Si­tu­a­ci­ja Vo­kie­čių gat­vė­je

Is­to­ri­ja pa­ro­dos „Ta­py­ba Lie­tu­vo­je“ Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tre mo­ty­vais

At­si­bu­do dar prieš su­skam­bant ža­din­tu­vui. „Die­na bus la­bai ge­ra. Pas­kui, ži­no­ma, teks kiek pa­dir­bė­ti, o jau ta­da…“ – niū­nia­vo, lip­da­mas iš mie­ga­mo­jo į pir­mą aukš­tą. Pa­ke­liui, kaip įpras­tai, nu­žvel­gė Žmui­dzi­na­vi­čiaus pa­veiks­lą ir pri­ta­ria­mai šyp­te­lė­jo – taip, ra­mus ug­ni­kal­nis ne­ti­kė­tai pra­si­verš tam, kad po su­maiš­ties at­ei­tų der­liaus de­šimt­me­čiai.

Ger­da­mas ka­vą jis ra­miai šil­ki­ne šle­pe­te di­ri­ga­vo iš „Fo­cal“ ko­lo­nė­lių sklin­dan­čiam Vi­val­di „Pa­va­sa­riui“. Ry­to idi­lę nu­trau­kė te­le­fo­no skam­bu­tis – kiek pa­dve­jo­jęs pa­kė­lė ra­ge­lį.

Keturios lietuvių parodos ŠMC. Atidarymo scena.

Keturios lietuvių menininkų parodos ŠMC. Pilnas Facebookas pakvietimų. Elektroniniai laiškai. Pokalbiai. Džiaugsmas. Vieniem džiaugsmas, kad lietuvių menininkai eksponuojami geriausiose parodinėse erdvėse. Kitiem – malonumas apkalbėti, kad ŠMC sumažinus finansavimą tiesiog nebeišgali atsivežti produkto iš užsienių. Kažkam – viltis, kad gal tuoj išauš ir jo (jos) valanda. Galima tai pavadinti švente. Parodų atidarymų šventės – žavus ir savotiškas žanras. Truputį apgaulingas, kiek įtemptas, šurmuliuojantis. Toks mažas spektakliukas. Dažniausiai nelabai įspūdingas, bet savas. Maždaug toks, tik be tuščių tarpų, kurie čia žymi kalbas, diktofone užgožtas neatpažįstamo aplinkinio šurmulio.