Pradžia > Menininkai > Algio Griškevičiaus fotografijose – smagios istorijos su nelinksma pabaiga

Algio Griškevičiaus fotografijose – smagios istorijos su nelinksma pabaiga

ImageSu menininku Algiu Griškevičium (g. 1954) kalbamės Gedimino prospekte esančioje „Prospekto galerijoje“. Čia šiuo metu rodoma jo fotografijų paroda „Iš mutantų gyvenimo“. Maždaug kas dešimt minučių į galeriją užsuka po parodos lankytoją. Dauguma tylomis apžiūrinėja fotografijas ir į kūrinius komentuojantį autorių žvilgčioja paslapčiomis. Vaikinas hipsteriškais akiniais įsiterpia į pokalbį tam, kad pasakytų komplimentą, į kurį A. Griškevičius atsako savo tradiciniu: „Dėkoju ir džiaugiuosi, kad jūs turite tokį puikų skonį“. Šypsausi pagalvojusi, kad galbūt lygiai tuo pat metu komplimentą šiam menininkui sako ir panašiais akiniais pasipuošęs vokietis ar olandas – šiuo metu menininko darbai pristatomi dar dvejose parodose: Vokietijoje vykstančioje tarptautinėje meno parodoje „Nord Art“ ir fotografijos festivalyje „Noorderlicht“ Olandijoje. Rugsėjo 16–21 dienomis jo darbai dalyvavo ir Berlyno meno mugėje „Berliner Liste 2013“.

Sako, kad holivudinių filmų scenarijų kūrėjai minutės tikslumu žino, kada herojus turi patekti į bėdą, kada – gauti šansą iš jos išsikapstyti, tuomet pakliūti į dar didesnę duobę ir pagaliau pasiekti laimingos pabaigos tašką, kad istorija patenkintas žiūrovas jau galėtų eiti pramankštinti kojų. Su A. Griškevičiaus fotografijomis pirmą kartą susidūrusio žiūrovo reakcijų minučių tikslumu nusakyti negalėčiau. Tačiau scenarijus dažniausiai būna panašus. Technologijų ir vaizdų epochos žmogui pirmiausia kyla klausimas – kaip tai padaryta. Išsiaiškinęs tai jis pereina prie siužeto – skaito pavadinimus, pastebi detales, dalinasi atrastomis asociacijomis. Tai darydamas dažniausiai šypsosi. Galiausiai ateina pati maloniausia akimirka, kai stačiakampėje, juodai baltoje plokštumoje užfiksuotos figūros, jų veiksmai ir aplinka įgauna prasmes, aktualias tik šiam, konkrečiam žiūrovui. A. Griškevičius dažnai girdi labai skirtingas savo kūrinių interpretacijas ir mielai dalinasi savosiomis. Bet pirma – apie tai, kaip gi sukuriamos šios fotografijos ir ko mums reiktų imtis, kad panašiomis papuoštume savo Feisbuko sieną.

Ilgas kelias iki mygtuko spustelėjimo

Kurdamas netikėtas, neretai iracionalias fotografijas A. Griškevičius beveik nesinaudoja vaizdo korekcijos programomis. Siurrealistiškas situacijas jis surežisuoja ir išpildo tikrovėje. Galima sakyti, kad jos iš tiesų įvyko viename tyliame Lietuvos kaimelyje. Pavyzdžiui, jei matome į medžius sulipusius ir už kamienų besilaikančius tris nuogus pusamžius vyrus su iš vytelių pintomis kaukėmis, tai reiškia, jog vyrams iš tiesų teko pavargti lipant į medžius ir stengtis nenukristi tol, kol veiksmui diriguojantis menininkas nenuspaus fotoaparato mygtuko. Paties aparato vaidmens menininkas nesureikšmina, pats šiuo metu fotografuoja su dviem – plačiajuosčiu „Mamiya“ arba skaitmeniniu aparatu. „Įdomių fotografijų galima padaryti ir telefonu,“ – sako A. Griškevičius. Juk svarbiausia – idėja.

02

Fotografijų kūrimui menininkas ruošiasi taip pat, kaip paveikslams – galvoja idėjas ir piešia eskizus. Visiškai kitokie, šį kartą pasiruošimą kino filmavimui labiau primenantys darbai prasideda artėjant fotografavimo dienai. Štai jis pievoje pats kasa penkias gilias duobes, kloja jų vidų celofanu ir šiaudais tam, kad paskui į jas žemyn galva sukištų penkis garbius vyriškius. Arba – kasa kalno šlaitą stačiu kampu, tuomet kalno viršuje formuoja baseiną vandeniui, kurį vamzdžiais pumpuoja iš gretimos sodybos. Visa tai tam, kad šiame rankomis suformuotame peizaže susodinęs herojus suprastų – įsivaizduota nuotrauka nesigaus, neįmanoma rasti tokio matymo kampo, kuris atskleistų tai, kas sumanyta. Sugalvojęs ką nori padaryti, menininkas ieško būdų kaip įgyvendinti idėją, kartais tenka prašyti ir profesionalų konsultacijų. Kartais – atsisveikinti su vizija, nes jos išpildymas arba neįmanomas, arba pernelyg brangus.

