Pradžia > Menininkai > Kęstutis Zapkus ir meniniai pokyčiai 1992-ųjų Vilniuje

Kęstutis Zapkus ir meniniai pokyčiai 1992-ųjų Vilniuje

Paveikslėlis

“Kas jums visiems darosi? Gal neturit čia kas veikti?“ – su šypsena žemaitiškai tiesiai klausia mane sutikdamas Kęstutis Zapkus. Per valandėlę pokalbio suprantu, apie ką jis: telefonas vis nerimsta, prašo interviu, nori susitikti, vėl prašo interviu…  Ne tik žiniasklaidos, bet ir publikos dėmesį akivaizdžiai parodė į Nacionalinėje dailės galerijoje vykusią ekskursiją su menininku susirinkęs rekordinis skaičius žmonių. Kodėl?

Priežasčių ne viena. Pirma, rezultatų duoda galerijos įdirbis – jau kuris laikas viena po kitos čia rodomos įdomios, gerai parengtos parodos. Antra – ne dažnai Vilniuje matome menininkų iš Niujorko kūrybą. Trečia – gandai apie įdomią parodą pasklinda greitai ir veikia žymiai efektyviau nei žiniasklaidoje pasirodančios žinutės. Ir galiausiai – tai po Vilnių sklandanti Kęstučio Zapkaus legenda. Apie tai, kaip gūdžiais 1992-aisiais į Lietuvą trumpam sugrįžęs menininkas dėstė Vilniaus dailės akademijoje ir prisidėjo prie itin kūrybingo ir sėkmingo kurso atsiradimo. Trijų menininkų (Patricijos Jurkšaitytės, Žilvino Kempino ir Aido Bareikio), kurie ir šiandien Kęstutį Zapkų vadina Mokytoju, kūrinius taip pat pamatysite toje pačioje, Nacionalinėje dailės galerijoje.

Kęstutis Zapkus gimė 1938 m. Lietuvoje. Būdamas septynerių kartu su mama per patį karą bėgo iš Lietuvos, tuo tarpu tėvas – muzikantas, kompozitorius, mokytojas, Lietuvos partizanas Aleksandras Zapkus – liko čia kovoti ir žuvo. K. Zapkus sėkmingai pasiekė Ameriką, 1960 m. baigė Čikagos meno institutą, vėliau įgijo magistro laipsnį Niujorko Sirakjuso universitete. Po studijų apkeliavęs visą Europą apsistojo Niujorke, kur dėstė Parsono meno mokykloje, Prinstono, Pensilvanijos universitetuose, rengė parodas. 1992 m. K. Zapkus vieną semestrą dėstė Vilniaus dailės akademijoje, sukeldamas čia nemažai triukšmo dėl neįprastos mokymo metodologijos ir požiūrio: ragino ieškoti savęs rašant dienoraštį, pasyviems posovietiniams studentams rodė, kad daug ko galima pasiekti patiems ir tikino, kad laikams pasikeitus valstybė menininkų nebešelps ir šie privalės patys ieškoti ir rasti savo vietą pasaulyje. Toks požiūris čia patiko ne visiems, tačiau studentai buvo sužavėti. Žvelgiant iš laiko perspektyvos – tai bene sėkmingiausias iš Akademijos išleistų kursų. Tikiu, kad Kęstučio Zapkaus prisiminimai apie to meto Lietuvą bus įdomūs, o jo dėstymo metodai bei požiūris į kūrybiškumą – ir naudingi ne tik menininkams, bet ir visiems, turintiems kūrybinių ambicijų.

Jūs sėkmingai kūrėte ir dėstėte Niujorke. Kas paskatino jus mesti darbus ir 1992 metais atvykti dėstyti į Lietuvą?  

Pirmą kartą į Lietuvą atvykau 1989 metais. Tuomet čia pristačiau savo paveikslų ciklą karo tema: aš, kaip karo vaikas, norėjau pasidalinti šia tapyba su kitais lietuviais, kurie taip pat yra karo vaikai. Paroda buvo rodoma Parodų rūmuose, dabartiniame Šiuolaikinio meno centre. Atidarymas vyko antrą valandą dienos, daug kalbėjo visokie veikėjai ir politikai, paskui durys į parodą atsidarė, žiūrovai labai greitai apibėgo paveikslus ir išėjo, tarsi be jokios reakcijos. Tai mane nustebino. Po parodos lankiausi Vilniaus dailės akademijoje, pamėginome su studentais surengti kitokias nei čia buvo įprasta peržiūras. Kūrinio autorius pats turėjo pristatyti savo darbą klausytojams – kitiems studentams, tuomet visi apie jį diskutavome. Tuo metu Akademijoje vyravo kita tvarka – dėstytojai už uždarų durų surašydavo studentams pažymius, nieko jiems nesakydami ir nediskutuodami. Matyt, studentams toks naujas požiūris patiko ir jie prašė Akademijos vadovybės, kad pakviestų mane dėstyti.

Apie jūsų studentų grupę kalbama iki šiol, jie patys jus vadina mokytoju. Tai keista, nes dirbote kartu tik pusę metų. Maža to, kad nemaža dalis šių studentų tapo garsiais, gerais menininkais – jie dar ir labai skirtingi, kiekvienas kuria savitai, naudoja skirtingas medžiagas. Ko mokėte savo studentus, kokių įrankių jiems davėte, kad per pusę metų pasiekėte tokio efekto?

Atvažiavęs čia 1992 metais žinojau, kad atvykau į jau išlaisvintą, Nepriklausomą Lietuvą. Tačiau dažnai jaučiausi lyg Sovietų sąjungoje. Gerai prisimenu tokį vaizdą: ateinu į mums skirtą studijų patalpą Akademijoje susitikti su būsimais savo studentais. Žiema. Pro išdaužtą langą į studiją krenta snaigės. Šalta. Klausiu studentų – kodėl jūs nesusitvarkote to lango? Man atsako, kad reiktų rašyti prašymą vadovybei, kad suremontuotų, o kol jie parašys ir kol į prašymą sureaguos – jau ir pavasaris ateis, tad neverta ir vargintis. Tai man iš karto parodė, koks didelis atotrūkis, kokie prispausti žmonės.

Tuomet padėjau ant stalo su savimi atsivežtą lagaminą. Mano 12 studentų stovi aplink – žiūri.  Klausiu – kaip manote, kiek metų šiam lagaminui? Visi įdėmiai apžiūri plastmasinį daiktą su užtrauktuku ir nusprendžia, kad lagaminui – 5 arba 10 metų. Netiesa, sakau. Šiam lagaminui jau 50 metų, mano mama jį nusipirko tik atvažiavusi į Ameriką. Ir šis didžiulis laiko tarpas yra tai, ką jūs praradote ir dabar turite pasivyti. Lagaminą buvau prikrovęs iškarpų iš amerikietiškų meno žurnalų: įvairiausių kūrinių reprodukcijų, šiek tiek straipsnių, net reklamų. Išverčiau viską ant žemės ir liepiau, kad kiekvienas išsirinktų po 20 vaizdų, kurie stebintų. Siūliau ne ieškoti savęs, sau artimų dalykų, tačiau būtent to, kas stebina, gąsdina ar traukia. Į studiją pro langą krito snaigės. Studentai pamažu įsidrąsino ir ėmė traukti iš krūvos vis naujus, niekad nematytus vaizdus ir idėjas.

Paskui studentams uždaviau per 2 savaites aprašyti visą savo gyvenimą – nuo pat gimimo iki vakar dienos. Skatinau rašyti kuo nuoširdžiau, dienoraštis skirtas ne kitiems paskaityti, bet jiems patiems – tam, kad suprastų, kas jie iš tiesų yra, kas jiems rūpi, kas traukia. Labai svarbu atrasti save, be kaukių, be kopijavimo, tik tuomet galima suprasti, kas tau iš tiesų yra svarbu. Savistaba, savianalizė tuo metu buvo apskritai naujas reiškinys Lietuvoje, o aš skatinau atidžiai analizuoti tiek savo gyvenimą, charakterį, tiek kūrinius.

Taip pat norėjau, kad jie suprastų, jog yra ne tik Vilniaus ar Lietuvos menininkai – jie yra viso pasaulio menininkai ir turi kurti visam pasauliui. Tam reikia būti labai įsigilinusiam į save. Nes aplinka ne visada supranta ir ne visada palaiko menininką, tad visų svarbiausia jausti postūmį kurti pačiam iš savęs.

Tai gan neįprasti reikalavimai studentams net ir šiandien. Ar jūsų studentai patikėjo jumis ir ėmėsi dirbti?

