Pradžia > Gyvenimas > Keli įrašai pasaulio vaizduotės enciklopedijoje

Keli įrašai pasaulio vaizduotės enciklopedijoje

Paveikslėlis

Džiaugiuosi, kad praeitame „Verslo klasės“ numeryje Jurga Vilpišauskaitė jau supažindino jus su Venecijos bienale, jos masteliais, įtaka bei pagyrė Lietuvos ir Kipro paviljoną. Pagrindinis darbas atliktas, todėl aš dabar galiu susimaišyti taurę spritz`o, patogiai įsitaisyti sofoje ir papasakoti jums kelias istorijas iš šiuo metu Venecijoje vykstančios pagrindinės parodos „Palazzo Enciclopedico“ (enciklopediniai rūmai). Galbūt jums, kaip ir man, jos paįvairins mintis ir bent kuriam laikui sužadins apetitą gyventi.

Kaip jau turbūt žinote, Venecijos bienalę sudaro dvi panašaus dydžio ir „svorio“ dalys: atskirų šalių paviljonai ir pagrindinė paroda, kuriai rengti kiekvieną kartą skiriamas naujas kuratorius. Šiais metais pagrindinės parodos koncepciją kūrė jaunas (jauniausias šimtametės bienalės istorijoje) ir, ak, labai simpatiškas kuratorius Massimiliano Gioni. „Enciklopedinių rūmų“ pagrindinis išskirtinumas tas, kad šalia profesionalių meno pasaulio žvaigždžių čia rodomi dvasingi ar ekstravagantiški keistuoliai, savamoksliai, savo laiku nepripažinti menininkai, žmonės, net negalvoję kurti Meno, idėjos apsėsti vyrai ir moterys. Puiki kompanija pokalbiui apie meną ir jo ateitį, prisijunkite ir jūs.

Koks bus menas ateityje?

Kadaise per paskaitą Dailės akademijoje leptelėjau, kad ateityje menas gali grįžti prie ikonų laikų –  svarbiausia bus kūrinio poveikis. Konkretus objektas tam tikrai žmonių grupei „veiks“ arba ne ir tik tai lems jo sėkmę ar nesėkmę. Dėstytoja pakėlė antakį, o aš šitą neargumentuotą mintį vėl prisiminiau tik kratydama cigaretės pelenus į Giardini parko žolę. Juk taip smalsu, kaip keisis menas! Tiksliau, kaip jis keičiasi jau dabar, nes kultūra niekada nestovi vietoje, tik tame laive sėdintys (arba intensyviai irkluojantys) amžininkai retai pataiko atspėti, kuria gi kryptimi judama. Visi žinome, kaip netikėtai Europos meno kryptis pakeitė XX amžiaus karai, kas žino, kokie džiaugsmai ar bėdos pasuks dabartinį šiuolaikinį meną nauja vaga?

Praeitų metų Berlyno bienalės kuratorius Artur Zmijevski teigė, kad menas privalo politiškai ar socialiai veikti visuomenę, kitais atvejais tai tik komercinių manipuliacijų ir autoriaus tuštybės objektas. Šių metų Venecijos bienalės kuratorius taip pat kritiškas esamos meno situacijos atžvilgiu. Jo klausimai kitokie, tačiau ne mažiau provokuojantys. Ar menas ir toliau veiks kaip uždara profesionalų sistema? Kas bus menininkais vaizdų visuomenėje, į kurią taip sparčiai juda pasaulis? M. Gioni su savo idėjomis nenukrito iš kosmoso. Ryškiausios Venecijos bienalės kryptys – autsaiderių įtraukimas, dailės istorijos revizija, praeityje atrandant vis naujų jos dalyvių ir istorijų pasakojimas – šiandieninis Vakarų pasaulio parodinis trendas, kuris „tvyro ore“. Net konservatyvioje Vilniaus meno mugėje atsitiktinai atsirado stulbinantis pasakojimas apie Lietuvoje beveik niekam nežinomą lietuvių kilmės tapytoją Aliutę Mečys, kuri taip ir nesurengė savo parodos Lietuvoje, o visus savo siurrealistinius paveikslus padovanojo Hamburgo muziejui. Žodžiu, jei jums šiuolaikinis menas kartais atrodo šaltoku ir tolimu nuo gyvenimo – jūs ne vienišas. Lietuvos parodų salėse tai pajusime dar negreit, tačiau atrodo, kad šiuolaikinio meno mados po truputį keičiasi.

Ar menas – tai profesija? 

„Žiūrint į šiuolaikinį meną kaip į profesiją, jis tampa tik vizualia pramoga. Nepaisant to, kad kai kurie pavieniai menininkai tampa vis turtingesniais, dabartinė situacija kelia minčių, jog kultūrai ir vizualinei komunikacijai daugiau nebereikia menininkų. Įtraukdami menininkus-ausaiderius ir ribines asmenybes, mes išplečiame tradicinius kanonus ir primename žmonėms, kad menas turi pirminę ir egzistencinę funkciją,“ – sakė M. Gioni interviu „The Art Newspaper“. Pirmiausia, ką padarė ruošdamasis šiai parodai – jos pagrindu pasirinko ne įmantrią idėją, o konkretų objektą. Juo tapo laisvalaikiu garažiuke 1955-aisiais sukonstruotas maketas dangoraižio, kuris turėjo tapti enciklopediniais rūmais, visų žmonijos išradimų muziejumi. Kas gi tas drąsus meistras?

Jaunystėje metus studijavęs architektūrą Marino Auriti (1891–1980) už antifašistinius pasisakymus Pirmojo pasaulinio karo metu, vietinių fašistų spaudžiamas turėjo su šeima emigruoti iš Italijos. Iš pradžių pagyvenę Brazilijoje, galiausiai jie atsikraustė į JAV ir įsikūrė mažame Pensilvanijos miestelyje. Čia jis atidarė autodalių parduotuvę ir tik išėjęs į pensiją galėjo prisiminti senąją meilę – architektūrą. Savo garaže per 3 metus Auriti sukūrė šiandien bienalėje rodomus enciklopedinius rūmus. 1:200 masteliu sukurtą maketą lydi išsamus aprašymas, pagal kurį galima pamatyti ir įvertinti autoriaus viziją. 136 aukštų rūmai turi 24 įėjimus, o vidinę struktūrą palaiko 144 įvairaus dydžio kolonos, iš jų 126 skirtos bronzinėms praeities, dabarties ir ateities rašytojų, mokslininkų ir menininkų skulptūroms. Dvylika kupolų skirti tyrimų laboratorijoms, administracijai ir restoranams. Šalimais esanti aikštė papuošta 220-čia dorėninių kolonų, kurių frizus puošia aforizmai: „Nepiktnaudžiauk dosnumu“, „Tavo nuodėmės niekur nedings. Nedaryk jų“, „Džiaukis laisve, bet nieko neskriausk“, „Mylėk savo kaimynus“ ir panašiai. Toks smulkmeniškumas būdingas ne tik aprašymams – Auriti celiulioidu „įstiklino“ 792 rūmų langus, o įėjimams sukūrė besisukančias metalines duris. Jis puikiai suvokė šios idėjos bei pastato novatoriškumą, užregistravo jį patentų biure ir kurį laiką rimtai ieškojo pagalbos realizuojant idėją. Pora metų prieš mirtį Auriti norėjo maketą parduoti kokiam nors muziejui ar biurui. Pirkėjų neatsirado, tad maketas buvo išardytas ir paliktas saugoti. Praėjus 22 metams jis atsidūrė Amerikos liaudies meno muziejuje, o dar po dešimties – svarbiausiame pasaulyje meno renginyje. Anūkė, spėju, turi apie ką pagalvoti. O jūs, ar tikrai žinote, kuo užsiima vis į savo garažėlį pėdinantis mąslus kaimynas?

Centrinę „Enciklopedinių rūmų“ ekspoziciją Giardini parke iškilmingai pradeda ratu ant stovų išdėlioti piešiniai. Tai – paties kolektyvinės pasąmonės šamano, Carlo Gustavo Jungo kūryba. Pasirodo, 16 metų jis prabangiame raudoname albume senovinių manuskriptų maniera kūrė spalvingus piešinius, šiandien šis artefaktas taip ir vadinasi, „The Red Book“. Nuo vaikystės susidūręs su vizijomis, piešė jas, įvairias simbolines scenas, sapnus. Nieko ypatingo tuose piešiniuose nėra – kruopštūs, spalvingi ir gan paprasti, tačiau prie jų stoviniuojantiems parodos lankytojams atrodo kitaip. Spėčiau, ne vienas jų galvojo apie tai, kaip grįžęs namo pasiims bloknotą ir pradės piešti. Juo labiau žinant Jungo teiginį, kad šie jo piešiniai įkvėpė ne vieną jo teoriją.

Dar ekstravagantiškesnė figūra – prancūzų rašytojas, filosofas ir sociologas Roger Caillois (1913–1978). Bienalėje rodoma jo asmeninė retų akmenų kolekcija – Caillois tikėjo akmenų raštuose slypint „universalią sintaksę“, vieningą estetinę kalbą, kurios tradiciniais mokslo metodais žmonija niekad neperskaitys.

Istorijos be moralo

M. Gioni parodos koncepcija gali nepatikti tiems, kurie labiau už viską nori tvarkos ir aiškumo. „Ar tai menas?“, „Kokiai meno krypčiai tai priskirtum?“, nuolat klausia jie ir sakinio pabaigoje deda bent du klaustukus. Menas – ne reklama, jis nenurodo, kur tiksliai eiti ir ką pirkti. Vis dažniau vieno, vienareikšmiško atsakymo pateikti neįmanoma, nes įdomiausia dalimi tampa klausimai arba – istorijos be moralo. Kad ir apie Hilmą af Klint, kurią „Vikipedija“ kiek skubotai vadina viena pirmųjų abstrakčiosios dailės menininkių pasaulyje.

Paveikslėlis

Klint gimė 1862 metais Švedijoje ir baigė studijas Stokholmo dailės akademijoje. Jai gražiai gaudavosi piešti natiurmortus, tačiau neužilgo ji pradėjo tapyti paveikslus, kurių prieš mirtį liepė nerodyti visuomenei dar 20 metų, nes toji dar nepasirengusi jų priimti. Ką tapyti tose didelio formato drobėse jai sakydavo Didžiųjų Magistrų balsai. Po ankstyvos sesers mirties Hilma susidomėjo spiritizmu. Tuo laiku tai buvo paplitę ne mažiau nei koks dekupažas šiandien – galime net neabejoti, kad ir mūsų Čiurlionis yra prie apvalaus stalelio sėdėjęs, kaip ir daug mastęs apie Blavatskajos mokymą. Tačiau Čiurlionio istorijos revizijai laikas dar neatėjo – grįžkime prie Klint. Su keturiomis draugėmis, taip pat dailininkėmis, įkūrė okultistinę grupę „Penketas“ ir susibūrusios užsiimdavo automatiniu rašymu ir piešimu. Ilgainiui Klint apjungė balsų rekomendacijas bei savo žinias ir kūrė didelio formato abstrakcijas, paremtas zodiako bei alcheminiais ženklais. 1970 m. juos norėta padovanoti Stokholmo modernaus meno muziejui, bet šis dovanos atsisakė. Gali būti, kad Klint neužilgo taps viena žinomiausių švedų menininkų – jos darbai eksponuoti Venecijos bienalėje, o iki rudens Berlyne vyksta retrospektyvinė jos paroda. Meno profesionalai šiaušiasi išgirdę ją minint kartu su Vasilijaus Kandinskio, Pieto Mondriano ir Kazimiro Malevičiaus pavardėmis – esą iš esmės skiriasi meninės strategijos, todėl Hilmos paveikslai – ne abstrakcija, o tiesiog ant drobės išdidinti okultiniai ženklai. Kita vertus – dar šiandien galime sutikti modernistinei tradicijai ištikimų menininkų-profesionalų, kurie kalba apie menininką kaip mediumą, pasauliui atskleidžiantį anapusinį grožį ir transcendentines gelmes. Tegu ir be spiritizmo pagalbos – juk jis seniai išėjo iš mados.

Dėl Klint statuso dailės istorijoje dar ne vienerius metus greičiausiai kovos įtakingi dailės kritikai bei institucijos – kiekviena šalis norėtų turėti vieną pirmųjų abstrakčiosios dailės autorių. Pažiūrėsime, ar tam pakaks Švedijos įtakos. Tuo tarpu „Enciklopediniuose rūmuose“ tai – tik viena iš daugybės istorijų. Panašiu metu kaip Klint, Amerikoje gyveno toks Levi Fisher Ames (1843–1923). Sužeistas kare žmogus ėmė drožinėti. Iš pradžių kūrė iš atminties – lokius, drugelius ir panašiai. Vėliau fantazija įsisiautėjo ir ėmė rastis būtybės, kurioms įkvėpimo sėmėsi iš nuotraukų ar bibliotekos knygų ir su kaupu pridėdavo savo vaizduotės. Aštuonis kartus didesnis nei aligatorius, didysis Iguanadonas bei kiti sutvėrimai 30 metų keliavo po Ameriką kaip keistenybių kabinetas, kurio savininkas ir kūrėjas smalsuolių noriai lankomą ekspoziciją lydėdavo kvapą gniaužiančiomis  istorijomis. Savo gyvūnų Ames neparduodavo, nes abejo, ar naujieji šeimininkai tinkamai juos prižiūrės.

Dar pavydesnis buvo Mortonas Bartlettas (1909–1992) dirbęs laisvai samdomu fotografu ir grafiniu dizaineriu. Tik po jo mirties išparduodant turtą buvo atrastas keistas lobis – rankų darbo realistiškos lėlės, dailiai suvyniotos 30 metų senumo laikraštyje. Anksti likęs našlaičiu Barlettas lėles ėmė kurti būdamas 27-erių. Nedaug kas žinojo apie šį vienišiaus užsiėmimą, kuriam, panašu, skirdavo ne tiek ir mažai laiko: remdamasis žmogaus anatomija kūrė lėles, siuvo joms rūbelius ir fotografavo įvairiose, dažnai tikroviškose situacijose. Juodai baltose nuotraukose – makabriški vaizdai: išdažytos gipsinės mergaitės skaito knygas, šoka ar tiesiog pozuoja fotoaparatui, kartais aprengtos, kartais – nuogos. Dabar galime tik spėlioti – ar šeimos taip ir nesukūręs našlaitis sekė Pigmaliono pėdomis, ar tai buvo tiesiog laiko užmušimo būdas lietingais sekmadieniais. Viena akivaizdu – tokių istorijų lydimi vaizdai įtraukia ir nenori paleisti – jos tikros, keistos ir netikėtos. Autistinės skulptūros, rūbai stoti prieš Dievą Paskutiniojo teismo dieną, vujaristinės nuotraukos, Biblija komiksų pavidalu ir daug kitų keistų žvilgsnių į pasaulį, tarp kurių garbingai įsitektų ir mūsų Viliaus Orvydo (kurį savo laiku norėta pripažinti psichiškai nesveiku) gyvenimo projektas.

Didelė dalis autsaiderių darbų – savos, uždaros sistemos, juos žiūrėti nelengva – arba besąlygiškai priimsi taisykles, arba liksi už borto. Tai turbūt didžiausias skirtumas nuo profesionalų kūrybos, kuri būna paskaičiuota, argumentuota, na, tiesiog – profesionali. Čia žiūrovas gali svarstyti, ar užtenka kūriniui vidinės argumentacijos, ar meniniame kontekste jis atrodo pakankamai originaliai, ar išpildymas atitinka koncepciją ir panašiai. Tuo tarpu ką gali sakyti susidūręs su savamokslio darbais? Juk jie neatsiejami nuo kuriančiojo biografijos, kur visi autoriaus kompleksai – kaip ant delno, o apie kontekstus nėra ko kalbėti, nes čia jie niekam neįdomūs. Užtat per akis užsispyrimo ir aistros kurti, net jei niekas neprašo. Paroda, kurioje lygiomis teisėmis dalyvauja profesionalūs menininkai ir mėgėjai pasakoja apie aistrą matyti ir pažinti visą pasaulį. Tačiau čia pat atsėlina ir melancholiškas suvokimas, kad niekada to neįstengsime – juk net nežinome, kas iš tiesų slypi šalimais gyvenančių žmonių mintyse.

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Paveikslėlis

Publikuota: Verslo klasė

  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: