Apie durnius, genijus ir gyvenimą

Perskaičiau Franko Zappos autobiografinę knygą. Tai va. Durniai yra beveik visi, išskyrus Zappos žmoną, jų keturis vaikus ir kompozitorius Edgard’ą Varèse’ą (1883–1965), Igorį Stravinskį (1882–1971) ir Antoną Weberną (1883–1945). Muzikantai yra tinginiai, orkestrai – tinginių gaujos, muzikos leidėjai – buki niekšai. Profsąjungos – mafija. Bažnyčia – taip pat, tik dar klastingesnė. Valdžia – kiaulės. Švietimo sistema sukurta specialiai jauniems žmonėms žlugdyti. Alaus gėrėjai yra agresyvūs valkatos, muzikos kritikai – beviltiški asilai. Narkotikai – šlamštas, Niujorkas – skylė, kurioje neįmanoma gyventi.

Arogantiška? Labai. Kas tas pasipūtėlis, kurio paminklą Vilniuje vakariečiai turistai fotografuoja dažniau nei Gedimino pilį? Frankas Zappa – kompozitorius ir muzikantas, pasaulinę šlovę pasiekęs juodu darbu ir užsispyrimu. Žmogus, kuris netikėjo švietimo sistema, bet tikėjo bibliotekomis. Perfekcionistas ir darboholikas. Provokatorius, turintis puikų humoro jausmą. Aršus kovotojas už įsitikinimus ir laisvę. Rakštis minkštoje 8 ir 9-ojo dešimtmečių Amerikos pramogų verslo sėdynėje. Netolerantiškas tam, kas jam atrodė kvaila. Nekorektiškas. Be to, atrodo, genijus.