Algio Griškevičiaus fotografijose – smagios istorijos su nelinksma pabaiga

ImageSu menininku Algiu Griškevičium (g. 1954) kalbamės Gedimino prospekte esančioje „Prospekto galerijoje“. Čia šiuo metu rodoma jo fotografijų paroda „Iš mutantų gyvenimo“. Maždaug kas dešimt minučių į galeriją užsuka po parodos lankytoją. Dauguma tylomis apžiūrinėja fotografijas ir į kūrinius komentuojantį autorių žvilgčioja paslapčiomis. Vaikinas hipsteriškais akiniais įsiterpia į pokalbį tam, kad pasakytų komplimentą, į kurį A. Griškevičius atsako savo tradiciniu: „Dėkoju ir džiaugiuosi, kad jūs turite tokį puikų skonį“. Šypsausi pagalvojusi, kad galbūt lygiai tuo pat metu komplimentą šiam menininkui sako ir panašiais akiniais pasipuošęs vokietis ar olandas – šiuo metu menininko darbai pristatomi dar dvejose parodose: Vokietijoje vykstančioje tarptautinėje meno parodoje „Nord Art“ ir fotografijos festivalyje „Noorderlicht“ Olandijoje. Rugsėjo 16–21 dienomis jo darbai dalyvavo ir Berlyno meno mugėje „Berliner Liste 2013“.

Sako, kad holivudinių filmų scenarijų kūrėjai minutės tikslumu žino, kada herojus turi patekti į bėdą, kada – gauti šansą iš jos išsikapstyti, tuomet pakliūti į dar didesnę duobę ir pagaliau pasiekti laimingos pabaigos tašką, kad istorija patenkintas žiūrovas jau galėtų eiti pramankštinti kojų. Skaityti toliau…

Reklama

Galerijų rašymo ypatumai. Kodėl pranešimai apie parodas keliauja į šiukšlių dėžę?

„Kaip manai, pats parodos kuratorius parašė tokį pranešimą spaudai?“ – dvejodama klausiu kolegės. „Nemanau, – paabejojusi atsako. – Turbūt tai bus kokio vadybininko darbas.“ Dar kartą peržiūriu Jono Meko vizualiųjų menų centro atsiųstą šedevrą, prašmatnių epitetų ir klaidžių frazių tekstinį mišinį. Trumpas tekstas mirga tokiomis frazėmis kaip: „centrą papuoš menininko darbai“, „centras lankytojams ruošia vasaros dovaną“, „vyras netruko užsitarnauti plačiosios auditorijos simpatijas“, ir galvoju apie taip pristatomos parodos kuratoriaus Kęstučio Šapokos ne kartą išreikštą kategorišką požiūrį į komerciją, kičą bei štampus mene. O gal meną pristatančiame tekste visi šie bruožai tampa pagirtini? Minimame tekste taip pat pranešama apie puikias menininko idėjas, puikią menininko kūrybos erdvę, taip pat sužinome, kad paroda – tai puikusmenininko temperamento atspindys, o darbų formatas puikiai iliustruoja išskirtinį menininko požiūrį į meną. Puikus būdas priversti paniurti dailės kritiką, bent kiek mąstantį žiūrovą ar naujienų redaktorių! Skaityti toliau…

M.T.Rožanskaitė tarp svarbiausiųjų nebuvo niekad. Bet tuoj bus

balandžio 2, 2013 Komentarų: 1

„Rentgenoterapija“, 1977, aliejus, drobė, Lietuvos dailės muziejus. (A.Lukšėno nuotr.)
Neseniai Nacionalinėje dailės galerijoje atidarytos dvi dviejų menininkų: skulptoriaus Stanislovo Kuzmos (1947–2012) ir tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) parodos. Tačiau šiame tekste rašysiu tik apie vieną jų – M. T. Rožanskaitę.

Ne todėl, kad S. Kuzma – prastas menininkas, anaiptol! Tačiau jo parodos globėja – pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė (girdėjau, jog ir pati turi jo sukurtą skulptūrėlę), o tarp svečių – tiek garbių, solidžių ponų: globėjų ir gerbėjų. Rožanskaitė tarp svarbiausiųjų nebuvo niekad. Kaip matome, nėra ir dabar. Bet tikrai bus, paaiškinsiu – kodėl. Skaityti toliau…

Meno kolekcininkai Lietuvoje

1649 metų sausį lipdamas ant ešafoto Anglijos karalius Charlesas I-asis, be visų kitų dalykų šioje ašarų pakalnėje paliko ir įspūdingiausią renesanso ir baroko menininkų kūrinių kolekciją. Oliverio Cromwellio sprendimas po karaliaus mirties išparduoti kolekciją miestiečiams, tapo moraliniu smūgiu monarchistams ir… meno rinkos Anglijoje pradžia. Atkūrus monarchiją į valdžią atėjo karalius Charlesas II-asis, kuris šiaip ne taip susigąžino dalį kūrinių, tačiau aukcionai nenustojo veikti – 1669–1692 metais Londone buvo parduota apie 35 000 meno kūrinių. Moralas? Kartą „paragavę“ kokybiško meno namuose, žmonės dažnai nebegali sustoti. Ir tai tęsiasi iki šių dienų.

Bet tai kažkur ten, užsieniuose. O kaip Lietuvoje, kur meno kolekcionavimo ir mecenavimo tradicijų beveik nėra? Skaityti toliau…

Vienintelis karalienės prašymas

PaveikslėlisVieną naktį pas miesto vyriausiąjį architektą atėjo trys Barboros. Nesupraskite neteisingai, žmogus čia niekuo dėtas – atėjo nekviestos ir nelauktos, ilgos suknios tik sapno dulkes braukia, žemė net dreba nuo kiekvieno žingsnio orumo ir, neslėpsime, svorio. Pirmoji atėjo pati vyriausia. „Mums reikėtų susitarti, kad, galvodami apie miesto dabartį ir ateitį, stengsimės nepamiršti ir visai nenurašyti praeities. Nebūtina prie jos aklai taikytis, tačiau verta išnaudoti tai, ką turime. Juk mūsų šalies kultūroje ir dailės istorijoje yra įdomesnių akimirkų, nei kartais atrodo su užmoju rašantiems ambicingus rytojaus planus“, – tyliai pasakė ir nusivedė į Jeruzalę. Skaityti toliau…

Apie ką kalbasi skulptūros?

tarasasTą pavasario pavakarį, kai atgis visos miesto skulptūros, Vilniuje burbėjimo bus daugiau, nei įprasta. Petras Cvirka piktai valysis balandžių apdergtą paltą, Kipras Petrauskas keiks proletariškus batus, o Gediminas su vilku darniai staugs, kad juos kuo greičiau nukeltų ant žemės. Neišsitraukęs rankų iš kišenių Vincas Kudirka lengvai nužengs laiptukais ir smalsiai žvalgydamasis patrauks Vilniaus gatve. O Tarasas Ševčenka pasileis miesto centro link.

Apsiausto skvernai tik plasnoja, akys žybčioja – kaip ir dera jaunam poetai. Čia reikėtų priminti, kad Ukrainos poetas Ševčenka mirė sulaukęs garbaus amžiaus. Dažnai jis taip ir vaizduojamas – su charakteringais ūsais, orus ir truputį pavargęs. Akmens skulptūra Vilniuje, skverelyje prie Halės turgaus, jis įamžintas jaunas, nes šiame mieste gyveno būdamas 15–17 metų. Bet apie tai, kaip jis čia gyveno, kaip mokėsi lietuvių kalbos, į kurį knygyną vaikščiojo ir kokią dailią mergaitę čia įsimylėjo, jis galbūt papasakos Kudirkai, kai netyčia susidūrę Vokiečių gatvėje jie patrauks valgyti jogurtinių ledų ir šnekučiuotis. Skaityti toliau…

MUZIEJUS KAIP TEATRAS

gruodžio 31, 2012 Komentarų: 3

IMG_2124Kiekvieną mielą dieną apie dešimtą valandą ryto ant vieno pastato Rotušės aikštėje palangės nutupia varna. Kelis kartus garsiai sukrankia ir nuskrenda. Kazio Varnelio muziejuje prasideda darbo diena. Muziejaus darbuotojai jums to nepasakos, būkit ramūs. 

Jie jus ves nesibaigiančiais koridoriais, laiptais ir kambariais, kuriuose dar prieš kelerius metus karaliavo pats Kazys Varnelis (1917–2010), jūs galvosite, kad jau visai nebeturite jėgų, tačiau sustabdyti ekskursijos irgi nenorėsite, nes bus labai smalsu – koks gi kitas kambarys ir kokių gi dar turtų yra šiame nuo atsitiktinių praeivių pasislėpusiame muziejuje, pačiame miesto centre?  Skaityti toliau…