Mama, noriu patefono! Vinilinės plokštelės vėl madingos

Anksčiau ar vėliau pateksite į namus, kurių šeimininkai oriai pasiūlys pasiklausyti plokštelių. Ką daryti? Nebūkite abejingi. Bent iš šimto egzempliorių susidedanti vinilų kolekcija greičiausiai pareikalavo nemažų investicijų bei laiko. Nederėtų ir krykštauti it pamačius autentišką Vytauto Didžiojo portretą. Vinilinės plokštelės, arba tiesiog – vinilai vėl yra padoraus snobo ar muzikos irba gražaus gyvenimo mėgėjo gyvenimo dalimi.

Internete užtikusi didžiulį Berlyno hipsterių namų nuotraukų rinkinį, skaičiavau: patefonus turi apie aštuoniasdešimt procentų. Televizorių – koks dvidešimt procentų. Tad jei prieš penkis metus, pradėjus kilti vinilų pardavimams dar galima buvo įtarti, kad čia tiesiog senukai sukruto palaikyti numylėtosios muzikos laikmenos, tai šiandien akivaizdu – vinilai yra sparčiai plintanti mada, apėmusi netgi Lietuvą.

Taip, tuo metu, kai kosminiai laivai skrodžia visatą, o keliais piršto spragtelėjimais į savo kompiuterį gali atsisiųsti kokios tik nori muzikos tiesiog akimirksiu ir labai nebrangiai, vis daugiau žmonių lenkia nugaras prie apdulkėjusių dėžių, kuriose sukrauti seni vinilai arba moka nemenkus pinigus už naujus leidimus. Kvaila? Taip. Kaip vynų degustavimas, rankų tepimas sodinant kokią prieskoninę žolę, šimto kilometrų kelionė į kaimą nusipirkti paskersto ėriuko ar sužvejoti kokią žuvelę. Lyg parduotuvėse ar „McDonalds“ restoranuose nebūtų pigaus ir sotaus maisto! Žmogui reikia medžioti ar bent jau rankioti – po truputį, sunkiai, azartiškai. Matyt, tik tada jis gali patogiai įsitaisyti fotelyje ir džiaugtis. Didžiuodamasis sukviesti draugus pasiklausyti savo naujųjų plokštelių. Ar esat kada girdėję kvietimą susirinkti drauge penktadienio vakarą ir pasiklausyti naujai į „iPhone“ atsisiųstų albumų? Man irgi neteko. Neteko ir pripulti prie svetimo kompiuterio prašant parodyti, kokios jame yra muzikos. Ši, socialinė pusė – tik viena iš priežasčių, kodėl vinilas tampa vėl madingas.

Plokštelių populiarėjimas: skaičiai ir patirtys

Pirmieji ženklai pasirodė maždaug prieš 5 metus. 2008-aisiais žurnalas „Time“ rašė apie 15 procentų vinilų pardavimų augimą lyginant su praeitais metais. 2010 metais ir vėl skelbiamas 14 procentų augimas palyginus su 2009-aisiais. Naujausiais „Nielsen SoundScan” ir „Bilboard“ duomenimis, 2012-aisiais metais Jungtinėse Amerikos valstijose vinilų parduota 17 procentų daugiau nei praeitais metais (ši statistika neapima prekybos „iš antrų rankų“, kuri šiame žanre užima gan stiprias pozicijas). Europoje tendencijos tos pačios. 2012-aisiais, lyginant su 2011-aisiais Didžiojoje Britanijoje pardavimai augo 15 procentų. Tuo pat metu kompaktinių diskų pardavimai krito 20 procentų. Uoliausiai jiems duobę kasa skaitmeniniai muzikos formatai, tačiau atrodo, kad dalis fizinių muzikos laikmenų gerbėjų grįžta prie vinilų, taip dar paspartinami vos dvidešimties metų tesulaukusių CD mirtį. Jei netikit statistika, pasidalinsiu sava patirtimi. Neseniai patikrinom keleto įdomesnių, prieš porą metų įsigytų vinilų kainas internete ir išpūtėm akis – kad kai kurie pabrango net dvigubai. Nuo to laiko užtikę norimą, bet brangoką plokštelę, vis dažniau nusprendžiam – perkam, jei ką – parduosim. Žinoma, pradžioje viskas neatrodė taip paprasta, juk vinilo neįsigysi prekybos centre – reikia medžioti.

Vinilų medžioklės ypatumai

Labiau patyrę vinilų kolekcionieriai pasakoja, jog dar prieš kokius 5 metus, gan retų (taigi, ir brangių)  plokštelių už simbolinę kelių litų kainą dar galima buvo rasti kad ir Rietavo turguje. Pamirškite – šiandien ten kiekvienas vinilas sužymėtas ir įvertintas pagal nuopelnus, o neretai ir brangiau nei Vilniaus muzikos parduotuvėse. Tad per paskutinį apsilankymą ilgiau mindžiukavome ties pūkuotu jaunu Pietų Rusijos aviganiu, nei vinilais. Sekantis žingsnis – legendinis Antakalnio turgelis, dabar jau sugrįžęs atgal prie plokštelių. Žiemą šalta, vasarą – karšta, bet galima pabendrauti su vietiniais melomanais ir įsigyti kokio roko ar klasikinio džiazo. Pradžiai – pats tas! Ieškantiems šiuolaikinės ar retesnės, sudėtingesnės muzikos ten nelabai bus kas veikti. Ką ten retesnės – kadaise užklausus apie Tom Waits`o albumą, pardavėjas prajuko, kad ir pats būtų nieko prieš tokį įsigyti. Tad sekantis žingsnis – muzikos parduotuvės miesto centre.