Trečiasis fotografijos kūrimo etapas – pats fotografavimo procesas. Čia dalyvauja ne tik fotografijų herojai, tačiau taip pat ir jų žmonos, nesifotografuojantys bičiuliai. Nesunku įsivaizduoti šurmulį, kylantį mėginant priversti penkis vyrus vienu metu stovėti ant galvos iškėlus ištiesintas kojas į dangų, arba – kantriai laikytis įsikibus į medžio kamieną ir panašiai. Po visų šių pasiruošimų ir sumaišties, mygtuko spustelėjimas gali atrodyti pačia lengviausia fotografo darbo dalimi. Tuo pačiu, žinoma, ir pačia atsakingiausia.

Asociacijų pinklės kasdieninių kovų lauke

Galima ilgokai stoviniuoti prie šių fotografijų svarstant, kaip atliktas vienas ar kitas kadras. Tuo pačiu kyla ir kitas klausimas – kas gi tie fotografijų herojai, pusamžiai, apypilniai vyrai? Realybėje visi jie – menininko bičiuliai: gydytojai, verslininkai, menininkai, įgavę, kaip sako menininkas „fotogenišką formą“. Fotografijose jie tampa senstelėjusiais satyrais, kurie atlieka keisčiausius veiksmus, tarsi ritualus, kurių prasmės greičiausiai ir patys nesupranta. Tai būna juokingos, keistos, ironiškos ar saviironiškos situacijos. Žiūrovui jas perskaityti padeda kūrinių pavadinimai, kurie neretai nukreipia mintis prie dailės istorijos. Pamatę nuotrauką „Nukėlimas nuo obels“ prisimename „Nukėlimo nuo kryžiaus“ ikonografiją, lengvai atpažįstame Juditą ar Da Vincio „Vitruvijaus žmogų“. Šie motyvai fotografijose traktuojami ironiškai, kartais net absurdiškai. Jie parodo kryptį žiūrovo asociacijoms, tačiau niekada kategoriškai nenurodo vienintelio teisingo interpretacijos būdo.

01

Parodos lankytojai ilgokai užtrunka ir prie natiurmortų. Giliame, sodriai juodame fone sudėtos tradicinės kompozicijos iš daržovių, o tarp jų – žmogaus kūno dalys. Galime į tai pažvelgti kaip į pokštą. Tačiau suprantant, kad natiurmortas – dirbtinis ir laikinas objektas, atitinkamai traktuojame ir žmogaus pasirodymą jame. Taip nejučia prieiname prie vienkartinio žmogaus vienkartinių daiktų bei vaizdinių pasaulyje metaforos. Panašiai veikia ir trofėjų fotografijos, kur tarp stirnų ragų ir kitų medžioklės laimikių ant sienos kabo ir jaunos moters galva. Čia žiūrovų asociacijų keliai gali skirtis – vieni galvos apie galimą šios kolekcijos savininką ir jo požiūrį, kiti – apie patį trofėjų bei jo savijautą šiame vaidmenyje.

Kas gi čia nutiko? Smagiai sau dairęsi, žavėjęsi autoriaus fantazija, išradingumu ir kikenę iš keistų ritualų, netikėtai prieiname prie egzistencinių klausimų. Maža to, net pradedame įtarti, kad šių smagių fotografijų autorius nėra labai optimistiškai nusiteikęs žmogaus ar dabartinės visuomenės situacijos klausimais. „Manyje ir mano darbuose nuolat vyksta karas tarp sentimentalaus romantiškumo ir sarkastiško cinizmo. Kai laimi romantiškoji pusė, dažniausiai tapau, kai mane užvaldo sarkazmas ir ironija – fotografuoju,“ – sako A. Griškevičius interviu žurnalui „ArtParasites.com“.

05

Pagrindinę, visus eksponatus vienijančią parodos temą A. Griškevičius apibūdina kaip kovą tarp žmogaus kūno ir dvasios. Tai tragikomiška kova, kuri vyksta kiekvieną dieną kiekviename iš mūsų. Parodos autoriui nugalėtojas kaip ir aiškus, tačiau nenorėdama gadinti intrigos, jo čia neatskleisiu. Atsakymas – Algio Griškevičiaus parodoje „Iš mutantų gyvenimo“, kuri iki šio šeštadienio (rugsėjo 28 d.) rodoma „Prospekto galerijoje“ (Gedimino pr. 43, Vilnius). Įėjimas nemokamas, darbo dienomis galerija dirba iki 18:00, šeštadienį – 12:00 – 16:00.

Publikuota: Delfi.lt

  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: