džiaugsmą menu. Tai paroda, kurioje žmonės nori paliesti eksponatus, stebisi ir daug šypsosi.

Dideli, ryškūs kūriniai, kurių visumą teksto pradžioje sulyginau su pro šalį prašvilpiančia didžiule krovinine mašina, virpins Vilniaus orą, vels tvarkingas šukuosenas ir gąsdins vištas iki pat rugsėjo 14 dienos. Bet neatidėliokite apsilankymo iki paskutinės dienos – gali būti, kad labai užsimanysite čia sugrįžti dar kartą.

 

Publikuota IQ