Šiandien naujomis ir iš antrų rankų plokštelėmis Vilniuje prekiauja net pora parduotuvių, dar kelios plokšteles derina su knygomis ar sendaikčiais. Pasirinkimas kiek didesnis, kainos nemažos. Naujai išleistos ar perleistos užsienio grupių plokštelės paprastai kainuoja apie 80 Lt, o senų leidimų kainos priklauso nuo to, kelintas tai leidimas ir kokia plokštelės ir jos voko kokybė. 2012-ais metais žurnalo „Record Collector“ sudarytame brangiausių vinilų sąraše pirmauja grupė „The Quarry Men“, kurioje dar iki susikuriant „The Beatles“ grojo Johnas Lennonas, Paulas McCartney ir George Harrisonas. 1958 metais išleista jų plokštelė vertinama 200 tūkst. svarų sterlingų. Būtinai patikrinkite, ar sandėliuke neturite ir pirmųjų grupės „Sex Pistols“ leidimų, už 1977 metų „God Save the Queen“ galite gauti 10 tūkst. svarų, o už 1968 metų Bitlų albumą „The Beatles“ (Baltasis albumas) gautumėte tik 7 tūkstančius svarų, bet juk irgi neblogai, tiesa?

Neretai skaudu matyti vyresnius žmones parduodant Sovietų Sąjungoje leistus ir įsigytus vinilus – jie gali ilgai pasakoti, kaip per naktį stovėjo eilėje tam, kad įsigytų albumą, už kurį aš dabar nenoriu mokėti ir 20 litų. Tačiau ką padarysi, jei net mano neišlavinta klausa skiria akivaizdžiai prastesnę šių albumų kokybę, o žvilgsnis vis kliūna už kirilica papuoštų, dažnai nelabai dailių plokštelių vokų. Beje, svarbūs ne tik vokai. Savotiška subkultūra subkultūroje yra netradicinio dizaino vinilai, kurie gali būti monochrominiai (balti, kaip jau minėtas Bitlų „Baltasis albumas“, rožiniai, kaip antrasis Björk albumas „Post“, mėlyni, kaip 1986-ųjų Madonnos singlas „TrueBlue“ ir panašiai), įvairiaspalviai, šviečiantys tamsoje, tik viena puse grojantys išgraviruoti, taip pat jie gali būti stačiakampio, snaigės, žemėlapio, gitaros ar širdelės formos. Gan populiarūs panašesni į CD vinilai su atspaustais paveikslėliais, vadinami „picture disc“. Turime tokį ir Lietuvoje – tai 1994 metais išleista „Foje“ plokštelė „Aš čia esu“, dar vadinama „PICA-disc“. Vienoje jos pusėje nupieštas Andrius prie mikrofono, kitoje – pica. Esama ir veidrodinių, ir juodų, kurių piešinius galima pamatyti tik priešais šviesą. Lietuvių tarpe tokių neįprastų vinilų kolekcininkų sutikti neteko, dažniausiai renkami mėgstamos muzikos žanrai ar pasirinktų grupių įrašai, kartais – net ir to pačio albumo skirtingi leidimai. 

Norintys retesnių, įdomesnių įrašų, kaip ir ieškantys mažesnių nei parduotuvėse kainų pirkėjai keliauja, žinoma, į internetą. Vieni – lietuviškuose forumuose, kiti – „Ebay“, treti – specializuotuose tarptautiniuose muzikos tinklapiuose ar kolekcininkams skirtuose aukcionuose. Derėtų ten užsukti ir tiems, kurių namuose vis dar guli niekam nereikalinga krūva apdulkėjusių vinilų – teliks tik įvertinti jų kokybę, sudaryti sąrašą ir jį paskelbus laukti pirkėjų. Prieš tai verta pasitikrinti kainas, jau vien tam, kad už dešimtinę neparduotumėt kokio „Foje“ albumo „Vandenyje“, kurio kaina, kaip kalbama, šiuo metu siekia net 500 litų.

Paklausą turi ne tik senos plokštelės, kaip jau minėjau – vinilais domisi ne tik kolekcininkai. Vakaruose perleidžiami seni retesni albumai, LP formate galima įsigyti ir naujai leidžiamus Davido Bowie, Nick`o Cave ir daugybės kitų, tame tarpe ir jaunų atlikėjų albumus. Paprastai į ãplanko vidų būna įdėtas kodas, leidžiantis atsisiųsti tą patį albumą internetu ar nemokamas CD – visi supranta, kad automobilyje ar darbe vinilo nepasukiosi. Galbūt tai atsakymas ir į klausimus apie knygos ateitį – bus kokybiški ir labai brangūs leidiniai bei greitam, patogiam vartojimui skirti skaitmeniniai formatai? Jei taip – tai bus dar vienas smūgis mūsų knygų leidėjams, visiškai atpratusiems galvoti apie knygos popierių, įrišimą ar apipavidalinimą.

Nors ir labai pamažu, bet ir Lietuvoje po ilgokos pertraukos pradedami leisti albumai LP formatu. Kartais plokšteles leidžia metalinės muzikos puoselėtojai „Ledo takas“, savo vinilus yra išleidę Jurga Šeidukytė, „Siela“ ar „Antis“. Tarp pavienių atvejų išsiskiria lietuviška leidybinė kampanija „NoBusiness Records“. Jie nuo 2008 metų leidžia lietuvių bei užsienio atlikėjų avangardinio džiazo, improvizacinės muzikos įrašus CD ir LP formatais bei platina juos visame pasaulyje. Šiais metais žurnalas „The New York City Jazz Record“ į geriausiųjų metų albumų sąrašą įtraukė šios leidyklos išleistą  saksofonininko Liudo Mockūno ir kontrabosininko Barry Guy albumą – turint galvoje, kad šioje rinkoje niekas nepretenduoja į milijoninis tiražus – didelis pasiekimas.

Patefonų pinklės

Kaip ir visi žavūs dalykai gyvenime, patefonai – klastingas dalykas. Suprantu, kad absoliuti dauguma jų savininkų – vyrai, tačiau rizikuodama būti nušvilpta pasakysiu, kad jie – kaip bateliai. Žinot juk – tik nusipirk batelius, tuoj prireikia suknelės, o tada – lūpdažio, naujos šukuosenos ir progos pasipuošti… Naują patefoną paieškojus galima įsigyti ir už 500 litų, o naudotam gali užtekti ir dviejų šimtinių. Tiesa, dar būtinai reiks stiprintuvo ir kolonėlių. O paskui prasideda linksmoji dalis, apie kurią garso aparatūros salone „A Capella“ man pasakojo gan ilgai: anksčiau ar vėliau jūs greičiausiai užsimanysite pakeisti patefono adatą į geresnę (jos dyla), tuomet suprasite, kad plokštelėms valyti reikia antistatinio šepetėlio, pakeliui prigriebsite ir šepetelį adatos galvutei valyti, na, gal dar specialų atsuktuvą bei svarstykles jos svoriui nustatyti. Nuolat pirkdami vinilus iš antrų rankų suprasite, kad reikia jų plovimo mašinos, teliks nuspręsti, kokios – rankinės ar mechaninės, sauso, drėgno plovimo ar vakuuminės. Galiausiai vieną šviesų sekmadienio rytą suvoksite, kad viskas pasikeis į gera, kai pakeisite kabelį, einantį nuo adatos galvutės iki išėjimo iš patefono… Tai dar tikrai ne visi įmanomi priedai, bet čia mes jau priartėjame prie audiofilų zonos, kurios, prisipažinsiu, vengiu, kaip ir bet kokios ezoterikos.  

Bet nevengiu išskirtinių daiktų, ypač smagu, kai jie gaminami čia pat, Lietuvoje. Prabangius patefonus pats savo rankomis gaminantis Jonas Jakutis jų parduoda nedaug, bet brangiai ir dažniausiai – ne Lietuvoje. Tuo tarpu čia patefonus parduoda keletas rimtų naujos garso aparatūros salonų bei kelios parduotuvės, prekiaujančios muzika bei naudota garso aparatūra. Bene geriausiai vilniečiams žinoma nuo 1997 metų dirbanti parduotuvė „Thelonious“, prieš kelis metus Vilniuje atsidarė tik vinilinėmis plokštelėmis bei šiek tiek – naudota aparatūra prekiaujanti „Vinilo studija“. Tokiam mažam miestui kaip Vilnius, sakyčiau – visai neblogai.   

Vinilai, kaip ir gurmaniškas maistas ar kiti aristokratiški įpročiai jau niekad netaps „maistrymu“ – net ir pardavimų statistikai augant, šis muzikos formatas lieka nišiniu. Plokštelės reikalaus švaros ir rūpestingo dėmesio. Namuose, kur jos užims ne tiek ir mažai vietos, jas teks laikyti pagarbiai, švariai ir tvarkingai bei vaikyti nuo patefono mažus vaikus bei smalsias kates. Už visa tai jos pagros kokias 25 minutes ir vėl jus kels nuo patogios sofos. O vis tik… Pirštų galiukais lėtai bėgant per nugarėles išsirinkti ir iš lentynos lėtai ištraukti plokštelę, švelniai išimti ją iš gražaus dėklo, atsargiai uždėti ant patefono, specialiu šepetėliu švelniai nuvalyti atsitiktinę dulkelę, sulaikius kvapą paleisti adatą ir tik tuomet išgirsti norimą garsą – tai lyg ištroškus atsigerti tyro, gaivaus vandens. Mažais gurkšneliais, iš krištolinės taurės. 

Pubikuota: Verslo klasė