Meno kolekcininkai Lietuvoje

1649 metų sausį lipdamas ant ešafoto Anglijos karalius Charlesas I-asis, be visų kitų dalykų šioje ašarų pakalnėje paliko ir įspūdingiausią renesanso ir baroko menininkų kūrinių kolekciją. Oliverio Cromwellio sprendimas po karaliaus mirties išparduoti kolekciją miestiečiams, tapo moraliniu smūgiu monarchistams ir… meno rinkos Anglijoje pradžia. Atkūrus monarchiją į valdžią atėjo karalius Charlesas II-asis, kuris šiaip ne taip susigąžino dalį kūrinių, tačiau aukcionai nenustojo veikti – 1669–1692 metais Londone buvo parduota apie 35 000 meno kūrinių. Moralas? Kartą „paragavę“ kokybiško meno namuose, žmonės dažnai nebegali sustoti. Ir tai tęsiasi iki šių dienų.

Bet tai kažkur ten, užsieniuose. O kaip Lietuvoje, kur meno kolekcionavimo ir mecenavimo tradicijų beveik nėra?

Vienintelis karalienės prašymas

Vieną naktį pas miesto vyriausiąjį architektą atėjo trys Barboros. Nesupraskite neteisingai, žmogus čia niekuo dėtas – atėjo nekviestos ir nelauktos, ilgos suknios tik sapno dulkes braukia, žemė net dreba nuo kiekvieno žingsnio orumo ir, neslėpsime, svorio. Pirmoji atėjo pati vyriausia. „Mums reikėtų susitarti, kad, galvodami apie miesto dabartį ir ateitį, stengsimės nepamiršti ir visai nenurašyti praeities. Nebūtina prie jos aklai taikytis, tačiau verta išnaudoti tai, ką turime. Juk mūsų šalies kultūroje ir dailės istorijoje yra įdomesnių akimirkų, nei kartais atrodo su užmoju rašantiems ambicingus rytojaus planus“, – tyliai pasakė ir nusivedė į Jeruzalę.

Apie ką kalbasi skulptūros?

Tą pavasario pavakarį, kai atgis visos miesto skulptūros, Vilniuje burbėjimo bus daugiau, nei įprasta. Petras Cvirka piktai valysis balandžių apdergtą paltą, Kipras Petrauskas keiks proletariškus batus, o Gediminas su vilku darniai staugs, kad juos kuo greičiau nukeltų ant žemės. Neišsitraukęs rankų iš kišenių Vincas Kudirka lengvai nužengs laiptukais ir smalsiai žvalgydamasis patrauks Vilniaus gatve. O Tarasas Ševčenka pasileis miesto centro link.

Apsiausto skvernai tik plasnoja, akys žybčioja – kaip ir dera jaunam poetai. Čia reikėtų priminti, kad Ukrainos poetas Ševčenka mirė sulaukęs garbaus amžiaus. Dažnai jis taip ir vaizduojamas – su charakteringais ūsais, orus ir truputį pavargęs. Akmens skulptūra Vilniuje, skverelyje prie Halės turgaus, jis įamžintas jaunas, nes šiame mieste gyveno būdamas 15–17 metų. Bet apie tai, kaip jis čia gyveno, kaip mokėsi lietuvių kalbos, į kurį knygyną vaikščiojo ir kokią dailią mergaitę čia įsimylėjo, jis galbūt papasakos Kudirkai, kai netyčia susidūrę Vokiečių gatvėje jie patrauks valgyti jogurtinių ledų ir šnekučiuotis.

MUZIEJUS KAIP TEATRAS

Kiekvieną mielą dieną apie dešimtą valandą ryto ant vieno pastato Rotušės aikštėje palangės nutupia varna. Kelis kartus garsiai sukrankia ir nuskrenda. Kazio Varnelio muziejuje prasideda darbo diena. Muziejaus darbuotojai jums to nepasakos, būkit ramūs. 

Jie jus ves nesibaigiančiais koridoriais, laiptais ir kambariais, kuriuose dar prieš kelerius metus karaliavo pats Kazys Varnelis (1917–2010), jūs galvosite, kad jau visai nebeturite jėgų, tačiau sustabdyti ekskursijos irgi nenorėsite, nes bus labai smalsu – koks gi kitas kambarys ir kokių gi dar turtų yra šiame nuo atsitiktinių praeivių pasislėpusiame muziejuje, pačiame miesto centre? 

Si­tu­a­ci­ja Vo­kie­čių gat­vė­je

Is­to­ri­ja pa­ro­dos „Ta­py­ba Lie­tu­vo­je“ Šiuo­lai­ki­nio me­no cen­tre mo­ty­vais

At­si­bu­do dar prieš su­skam­bant ža­din­tu­vui. „Die­na bus la­bai ge­ra. Pas­kui, ži­no­ma, teks kiek pa­dir­bė­ti, o jau ta­da…“ – niū­nia­vo, lip­da­mas iš mie­ga­mo­jo į pir­mą aukš­tą. Pa­ke­liui, kaip įpras­tai, nu­žvel­gė Žmui­dzi­na­vi­čiaus pa­veiks­lą ir pri­ta­ria­mai šyp­te­lė­jo – taip, ra­mus ug­ni­kal­nis ne­ti­kė­tai pra­si­verš tam, kad po su­maiš­ties at­ei­tų der­liaus de­šimt­me­čiai.

Ger­da­mas ka­vą jis ra­miai šil­ki­ne šle­pe­te di­ri­ga­vo iš „Fo­cal“ ko­lo­nė­lių sklin­dan­čiam Vi­val­di „Pa­va­sa­riui“. Ry­to idi­lę nu­trau­kė te­le­fo­no skam­bu­tis – kiek pa­dve­jo­jęs pa­kė­lė ra­ge­lį.

