Pradžia > 1 > Vienuolika ir viena istorija

Vienuolika ir viena istorija

Kovo aštuntą dieną „Titanike“ atidaryta grupinė moterų menininkių paroda „Postidėja“. Nenuėjau į atidarymą. Per daug vienai pasirodė Kovo 8-osios, pilnaties, magnetinių audrų ir dar parodos atidarymo. Tačiau tą vakarą prisiminiau keleto metų senumo istoriją, kuri galėtų būti parodos raktas.

Vieną vasarą Nidoje viena parodoje nedalyvaujanti moteris buvo verčiama bent dešimt kartų pasakoti tą pačią istoriją man ir vienai parodoje dalyvaujančiai moteriai. Nes labai jau patiko. Toji istorija iš tiesų buvo anekdotas apie miško žvėris. Kaip baisus slibinas dideliame miške paeiliui susitinka lapę, vilką ir mešką bei įvaro jiems visišką neviltį, liepdamas prisistatyti tam tikru metu tam tikroje vietoje, kad būtų suvalgyti. Klausimų yra? Kokie čia dar klausimai, mojo uodegomis nelaimingi žvėrys ir bėgo paskutinių reikalų tvarkyti. Pasakojimo pabaigoje slibinas, žinoma, susitiko zuikelį. 

Gyvenime, nelygu kokios aplinkybės, visiems yra tekę pabūti ir slibinais, ir zuikeliais. Ką jau kalbėti apie menininkus, kurių darbo dalis yra pro didinamąjį stiklą stebėti save ir aplinką. Ir ką kalbėti apie moteris menininkes. Meno miške jų daug, visi jas myli ir džiaugiasi, kaip gražiai jos straksi kukliose pamiškėse – nedidelėse galerijose ar net didesnėse grupinėse parodose. Kūrybiškumas nuo lyties nepriklauso, tačiau Nacionalinėje dailės galerijoje per visą jos gyvavimo laiką buvo surengta tik viena personalinė moters (Birutės Žilytės) paroda. Ką jau kalbėti apie Venecijos bienalę. „Ar tik vyrų lydimos moterys gali atstovauti Lietuvai?“ – klausia vienas iš parodos eksponatų, menininkių grupės „Cooltūristės“ instaliacija „Patriarchato paviljonas“.

Verslo pasaulyje yra toks terminas kaip „stiklo lubos“. Juo įvardinamas nematomas, tačiau akivaizdžiai egzistuojantis barjeras, neleidžiantis moterims tolygiai su vyrais siekti karjeros aukštumų. Jos užima daug vidurinės grandies vadovų postų, tačiau tik vienetai pakyla aukščiau. Labai panaši padėtis ir Lietuvos meniniame pasaulyje – moterys rengia daug parodų įvairiose galerijose, inicijuoja ir vykdo projektus, tačiau jų beveik nėra prestižinėse muziejų salėse. Toks keistas, ilgus metus besitęsiantis sutapimas, kurio tikrai nepakeis ši paroda. Tai tik vienas akmenukas į stiklo lubas. Paleistas lengvai, bet taikliai.

Parodoje eksponuojami kūriniai labai įvairios tematikos ir formos. Tai viena iš tų parodų, kai smalsu, kas bus toliau, o išeinant nelengva būtų išrinkti „geriausią“. Parodoje dalyvauja įvairių kartų ir žinomumo menininkės – nuo tik labai retai parodų salėse pasirodančių autorių iki žymių, pripažintų dailininkių. Pavyko sukurti atmosferą, kurioje tiesiog draugiškai (ir įdomiai) kalbamasi. Štai Eglė Ridikaitė pasakoja tikrą istoriją apie tai, kaip „dingo“ į Maskvos bienalę siųsti jos kūriniai. Vėliau jie atrasti kabantys metro stotyje. Marta Vosyliūtė kutena Čiurlionį ir iš jo paveikslų elementų kuria komiksus ar puošia jais stilingas moteriškas rankines. Arba – demonstruoja Nidoje sukurtus atvirukus su atvirais, šmaikščiais komentarais, tokiais kaip „Net vegetarai sugeba atsipalaiduoti Nidoje“ ar tiesiog „Blet, kaip gražu“. Laisvydė Šalčiūtė pasitelkdama Slavojų Žižeką pasakoja apie pasakų moterų transformacijas ir nuotykius (Varlė Karalienė, Raudonkepuraitė). Erotiškai rangosi apnuogintos moterų kūno dalys, liejasi blankūs dažai, šunytis kakoja „Swarovski“ kristalais, o menininkės ranka smulkiomis raidelėmis drobėje rašo teorinių tekstų citatas, kurios dažniausiai skubančiam žiūrovui bus tik fonas. Ar taip galima? Ar galima kažkokiai Martai cituoti Čiurlionį, Eglei – rašyti piktus laiškus biurokratams, o Laisvydei – Žižeką derinti su svarovskiais?

„O galima… neateiti?“ – drebėdamas paklausė zuikelis baisiojo slibino, šiam pranešus vietą, datą ir laiką, kada zuikis turėtų prisistatyti, kad būtų suvalgytas. „Galima, – atsakė slibinas, – išbraukiame.“ Moterys menininkės nebijo klausti. Joms neįdomu tiesiog griausmingai ir aiškiai teigti save bei vienintelį įmanomą savo požiūrį. Neretai pačiose įvairiausiose gyvenimo srityse tai vertinama kaip silpnumas, tačiau taisyklėms keičiantis tai gali tapti stiprybe. Vienas to įrodymų – įdomi paroda, kuriai peržiūrėti niekaip neužteks penkiolikos minučių.

Belieka pridurti, kad parodoje dalyvauja autorės: Jurga Barilaitė, Ina Budrytė, „Cooltūristės“, Eglė Gineitytė, Orūnė Morkūnaitė, Paulina Eglė Pukytė, Eglė Ridikaitė, Laisvydė Šalčiūtė, Beatričė Vanagaitė, Marta Vosyliūtė ir Laura Zala, o ekspoziciją „Titaniko“ antrame aukšte reikėtų spėti apžiūrėti iki kovo 31 dienos.

Šiaurės Atėnai

Kategorijos:1
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: