Auksinis kinų meno dešimtmetis

Įsitaisykime patogiai. Vakaras ilgas, aplink jauku. Keptas kalakutas išragautas, lėkštės nuneštos. Atsirado kiek daugiau erdvės pokalbiui. Tokiam, kad būtų ką paskaičiuoti, kuo nusistebėti ir pasipiktinti. Ir būtinai – kad būtų apie ką pagalvoti ir rytoj. Pakalbėkime apie… šiuolaikinį kinų meną.

Sakot, nebuvote Kinijoje? Nieko baisaus, aš taip pat. Todėl siūlau fotelio apžvalgą. Lengvą pokalbį prie vyno taurės. Nenagrinėsime meninių virpesių ir niuansų. Kalbėsim apie kultūrinio Kinijos gyvenimo dabartį ir tendencijas. Akies krašteliu stebėsime, kuo esame panašūs ir ko galėtume pasimokyti iš šio reiškinio. Taip, jei mėgstate reikšmingai pakelti rodomąjį pirštą ir lėtai ištarti: „Tai – reiškinys“, galite drąsiai tai daryti kalbėdami apie šiuolaikinį kinų meną. Jis nenukrito iš dangaus. Tačiau pastaruosius dešimt metų tai – vakarietiškos meno scenos rokenrolas su efektingais specialiaisiais efektais ir viena už kitą ryškesnėmis žvaigždėmis.

Jei nelabai žinot, kas tai yra, – nieko baisaus. Vakarų pasaulis apie šiuolaikinį kinų meną taip pat sužinojo visai neseniai. 1998 metais Amerikoje pirmą kartą vyko šiuolaikinio kinų meno paroda, joje buvo rodoma ne kaligrafija ar keramika ir net ne socrealistinis menas, o visos šiuolaikinio vakarietiško meno formos: tapyba, skulptūra, instaliacijos, performansai, videomenas. Štai tada ir prasidėjo sujudimas, o jį įtvirtino 2000 metais Šanchajuje surengta meno bienalė. Nuo to laiko naujų galerijų, galerininkų, prekiautoju menu, kolekcininkių, meno kritikų, muziejų ir aukcionų karuselė sukasi vis greičiau ir greičiau.

Ar lengva būti menininku?

Kol mūsų draugėje dar yra idealistiškai nusiteikusio jaunimo, pradėkime pokalbį nuo studijų ir konkurencijos. Pagal senovės Kinijos socialinę hierarchiją menininkai (kaip ir visi intelektualai) buvo 8-oje vietoje iš 10-ies. Iškart po elgetų ir valstiečių. „Geras“ valstybines vietas gaudavo apie 2 procentai norinčiųjų. Šiandien konkurencija ne ką mažesnė. 1980 metais Pekino centrinė akademija turėjo apie 200 studentų. 2008 metais čia studijavo 4000, nors akademija priima tik 10 procentų stojančiųjų. Sičuano vaizduojamųjų menų institutas, išgalintis mokyti 6000 studentų, priima vos 3 procentus norinčiųjų. Iš viso šiuo metu Kinijoje yra 8 aukščiausios pakopos ir dar 400 kiek žemesnio lygio meno mokyklų. Tai reiškia kelis šimtus tūkstančių menus studijuojančių žmonių. O juk studijos – tik pati  karjeros pradžia, paskui laukia gabūs ir žavūs konkurentai ne tik pačioje Kinijoje, bet ir Amerikoje ar Europoje – neišgarsėjus čia, sunku sulaukti ir pagarbos namuose. Štai kas yra konkurencija. Žiū, jaunimas mus jau palieka, bet gal bent kurį laiką mažiau burbės dėl nepakeliamai sunkių sąlygų siekdami karjeros Lietuvoje?

Kad iš mūsų neišvyktų ir vyresnieji, pamėginkime trumpai pasiaiškinti, koks yra tas šiuolaikinis kinų menas. Prisimename Charles’o de Gaulle’io įžvalgą apie tai, kad „Kinija yra didžiulė šalis, kurioje gyvena daugybė kinų“.  Milžinišką Kinų sieną taip pat  žinome. Kaip ir Kinijos imperatoriaus Džao Džengo kapą saugojusių 8000 terakotinių natūralaus dydžio kareivių armiją. Matyt, tiek istorija, tiek šalies dydis lėmė tai, kad šiuolaikinis kinų menas dažniausiai yra kažkas didžiulio, neįtikėtinai kruopštaus ar masyvaus. Reikalaujančio daug erdvės, laiko ir pastangų. Erdvę, kurią vakariečiai menininkai paprastai palieka žiūrovo vaizduotei, jų kolegos kinai kruopščiai užpildo.

Pavyzdžiui, 2010 metais kinų menininkas Wang Qingsong sukūrė „Paminklą istorijai“ – 42 metrų ilgio nuotrauką. Šiuo dydžiu teko apsiriboti dėl to, kad tiesiog nebuvo didesnių vientisų fotopopieriaus ritinių. Fotosesijoje dalyvavo apie 200 modelių. Jie buvo aptepami šlapiu moliu ir prieš objektyvą stojo senovinių statulų pozomis. Tarsi dievų panteone išdėstyti modeliai vaizdavo simboliais tapusias scenas iš viso pasaulio kultūrų. Nuo ilgo stovėjimo žibintų šviesoje nepatogiomis pozomis modeliams tirpo kojos ir svaigo galvos – nelengva atkartoti ir sustingti Laokoono su sūnumis ar Edgaro Degas balerinos poza. Kiek labiau pasisekė tiems, kuriems kliuvo frontalesni ir ramesni Budos ar kinų imperatorių atvaizdai.

Šiuolaikinis kinų menas – netapybiškas, drąsus ir efektingas. Neretai – radikalus. Jis netapo toks per naktį. Ilgą laiką menininkai išties dirbo „į stalčių“. Dar prieš dešimtmetį buvo baudžiama ar bent griežtai barama vien už videomeno ar instaliacijų eksponavimą. Vis dėlto, atšilus politinei ir kultūrinei aplinkai, kitaip nei kolegos Lietuvoje, kinų menininkai turėjo ką parodyti. Pirmąsias permainas atnešė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje po Mao mirties vykęs Pekino pavasaris, lydimas politinio protesto formų meno kūriniuose, slaptų parodų ir menininkų areštų. Atšilęs klimatas nereiškė laisvės. Tiesą pasakius, laisvės Kinijoje menininkai neturi iki šiol. Valdžia toleruoja savo neklaužadas menininkus: leidžia kurti, bastytis po Vakarus, rengti parodas. Jei tik jie nesišaipo iš politikų, nedemonstruoja atviro sekso ir tiesmukai nelenda į religijos lauką.

Nepaisant to, vienas populiariausių šiuolaikinio kinų meno „prekės ženklų“ yra žanras, išradingai pavadintas „ciniškuoju realizmu“, panašiu metu jį pradėjo kurti keli Pekino menininkai. Šis judėjimas užaugo atsispyręs nuo 1989 metais žiauriai numalšintų pilietinių protestų Kinijoje. Naujasis stilius buvo atvirai ironiškas socrealistinio meno ir įsigalėjusios santvarkos atžvilgiu. Tai kūriniai, kuriems perskaityti būtinas politinio ir socialinio konteksto išmanymas. Amerikiečiams tai gal ir iššūkis. Tarp socrealistinių perlų užaugusiems lietuviams ironija, ryškiomis spalvomis tvoskianti plakatinė agresija ir bejėgiškumo jausmas perskaitomi nesunkiai. Mums gal kiek sunkiau perprasti būseną, kai žvelgiant į tokią tikrovę akiplėšiškai garsiai juokiamasi. Tai vienas tų atvejų, kai drąsa buvo atlyginta. Ir labai greitai! Šiuo metu ciniškasis realizmas vadinamas Kinijos meno rinkos „auksiniu paršeliu“ – šio žanro kūriniai populiarūs tiek Vakaruose, tiek pačioje Kinijoje.

Racionaliausias pokalbio dalyvis šiuo momentu galėtų kostelėti ir su nekalta šypsena ištarti: na, bet juk ne viskas taip nuostabu, tiesa? Entuziastingus vakariečius kinų meno pasaulis ne tik džiugina, bet ir gerokai glumina. Jie visai kaip paaugliai. Meno rinkos tradicijų nebuvimas – bendras mūsų ir kinų bruožas. Svetimšaliui atrasti įdomių menininkų už teisingą kainą beveik neįmanoma. Kur eiti, su kuo kalbėtis, už kiek pirkti – taip paprastai nesužinosi. Naujosios meno pasaulio žvaigždės visiškai nevengia pardavinėti savo kūrinių iš studijų, o tai Vakaruose oficialiai yra abiem pusėms nepadorus veiksmas. Maža to, Kinijos privačios galerijos ir net muziejai nesidrovėdami savo sales užleidžia už jas sumokėjusiems menininkams. Įsivaizduojate kolekcininko ar konsultanto galvos skausmą? Tradiciškai menininko asmeninė paroda muziejuje reiškia garbingą oficialų pripažinimą, o čia jis gali būti vertinamas ir kaip tiesiog gera finansinė investicija… Tas pats ir su meno albumais, į kuriuos pakliūva tik albumo sudarytojui sumokėję menininkai.

Ką jau kalbėti apie iki šiol gyvą amžius trukusią kopijavimo meno tradiciją. Ne, kinų menininkai nekopijuoja Šarūno Saukos. Tačiau nevengiama laisvai tiražuoti savo ar nerūpestingai skolintis kolegų populiaresnių idėjų. Vakarietiškos meno rinkos aromato įkvėpę kinai su paauglišku entuziazmu perėmė ir šešėlyje paslėptas pamokas. Galima piktintis, tačiau esu tikra, kad, poryt populiarumui užgriuvus, Lietuvoje vyktų tas pats. O ką? Juk pats Andy Warholas yra sakęs: „Geras verslas yra geriausias menas.“ Bet mes čia apie meną, ne verslą. Todėl trumpai – apie du labai panašios biografijos, tačiau skirtingų charakterių šiuolaikinius kinų menininkus.

Parakas vietoje dažų

Cai Guo-Qiang (g. 1957 m.) didžiosios proletariato kultūrinės revoliucijos metais buvo paauglys. Vakarietiškose biografijose būtinai paminima, kad inteligento šeimoje augęs vaikas jau tuomet slapta skaitė J. Kerouacą ir S. Beckettą. Tikime, kodėl gi ne. Užaugęs jis tapo vienu pirmųjų šiuolaikinių kinų kūrėjų, padariusių karjerą Vakaruose. Ir vienas iš tų, kurie labai sumaniai ir subtiliai išnaudoja, vakariečių akimis, egzotišką savo šalies kultūrinę tradiciją. Tiesa, kad reflektuotum Tėvynės grožį, geriau žiūrėti į ją iš toliau. Savo braižą menininkas atrado išvykęs į Japoniją, ten ir sugalvojo išnaudoti vieną didžiųjų kinų išradimų – paraką. Parakas kaip dažai, ugnis – teptukas. Lengvai šaipydamiesi iš Europos modernistinės tradicijos galime sakyti, kad Cai paveikslai gimsta iš sprogimo. Tik ne perkeltine, o tiesiogine prasme. Be to, jis taip pat kuria pirotechnikos reginius (ar reikia sakyti, kad didžiulius?), jiems renkasi specifines erdves. Šitaip konfliktines erdvės bent trumpam užgožia grožis, o mirtį nešantis parakas tampa džiaugsmo nešėju. Parako turintis Cai neapsiriboja vien šia medžiaga. Didžiuosiuose pasaulio  muziejuose kartais galima išvysti milžiniškų jo instaliacijų iš skraidančių automobilių, vilkų ar tigrų.

1995 metais Cai išvyko į Niujorką ir ten gyvena iki šiol. Pripažintas Japonijoje menininkas greitai tapo žvaigžde Amerikoje. Kūrėjas niekada pernelyg nesipyko su Kinijos valdžia. Neutrali ir tolerantiška jo laikysena lėmė pripažinimą namuose – 2008-aisiais jis tapo Pekino olimpinių žaidynių vizualiųjų ir specialiųjų efektų režisieriumi. Šią pavyzdinę sėkmės istoriją pasakoju todėl, kad paskaitę apie kitą menininką nemanytumėt, kad kinų menas išpopuliarėjo vien per protestus prieš šalies politinę padėtį. Nors nenuilstantis skandalistas Ai Weiwei turbūt yra pats garsiausias kinų menininkas. Jis rizikuodamas tampo savo šalies valdžią už ūsų, o pasaulio publika aikčioja, šūkčioja iš baimės ir ploja iš susižavėjimo.

Gyvenimas kaip menas

Ai Weiwei gimė tais pačiais 1957-aisiais kaip ir Cai. Politiškai aktyvus skandalistas, vandalas, akiplėša. Architektas, kovotojas už demokratiją ir žmonių teises. 2011 metais žurnalo „Art Review“ išrinktas įtakingiausiu metų menininku. Kaip ir Cai, buvo pasamdytas dirbti 2008-ųjų olimpinėms žaidynėms kaip Pekino olimpinio stadiono (garsiojo „paukščio lizdo“) architektas. Maždaug nuo tada (iki šiol tik šiaip provokavęs) menininkas pradėjo rimtai kritikuoti valdžią. Ši atsilygino areštais, sumušimais, informaciniu blokavimu. Aišku, nepadėjo. Jei kas iki tol nežinojo Ai Weiwei  – sužinojo ir pamilo. Yra tiesos menininko mintyje, kad jo rėmėjai visame pasaulyje naudojasi juo kaip mediumu ieškodami savyje laisvo, drąsaus, kūrybingo žmogaus.

2011 metų pavasarį Ai Weiwei netikėtai suimamas ir apkaltinus ekonominiais nusikaltimais kalinamas 81 dieną. Po pasaulį nusiritus protestams ir notoms, 10 kilogramų numetęs menininkas paleidžiamas, griežtai uždraudus išvykti iš šalies ir naudotis socialiniais tinklais, tokiais kaip tviteris. Ką padarė Ai Weiwei? Tučtuojau prisijungė prie kaip tik neseniai startavusio socialinio tinklo „G+“. Rudenį nuspręsta eiti iš kito šono – paskelbta, kad Ai Weiwei valstybei nesumokėti mokesčiai sudaro 2,4 milijono JAV dolerių. Žinot ką? Per dvi savaites jo gerbėjai surinko apie pusę šios sumos. Tuo viskas dar tikrai nesibaigia, nes šių metų sausį valdžia nusileido ir sutiko dar kartą peržiūrėti mokesčių nuslėpimo bylą. Būdamas valdžiai tikra rakštis subinėj, jis yra tikra atgaiva viso pasaulio publikai. Kokia jo paslaptis? Viso savo gyvenimo pavertimas vienu nenutrūkstamu meniniu performansu.

Kiek pasimokęs Kinijoje, į Niujorką Ai Weiwei išvyko 1981-aisiais. Ten studijavo ir bendravo su tokiais meno didžiaisiais kaip Johnas Cage’as, Josephas Beuysas ir Alenas Ginsbergas. 1993 m. susirgus tėvui jis grįžta į Kiniją ir pamažu jo kūryba darosi vis radikalesnė. 1995 m. publikai pateikiama dokumentacija performanso pavadinimu „Hanų dinastijos vazos sudaužymas“ – nuotraukos, kuriose menininkas laiko rankose senovinę vazą, ją paleidžia ir žvelgia į šipulius. Kartu jis aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, dirba ir kaip architektas. 2003 m. įsteigia dizaino agentūrą „Fake“, jos kuriamos pilkų blokų struktūros galerijoms ir gyvenamosioms patalpoms tampa vienu iš madingojo Pekino ženklų.

Daugelis europiečių bent viena ausim yra girdėję apie 2010 metais Londono „Modern Tate“ galerijoje rodytą jo instaliaciją, sukurtą iš 100 milijonų natūralaus dydžio rankomis sukurtų porcelianinių saulėgrąžų sėklų. Sėklos buvo išpiltos ant galerijos grindų, po jas buvo galima vaikščioti, voliotis, o vieną kitą ir į kišenę įsidėti… 2011 metais Taivane surengtoje parodoje menininkas siuntė linkėjimų 1913-aisiais dviračio ratą ant mokyklos stogo užkėlusiam Marceliui Duchamp’ui ir vieną ant kito sukrovė 1200 dviračių – sukūrė įspūdingą ir stebėtinai harmoningą visumą. Ai Weiwei nepatenka į geriausiai pasaulyje parduodamų menininkų dešimtuką. Kita vertus, vargu ar kas iš dešimtuko galėtų tikėtis tokio didžiulio visuomenės palaikymo.

Mama, investuosiu į meną

Pokalbį baigdami išsivirkime kavos ir užsigerdami konjaku paskaičiuokime

svetimus pinigus. Žinome, kad svarbiau yra vertė nei kaina, tačiau juk įdomu, tiesa?

Kaip ir minėjau, viskas prasidėjo 2000-aisiais. Aukcionų stebėjimo sistemos „Artprice“ duomenimis, nuo 2001 iki 2008 metų kinų šiuolaikinio meno kainos pakilo 780 procentų. Įsivaizduokit. Įsigyjate vaiko gimimo proga kokį žymesnį lietuvių menininką už 10 tūkstančių litų. O vaikui pradėjus lankyti mokyklą, parduodate už 80 tūkstančių. Neblogai, tiesa?

2009 metų ekonominė krizė beprotišką kinų meno kainų kilimą kiek pristabdė. Imta kalbėti net apie tai, kad kinų meno mada praėjo. Tačiau pažiūrėjus į „Artprice“ lenteles šiandien – akivaizdu – pabaigos dar nematyti, kad ir kaip to norėtų sunerimę vakariečiai. Pagal parduotus darbus aukcionuose 2010–2011 metais 5 iš 10 paklausiausių pasaulio menininkų yra iš Kinijos (likę 3 iš JAV, po vieną iš Didžiosios Britanijos ir Japonijos). Nors meno sostinės poziciją vis dar išlaiko Niujorkas, antrojoje vietoje lentelėse jau puikuojasi Pekinas. Čia meno rinka auga pasišokinėdama, o į žaidimą aktyviai įsijungė ir vietiniai verslininkai, noriai perkantys tautiečių kūrinius.

Tokia padėtis itin optimistiškai veikia jaunąją, apie devintąjį dešimtmetį gimusių kinų menininkų kartą, ji net neabejoja savo sėkme ir pasauline šlove. Prisimenate menų studentų skaičius šio teksto pradžioje? Šie skaičiai auga kiekvienais metais. Ir jei kam atrodo, jog kinų meno pasaulyje jau kiek per daug, tai iš tiesų jo kiekis tik pradeda didėti. Jaunimas visiškai abejingai žiūri į valdžios apribojimus, taikomus jautrioms politinėms, seksualinėms ar religinėms temoms. Jiems tai šiaip ar taip neįdomu – įdomiau asmeninis gyvenimas bei individualus požiūris. Jausdamiesi svarbi ir neatsiejama viso pasaulio dalis, jie visai nebenori tapatintis su Kinijos atstovais ir užimti vakarietiškosios tradicijos sekėjų ar stebėtojų vaidmens. Dar studijų metais jie jau puikiai supranta ir žino, kaip veikia viešieji ryšiai, pažintys ir povandeninės meno rinkos srovės. Suvokia, kokia didžiulė konkurencija jų laukia (į žaidimą vis aktyviau braunasi šiuolaikinis Indijos ir arabų kraštų menas). Tačiau taip pat mato ir pavyzdžius, nuo kurių spindesio taip maloniai sukasi galva. Kitaip nei senais modernistinės Europos laikais, jie savo paveikslų už maistą neatiduoda.

Kas mums iš viso to? Malonumas patogiame krėsle stebėti kunkuliuojančią istoriją, kuri vyksta šiandien, mūsiškiame pasaulyje. Ir neskaičiuojant atliekamų milijonų (kurių nėra) tiesiog smalsiai žvelgti į idėjų ir formų šėlsmą. Juk menas geriau už medų – norint juo džiaugtis, nebūtina pirkti.

Publikuota: Verslo klasė