Shaltmira kul­tū­ros pa­raš­tėse

Ne­di­de­lis, net – vi­sai ma­žas kam­ba­rys juo­dai ap­deng­tu sta­lu ir rau­do­no­mis užuo­lai­do­mis. Sta­las, lo­va, daug kny­gų ir pie­ši­mo prie­mo­nių, pie­ši­niai ant sie­nų ir da­žais iš­tep­tos grin­dys – to­kia jau­nos me­ni­nin­kės gy­ve­ni­mo ir dar­bo erd­vė. Su­si­pa­žin­ti su Eg­le Ta­mu­ly­te, ge­riau ži­no­ma pseu­do­ni­mu Shalt­mi­ra, pa­nū­dau pa­ma­čiu­si jos per­so­na­li­nę pa­ro­dą Vil­niaus Pa­mėn­kal­nio ga­le­ri­jo­je. Lai­mos Krei­vy­tės ku­ruo­to­je pa­ro­do­je pa­va­di­ni­mu „Va­gi­nos at­si­pra­šy­mai“ ro­do­mi ko­mik­sai, pie­ši­niai ir di­de­lio for­ma­to pie­ši­niai ak­ri­lu ir žy­mek­liu. Lie­tu­vo­je la­bai ne­įpras­tos sti­lis­ti­kos pie­ši­niai.

Rusiją šokdina mergaitės. Trumpai apie „Pussy Riot“

– Ar po traumos, kurią jums sukėlė šis pasirodymas, kreipėtės į gydytojus ar psichologus?
– Per mane ne kartą perėjo maloningoji Dievo energija, o ji daug stipresnė už bet kokius psichologus, juo labiau kad pati esu psichologė.
– Kodėl gi tuomet toji dieviškoji energija neišgydė jūsų nuo moralinės traumos?
– KLAUSIMAS ATMETAMAS.
– Ar jums žinoma apie banketus, kurie vyksta šventyklos komplekse?
– KLAUSIMAS ATMETAMAS.

– Iš kur jūs žinote, kaip juda velniai?
– KLAUSIMAS ATMETAMAS.

Me­nas oli­gar­cho sko­niui. Ap­si­lan­ky­mas Pin­ču­ko me­no cen­tre Ki­je­ve.

Pin­ču­ko me­no cen­tre fo­to­gra­fuo­ti ne­ga­li­ma. Ap­sau­gi­nis da­ly­kiš­kai ap­žiū­ri ran­ki­nes. Ati­duo­dam fo­to­apa­ra­tus (ge­rai, kad te­le­fo­nų ne­at­ima), lipam aukš­tyn. Li­ko dar 5 aukš­tai. Lip­da­ma ne­ga­liu ap­si­spręs­ti, kas įdo­miau – Anis­ho Ka­po­o­ro pa­ro­da ar pats ap­si­lan­ky­mo gar­sia­ja­me Pin­ču­ko me­no cen­tre fak­tas. Juk apie abu esu gir­dė­ju­si ne vie­ną kar­tą, te­gu ir skir­tin­guo­se kon­teks­tuo­se. Ne­nu­vy­lė abu. Ka­po­o­ras žais­min­gai tę­sia rim­tas ar­chi­tek­tū­ri­nės erd­vės stu­di­jas, Pin­ču­ko me­no cen­tras tam­pa dvi­pras­miš­ku Ki­je­vo me­no pa­sau­lio, o gal net ir pa­ties Ki­je­vo at­spin­džiu.

Aguonų gatvės katinas. Ksenijos Jaroševaitės skulptūra Jurgos Ivanauskaitės skvere

Rajonas tarp stoties ir centro, šiandien jam visai netinkančiu Naujamiesčio vardu. Pro pravirus bendrabučio langus veržiasi šilti maisto kvapai, muzika ir raudonos begonijos.Nenuspėjamo ir klastingo būdo rajonas. Kai pastarąjį kartą čia landžiojau po kiemelius, mudvi su kudle užpuolė du katinai. Gėdingai traukėmės. Šį kartą bėgti nereikėjo, bet likau smarkiai apgauta. Eisiu dar.

Mažame skverelyje – pilka, 10 tonų sverianti katino skulptūra. Lankau ją šiltą vasarišką vakarą ir nusprendžiu, kad skulptūrą aplinkiniai gyventojai myli. Neaprašinėta, neapipaišyta. Vietiniams paaugliams einant pro šalį mergina ryškiu makiažu burbteli: „Ir kam reikia fotografuoti katino užpakalį?“ Fotografavau skulptūrą, kuriai tas pats – priekis, užpakalis ar šonas, o ji sako – katiną. Jų katiną. Ar nors vienas žmogus susijaudintų dėl netinkamu rakursu fotografuojamo Gedimino?

Nebijokit, jis nekanda

Kokia istorija tiktų šiai vietai? Tavo kaimynė neįžengtų čia grakščiais aukštakulniais ir gėlėto šilko suknele iš „Zaros“, jis nesustingtų pakėlęs kavos puodelį prie lūpų. Vieta, kur lūžta kulniukai ir žvilgsniai. Praeiviai neryžtingai kerta kampą. Kartais čia jų tyko koks blizgantis rudakailis labradoras. Jam visa savo šuniško antsvorio jėga veržiantis draugauti, šeimininkė garsiai rėkia: „Nebyjokyt, jys nekanda.“ Šuo, žiūrėk, iš tiesų nekanda, istorija ir vėl nesusiklosto. Jis ir ji čia galėtų nepasimatyti, o istorija – nenutikti. Tik pagiežingai kikena saulėgrąžų lukštai.