Žinoma patikėjo!Gal įtakos turėjo tai, kad aš iš Niujorko (tuo metu tai buvo panašiai, kaip iš Marso). Bet svarbiausia, kad raginau ne tapyti taip, kaip aš, tačiau įsigilinti į save. Menininkai juk egocentriškos asmenybės, jiems gilintis į save įdomu ir labai naudinga.

Kokių dar pertvarkų atsirado grupėje per tą pusmetį?

Pakeitėme ir studijos tvarką. Iki šiol tai buvo dvi patalpos, kiekvienoje vienu metu dirbo po 6 žmones. Susiradę medžiagų pasidarėme kiekvienas po tegu ir mažą, tačiau atskirą erdvę – tai buvo individuali erdvė, kurioje studentai dirbo nesižvalgydami į kolegas. Organizavome ir peržiūras. Kadangi dirbtuvių sienos Akademijoje buvo visos išteptos dažais ir purvu, peržiūroms patys išsidažėme sienas baltai. Labai greitai apie visa tai pasklido gandai ir legendos. Šalimais besimokę antrakursiai atėjo prašyti, kad dėstyčiau ir jiems. Mūsų peržiūrose pradėjo lankytis kiti studentai, dailės kritikai, o Kęstutis Kuizinas (1992 metais įsteigto Šiuolaikinio meno centro direktorius) pasiūlė šiam kursui po semestro suteikti erdves parodai – tai irgi buvo svarbi motyvacija ir pamoka studentams.

Paroda įvyko ir pavyko puikiai. Atidarymas vyko ne dieną, kaip čia buvo tuomet įprasta, o vakare. Aiškinau studentams, kad laikai, kai valstybė šelpdavo menininkus nupirkdama kokį jų darbelį ir suteikdama studijėlę darbui – praėjo. Ateina kapitalistinis laikas, kai jie turės pasirūpinti savimi, rasti kontaktą su publika, ją sudominti. Taigi, atidarymą rengėme vakare, kad visi galėtų ramiai po darbų ateiti ir ilgiau pabūti. Už 100 dolerių pripirkau daugybę šampano – už tą sumą turbūt išpirkau visą Vilniuje tuo metu buvusį šampaną…

Kaip suprantu, studentai jūsų dėstymu buvo labai patenkinti, atrodo, ir jums buvo smagu. Kodėl čia buvote taip trumpai ir po vieno semestro išvažiavote atgal į Niujorką?

Buvome pasirašę sutartį vienam semestrui. O jam pasibaigus manęs Akademijos vadovybė nekvietė pasilikti ilgesniam laikui. Buvo žmonių, kurie nesuprato, ką darome ir todėl pyko. Šiaip ar taip, esu pasaulio žmogus, man būtina judėti, matyti skirtingas kultūras – visam laikui pasilikti Lietuvoje planų nebuvo. Tačiau esu lietuvis. Aš čia gimiau, man buvo 7 metai kai su mama per patį karą bėgome iš Lietuvos. Čikagoje taip pat buvo didelė ir labai veikli lietuvių bendruomenė. Bet kas yra lietuviškumas? Juk ne kryžius, ne gėlės, ne bakūžės. Tai mąstymo būdas. Menininkas – pasaulio dalis, jis turi reaguoti į tai, kas vyksta, būti atviras pasauliui. Suprantu, kad aš su savo antikariniu ciklu nesustabdžiau karų, beprasmiškų žudynių pasaulyje. Tačiau aš pabandžiau, mano sąžinė rami. Visuose mano darbuose yra labai daug pasaulio įvykių, to, kas mus supa. Menininkas negali apsimesti miegančia gražuole ir sakyti, kad jam nerūpi, kas vyksta aplink. Man atrodo, kad puikiausia meninė instaliacija Lietuvoje yra KGB muziejus. Kiekvienas turėtų praleisti ten dieną, o paskui pradėti kurti naują Lietuvą.

Vizualiai įspūdingus ir įdomius Kęstučio Zapkaus paveikslus pamatysite parodoje. Juos suprasti padės paties autoriaus parašyti daugelio paveikslų paaiškinimai specialiame parodos lankstinuke, kurį būtinai pasiimkite galerijos kasoje.

Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos pr. 22) veiks iki birželio 1 d.

Foto: Tapytojas Kęstutis Zapkus ©Lietuvos dailės muziejus, fotografas Andrius Valužis

Publikuota: http://www.delfi.lt

Kategorijos:Menininkai Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: