Pradžia > Gyvenimas > Meno skandalai Lietuvoje. II dalis.

Meno skandalai Lietuvoje. II dalis.

Sauka_InfernoĮsibėgėjus 10-ajam dešimtmečiui šalyje buvo įtvirtinta nepriklausomybė ir nusistovėjo tegu ir niūroka, bet stabilesnė kasdienybė. Visuomenė galynėjosi su laukiniu kapitalizmu, o jaunieji menininkai paniro į ne mažiau sudėtingą ir nenuspėjamą šiuolaikinio meno pasaulį.

Šis keistas dešimtmetis – tarsi toks paaugliškas periodas, kai energijos – daug, o ką su ja daryti nelabai aišku. Gatvėse – sportiniais kostiumais pasipuošę pacukai. Keistos programos per televizorių rodo kokius tik nori filmus. Autorinės teisės? Ne, negirdėjom. „Neverk mama, sex revolution, mama,“ – dainuoja Bix, moksleiviai uniformas puošia ženkliukais su Samantos Fox ar Sabrinos atvaizdais, Gariūnuose pardavinėjama „Ragana ir lietus“. Šalį laimina 1993 m. atvykęs Popiežius. Kam tokioje sumaištyje rūpi menas?

1992 metais iš Niujorko į Vilniaus dailės akademiją dėstyti atvažiuoja Kęstutis Zapkus, kurio dėstymo metodai, o ypač – jo kurse studijuojančių studentų kuriami darbai daug kam iš vyresnių dėstytojų atrodo kaip koks nesusipratimas, o neretai kelia ir pyktį. Po pusės metų pasiūlymo pratęsti kontraktą negavęs Zapkus išvažiuoja, dar suspėjęs surengti savo kurso parodą „Geros blogybės“. Ji vyksta ką tik įsikūrusiame Šiuolaikinio meno centre, kuris 1992 m. perėmė Parodų rūmų Vokiečių gatvėje pastatą ir ėmėsi rodyti šiuolaikinį meną. ŠMC vadovauti imasi tuomet jaunas dailėtyrininkas Kęstutis Kuizinas, šias pareigas vykdantis iki šiol. Tiesą sakant, tai, jog Lietuvoje kultūrinių institucijų vadovai ateina, panašu, „visiems laikams“ ir turėtų tapti vienu didžiausių skandalų kultūros srityje per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį.

Kalbant apie šiuolaikinį (aktualųjį) meną to meto Lietuvoje būtina paminėti George Soros fondo įkurto Atviros Lietuvos fondo (ALF) veiklą nuo 1990 m. Teigiama, kad per 13 veiklos metų įvairioms programoms bei organizacijoms remti buvo išleista apie 65 mln. JAV dolerių – dalis šių lėšų atiteko ir šiuolaikinės dailės procesams skatinti, perspektyviems menininkams remti. Viena vertus, didelės finansinės injekcijos skatino jaunus menininkus imtis tokių nepopuliarių žanrų kaip videomenas ar performansas. Kita vertus – meno lauke atsiradę dideli pinigai didino įtampą, skatino konkurenciją ir žaidimus, apie kuriuos jų dalyviai iki šiol kalba tik puse lūpų.

Skandalingi, bet nepastebėti

Tuo metu buvo sukurta nemažai kūrinių, kuriuos galima būtų pavadinti skandalingais. Tačiau diskusijų visuomenėje jie nesukėlė, liko uždarame meno lauke. Tai yra, neatsirado susikalbėjimo tarp visuomenės ir šiuolaikinių menininkų – tik prie modernesnių meno krypčių, tokių kaip ekspresionizmas ar abstrakcija beapsiprantanti kultūringoji publikos dalis sunkiai virškino dar vieną radikalių naujovių porciją – instaliacijas, videomeną, performansus. O to, kas sunkiai virškinama stengiamės apskritai nevartoti, tad atotrūkis vis didėjo. Menininkai bei dailės kritikai irgi pernelyg nesistengė to kontakto užmegzti, bijodami nesupratimo, o gal ir apskritai nematydami reikalo kalbėtis su šiuolaikinio meno klausimais neišprususia publika. Taigi, nors įvykių, skandalų ir skandaliukų tuometiniame meno lauke buvo išties daug, tačiau plačiosios visuomenės jie nepasiekė. Paminėsiu tik kelis iš potencialiai skandalingų to meto kūrinių.

Kurį laiką Geležinkeliečių kultūros rūmuose (geriau žinomuose kaip „Kablys“) veikė galerija „Jutempus“. 1995 m. čia pirmą kartą vyko Jono ir Justo Vaitiekūnų performansas „Varymas“. Jo metu galerijos erdvėse buvo varoma pati tikriausia, dzūkiška samanė. Štai ką apie idėjos atsiradimą portale letmefix.lt pasakoja J. Vaitiekūnas: „Varymo“ idėja atsirado 1994 m. rudenį, gal rugsėjo mėnesį. Ėjom su Justinu Gorkio (dab. Pilies) gatve ir kalbėjomės tarpusavyje. Gal apie tai, kad… esmėje tai apie „drungną“ ir neįdomų meno formų importą, kuriuo masiškai užsiėmė „gudresni“ VDI/VDA studentai – ypač skulptoriai. Jie vartė vakarietiškus meno žurnalus ir lygino, gretino. „Varymas“ gimė iš linksmo pašnekesio apie tai, kad „šiltam“, plagijuojamam menui būtina uždėt ant viršaus kažką tautiško ir gerokai didesnių gabaritų.“ Menininkai pasiskolino iš „kaimiečio-anonimo“ samanės varymo aparatą, paruošė fotoreportažus iš Dzūkijos miškų bei tuometinio Vilniaus degtinės fabriko ir lakoniškai pristatė publikai savo tikslus: 1) savireklama, 2) pinigai, 3) reginys, 4) taip pat ir pati akcija. Parodos atidarymas truko ilgai, jo metu ir buvo varoma samanė. Gal tai būtų tęsęsi ir visą parodos laiką, tačiau į galeriją netikėtai užsuko policija. Greičiausiai paroda jie susidomėjo perskaitę operatyviai parašytą ir sekančią dieną jau atspausdintą „Lietuvos ryto“ žurnalisto straipsnį, kuriame įtariama, jog menininkai tik prisidengia menu vykdydami neteisėtą veiklą bei baiminamasi, jog „situacija gali tapti nebekontroliuojama“. Istorija baigėsi gerai – meno erdvės ir menininkų statusas išgelbėjo brolius Vaitiekūnus nuo teisinės atsakomybės ir jų samanės varymo aparatą nuo konfiskacijos. Policininkams sugebėta įrodyti, jog tai meninis, ne pogrindinio veiksmo aktas, kas dar užtvirtinta pasižadėjimu „nevartoti ir neprekiauti“. Vėliau, tik vis kintančia forma, performansas buvo kartojamas 1996 ir 1997 metais. Deja, bet proga įsisiūbuoti audringai diskusijai apie meno erdvės specifiškumą ir kiek čia galioja visiems bendros taisyklės, buvo praleista – tiesą sakant, šis klausimas plačiojoje visuomenėje taip ir liko neaptartas iki pat šių dienų.

Įvykių liudininkai su šypsena prisimena, kaip daugelis atėjusių į 1995 m. ŠMC surengtą parodą „Dėl grožio“ visų pirma skubėjo ieškoti ne Juozo Statkevičiaus sukurto stiliaus parodose budinčiam personalui ir net ne Valdo Ozarinsko instaliacijos iš 37 žiurkės vidaus organų. Visi norėjo pamatyti Mindaugo Šimkaus kūrinį „Taip pasaulis nesikeičia“ (1995). Tai – organinio stiklo plokštė, ant kurios puikavosi lakoniškas užrašas: „Jei žmogus kultūringas, jam bybys nereikalingas“. Jos vienos užteko kikenimui ir šnabždesiams, o ŠMC kuratoriai, matyt, net įžvelgė skandalo potencialą – parodos kataloge negražusis žodis liko ištrintas.

Religiniai simboliai – viena jautriausių temų

Kaip Eglė Rakauskaitė plačiuose visuomenės sluoksniuose netapo viena garsiausių Lietuvos menininkių – sunku suprasti. Šiuo metu Nacionalinės dailės galerijos nuolatinėje ekspozicijoje galima rasti jos kūrinį „Taukuose“ (1998). Tai videoinstaliacija, kurioje užfiksuotas jos performansas – nuoga menininkė panyra į karštų taukų vonią ir joje kantriai guli, kol šąlantys taukai pamažu virsta ją įkalinančia balzgana mase. Ši autorė už ūsų tampė ir vieną jautriausių temų – religiją. Teigiama, jog religija, valstybingumo ir lytiškumo temos yra ta trijulė, kurios pasirodymas meno lauke lengviausiai įžiebia aistras visuomenėje. Vienas iš tokių E. Rakauskaitės kūrinių – „Šokoladiniai krucifiksai“ (1995). Menininkė iš šokolado išliejo daugybę tradicinio dydžio krucifiksų ir juos keliomis eilėmis iškabino ant sienų, vieną kabindama įprastai, kitą – aukštyn kojomis. Tokiu būdu buvo sukurtas pasikartojančio ritmo dekoratyvus ornamentas. Lygiai taip pat plačiau neišdiskutuotu liko ir Dainiaus Liškevičiaus instaliacija rizikingu pavadinimu „Dievas – žmogaus dvasinis atrakcionas“ (1999).

Garsiau apie religijos ir meno santykius dailės lauke kalbėta 2000-aisiais metais, atvežus į Kauną garsaus fotografo Andres Serrano darbus, tarp jų ir „Piss Christ“ (1987). Muziejaus vadovybė pasidavė be mūšio. Net nepamėginusi publikai aiškinti šio kūrinio konteksto bei prasmių, pasuko lengvuoju keliu – tiesiog paslėpė jį nuo žiūrovų akių. Tačiau kad ir kiek stumtume kai kuriuos pokalbius palovin, vieną dieną jie vis viena išlenda į dienos šviesą ir tampa aktualiais. Tad Nacionaliniam M.K. Čiurlionio dailės muziejui neprisiėmus edukacijos misijos atsakomybės ir tiesiog nusiplovus rankas, „už abu“ teko atsiimti teatro festivalio „Sirenos“ organizatoriams ir jų į Vilnių pakviestam režisieriui Romeo Castellucci bei jo spektakliui „Apie Dievo Sūnaus veido koncepciją“. Tiesa, tegu ir abstrakčiau, bet užtat – aistringai ir daug apie Dievą ir velnią, gėrį ir blogį kalbėta bei rašyta 1998-aisiais, tapytojo Šarūno Saukos retrospektyvinės parodos proga.

Skandalingoji Šarūno Saukos paroda

Šarūnas Sauka – šiandien turbūt pats žymiausias tapytojas Lietuvoje. Jis preciziškai tapo didelio formato figūrinius paveikslus, išnaudodamas bjaurumo estetiką, siurrealizmo elementus ir autoportretus. 1998-aisiais ŠMC surengtos parodos aptarimui vietos skyrė bene visi to meto spaudos leidiniai. Apie tapybą tuomet pasisakė bent pora kunigų, ekstrasensai, jautresni žiūrovai laiškuose dalinosi savo blogio ir pykčio jutimais parodoje. Menotyrininkai tuose pačiuose laikraščiuose autorių narsiai gynė.

Keista, jog skandalu netapo Š. Saukos kalba, pasakyta 1990 metais, atsiimant Nacionalinės kultūros ir meno premiją (beje, tuo metu jam buvo 31-eri). „Bet, mano akimis žiūrint, filmas „Kaligula“ su visom savo nuogybėm padaro mažiau žalos negu dainų ir šokių kolektyvo „Lietuva“ koncertas. O meninis filmas apie Čiurlionį („Žalčio karūna“) – kur kas nepadoresnis už Fellini`o „Kazanovą“,“ – teigiama savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ perspausdintoje kalboje. Atrodo, kad prireikė beveik dešimtmečio tam, kad visuomenė pastebėtų siurrealistinius šio menininko kūrinius ir imtųsi išsamaus jų aptarimo.

Dailėtyrinių tekstų apie Š. Saukos kūrybą išties gausu, ji nagrinėjama pačiais įvairiausiais aspektais. Sauka – „pojūčių ganytojas“, „sąmonės procesų komentatorius“, „religinis poetas“, „sąžiningiausias blogio jėgų egzorcistas“, tai tik keli spaudoje pasirodę epitetai. Profesionalai sutarė: menininkas įdomus, kūryba originali. Tuo tarpu publikos reakcija kiek įvairesnė. „Kai kurie mūsų draugai labai žavisi Š. Saukos paveikslais. Mes tokio dailininko nežinojome, o pamačiusios jo drobių skaidres, neslėpsime – išsigandome. Sako, kad tai jaunas tapytojas, mūsų bendraamžis, bet kur jis gyvena, ką aplink save mato, kad į jo paveikslus atkeliauja tokie mums nesuprantami siužetai? (…) Gal mes prie tokio meno dar nepriaugusios, gal ko nors nesuprantame?,“ – rašoma „Nemune“ publikuotame laiške redakcijai, kurį pasirašė „grupė studenčių, būsimų pedagogių“.

Su laiku, visuomenei laisvėjant, vis garsiau ir drąsiau reiškiama sava, dažnai kritiška nuomonė visose gyvenimo srityse, menas – ne išimtis. Tai matome stebėdami 1998-ųjų pasisakymus. „Aš nenoriu žiūrėti į tuos paveikslus, juose instinktai užgožia dvasią. Paveikslai – dailininko vidaus atspindys. Kūrėjas gal pats nežino, kokioms yra pasijungęs jėgoms, jis „apsivalo“ nuo jį kankinančių minčių, jausmų, o į žiūrovus visa tai nuolat srūva. Paveikslai spinduliuoja žmogui nepalankią energiją, neveda į šviesą,“– autoritetingai tvirtina bioenergetikas Vytautas Kapačauskas, jį papildo filosofė Irena Gaidamavičienė: „Šarūno aš nepažįstu, nesu jo mačiusi, tačiau apsilankiusi parodoje gerai pajutau, koks tamsus jo vidinis pasaulis. Mintyse jo klausiau: „Šarūnai, kur tavo geriausias draugas? Negi nėra nei vieno šviesos spindulėlio?“. Tiesą pasakius, panašūs komentarai lydi šio menininko kūrybą iki šiol: „Tikras menas pakylėja žmogaus dvasią aukštyn. Visos kitos, taip vadinamo ,,meno” rūšys, kurios smukdo, šokiruoja, slegia – neturėtų gvieštis tikrojo meno vardo. Tai tik paplavų duobė, kokiu talentingu braižu bebūtų pritepliota. Ir tas, kuris visa tai talentingai smardina, nėra vertas tikro menininko vardo. Tai tėra amatininkas, savo smirdinčiais darbais masinantis atitinkamo lygmens žmogmuses,“ – anoniminio „Bernardinai.lt“ komentatoriaus mintys girdėtos ne kartą ir telieka tik spėlioti, kas būtų, jei kunigo Juliaus Sasnausko 1998 metais užrašyti žodžiai taptų realybe: „…jei tokia galimybė atsirastų, Šarūnas Sauka yra vienintelis, kurį tikrai norėčiau kviesti kurti Kryžiaus kelią. Jam yra pažįstama kančia ir pasaulis, kuriame Dievas yra nukryžiuotas. Jis sugebėtų drauge išreikšti skausmą ir tikėjimą.“ Tiesa, ne visi Š. Saukos klausimu pasisakę kunigai laikėsi panašios nuomonės – buvo ir įtarusių kūryboje dalyvaujant patį šėtoną. Kas vienija visus pasisakiusius? Tai, kad Š. Saukos paveikslus visi matė ir įsiminė. Ir jei paklaustume „paprasto žmogaus“, kokius lietuvių menininkus jis žino, nenustebčiau, jei atsakymas būtų: Čiurlionis ir na, tas, kuris šlykštynes tapo. Prisimenant, kad Čiurlioniui nuo lietuviškosios publikos irgi yra ne kartą skaudžiai kliuvę – šviečiasi ne tokia jau ir bloga perspektyva.

Publikuota: Verslo klasė

  1. Mindaugas
    liepos 5, 2015 11:08 pm

    Zeurei produktyvus teplius… tikrai ne tapytojas. Gal kokie du, trys darbai verti dėmesio. Vienintelis “pliusas” jog Sauką “supranta” kiekvienas budulis

  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: