Pradžia > Menininkai > Ko nebijo dailėtyrininkas?

Ko nebijo dailėtyrininkas?

VIDAS POŠKUS viešojoje erdvėje labiausiai žinomas kaip dailėtyrininkas. Taip pat jis – Kazio Varnelio muziejaus vedėjas, humanitarinių mokslų daktaras, rimtas žmogus. Be to, smalsus ir malonus. Kol rengiau spaudai šį tekstą, jis sekmadienį išgelbėjo šąlantį bebrą. O dar prieš kelias dienas mudu sėdėjome mažutėje galerijoje RA prie židinio ir kalbėjomės apie jo tapybos ir iliustracijų parodą.
Kelios piešinių serijos iliustruoja paties autoriaus parašytus tekstus. Taip pat rodomi akrilo technika sukurti mažo formato paveikslai, autoriaus vadinami „paveiksliukais“. Ši paroda – gera proga pasikalbėti su kolega, kuris dažniau kalbasi su kitais ir rašo apie kitus. Tikiu, kad apie dailę rašančio žmogaus dailės kūrinių paroda bus gera proga vieniems pasibarti, kitiems – pasidžiaugti. Šis interviu aistras galbūt dar kiek pakurstys.

 

– Vidai, pradėsiu nuo Tau gal nelabai įdomaus, tačiau turbūt privalomo klausimo. Ar tai – pirma Tavo personalinė paroda?

– Jau trečia. Pirmąją surengiau Alytuje, kai studijavau ketvirtame kurse (Vidas studijavo Vilniaus dailės akademijoje, Dailės istorijos ir teorijos katedroje – A. P. V.). Paskui – Molėtuose. Vilniuje – pirmoji paroda. Na, neskaitant praeitų metų, kai dariau parodą ant namo stogo. Konceptualiai turėjau vieną žiūrovą – saulę, jai ir buvo dedikuota ekspozicija. Čia reikėtų prisipažinti, kad mėginau surengti parodą Vilniuje ir anksčiau. Tuomet man galerijos vadovė tiesiai pasakė, kad skeptiškai žiūri į piešiančius menotyrininkus, tad man erdvės neskyrė, tuo dabar džiaugiuosi.

– Neseniai kalbėjau su vienu dailėtyrininku, kuris pradėjęs tapyti ir rodyti savo paveikslus pajuto menininkų poziciją (ir apkalbas už nugaros), kad tapantis dailėtyrininkas – nesąmonė. Dėl tokios situacijos jis nustojo demonstruoti savo paveikslus viešai ir ramiai sau tapo, niekam rezultatų nerodydamas. Man tie jo kūriniai labai patinka. Ar nebaisu buvo rengti parodą? Turiu galvoje situaciją, kai menininkai Tavo darbus komentuos ir galbūt smagiai kikens aptarinėdami, kad Poškus „šūdo pripeckiojo“. Ką ir kalbėti apie pavydą – surengęs tokią mažą parodą, iškart sulaukei nemažai dailėtyrininkių dėmesio…

– Dėl to dėmesio buvo baisiausia. Prisipažinsiu, apie Joną Valatkevičių galvodavau: štai dailėtyrininkas, žavus vaikinas, tad apie jį ir rašo kolegės. Dabar pats atsidūriau tokioje situacijoje. Negalvojau daug apie tai, kas bus po parodos, ką kiti kalbės. Pačiam keista, kad jaučiuosi toks tvirtas. Be to, Lietuvoje yra keli atvejai, kai dailėtyrininkai užsiima daile, ir tai suteikia daugiau pasitikėjimo.

– Kuo dabar labiau jautiesi: muziejininku, menininku, dailės kritiku?

– Kai vaikystėje reikėjo sakyti, kuo būsiu užaugęs, sakydavau, kad jūreiviu. Iki kokios aštuntos klasės buvau šventai įsitikinęs, kad važiuosiu į Klaipėdą ir studijuosiu Jūreivystės mokykloje. Paskui perskaičiau knygą apie van Gogho gyvenimą ir nusprendžiau, kad būsiu tapytojas. Paskutiniais mokyklos metais svyravau tarp literatūros, istorijos ir tapybos. Pagalvojau, kad dailėtyra man – geriausias kompromisas. Aišku, Dailės istorijos katedra, kaip sako Jurgita Ludavičienė, – bedarbių inkubatorius, tačiau ir vėl čia studijuočiau, esu patenkintas tuo, ką čia gavau. O tapybos studijuoti nenorėčiau, bent jau Lietuvoje. Mano tėvas – tapytojas, teta – grafikė, tad mokytojų turėjau. Vienintelis apmaudus dalykas – negaliu rašyti tada, kai tapau. Ir atvirkščiai. Štai per kelis mėnesius, kol rengiausi šiai parodai, beveik nieko neparašiau… Kai manęs kas klausia, sakau, kad esu dailėtyrininkas. Muziejaus vedėjo pareigos man iki šiol skamba labai įpareigojančiai. „Dailės kritikas“ irgi nelimpa. Lengviausia man apie save ištarti „dailėtyrininkas“.

 O į savo kaip menininko paveikslus ar gali žiūrėti kaip dailėtyrininkas?

– Manau, kad galiu. Nors savo parodai anotaciją parašyti buvo nelengva. Labai stengiausi atsiriboti, pažiūrėti iš šalies, manau, lyg ir pavyko.

– Ir kaip, žiūrint iš šalies, ar geri darbai?

– Šiandien šiais darbais esu patenkintas. Ekspozicija – taip pat. Labai erzina nenumatytas techninis brokas. Dėl viso kito – jau dvi dienos esu patenkintas. Galvoju net, kad tęsiu. Aišku, po laiko gali visaip būti.

Anksčiau tapydavau didelius formatus, guašu ant popieriaus. Žinau, kad tapyti galima ant ko tik nori, tačiau vis viena norėjosi drobės. Tad pamėginau ir pamėgau mažus formatus, nors Lietuvoje nedidelis formatas nėra vertinamas ir gerbiamas. Man labai patinka mažųjų olandų tapyba. Didelis formatas – efektingas, tačiau juk ne efektas svarbiausia. Praeitais metais Klaipėdoje britų meno parodoje rodyti stakistų kūrybos pavyzdžiai buvo dar vienas patvirtinimas man, kad mažas formatas gali būti įdomus ir gal net – aktualus.

– Kalbant apie paveikslus, dalis jų yra iliustracijos, prie kitų yra aprašymai. Kurti pradedi nuo pasakojimo ar atvirkščiai?

– Taip, iliustracijos sukurtos mano paties parašytiems tekstams. Tuos ranka rašytus tekstukus pasirašydavau pseudonimu ir siųsdavau į „Šiaurės Atėnus“ anonimiškai, paštu.

Nepasirašinėdavau savo vardu, nes man buvo labai svarbus neįsipareigojimas. Išspausdins – tai išspausdins, ne – tai ne.

– Spausdindavo?

– Spausdindavo. Visus spausdino.

– O kodėl tuomet ir šios parodos nedarei pseudonimu?

– Na… Taip… Šiaip teisinga mintis. Tik gal baisoka, kad nepasiklystum tarp tų pseudonimų.

– Grįžkime prie paveikslų, jie to nusipelnė. Kaip juos kuri?

– Dažnai pasitelkiu fotografijas. Dažniausiai – tėvų jaunystės nuotraukas. Iš jų renkuosi motyvus ar kompozicijas. Niekada neklausiu tėvų, kas konkrečiai jose vaizduojama, pats susikuriu istoriją ir transformavęs perkeliu ant drobės. Kita dalis paveikslų siužetų kyla iš atsitiktinai pamatytų vaizdinių. Prie „natūros“ stengiuosi neprisirišti, man įdomu įvesti paradoksalių elementų.

– Socialiniame tinkle „G+“ ne menininkų auditorijai uždaviau klausimą: ar turėtų apie parodą ar menininką rašantis dailėtyrininkas pasakoti istorijas apie aprašomus paveikslus? Kas būsimam parodos lankytojui įdomiau ir naudingiau – žinoti autoriaus ar dailėtyrininko interpretaciją ar ne? Komentatoriai griežtai pasidalino į dvi dalis. Vieni buvo kategoriškai prieš – jokių pasakojimų, bent jau iki pamatant patį paveikslą. Kiti plojo katučių sakydami, kad istorijų pasakojimas – bene vienintelis būdas šiais laikais sudominti publiką menu. Kaip galvoji Tu? Pasakoti apie paveikslų siužetą ar ne?

– Labiau sutikčiau su antraisiais. Šiems savo paveiksliukams istorijas surašiau paskutiniu momentu, nebūtinai tos pačios istorijos sukosi mano galvoje tapant. Tekstų pernelyg su vaizdu nesieju. Tačiau greičiausiai tos gairės padeda. Juo labiau kad ekspozicija sudėliota komikso principu, kur svarbūs ir vaizdas, ir tekstas. Tarkime, Goyos serijoje „Caprichos“ man įdomiau skaityti paaiškinimus. Nors jei paaiškinimų nebūtų, pirmoje vietoje atsidurtų vaizdas. Pasakojimas kiek užstoja vaizdą. Tačiau su juo smagiau. Tarkime, į vaizdą įkomponuotas tekstas man dažniausiai nepatinka, jis trukdo. Tuo tarpu šalia paveikslo priklijuota etiketė gali nukristi, tekstą gali pamiršti. Šios parodos tikslas buvo vaizdais pasakoti istorijas. Čiurlionis gal supyktų, tačiau manau, kad menininkas turėtų galėti paaiškinti, argumentuoti savo paveikslą. Negali reikalauti iš žiūrovų, kad jie būtų tobulai išsilavinę ir viską tarsi savaime suprastų. Žinoma, sunku paaiškinti arba labai sudėtingas, arba – priešingai – labai elementarias tiesas…

– Tuomet gal paaiškinsi, kodėl savo paveikslus sukabinai prispaustus vieną prie kito? Juk juose – lyg ir atskiros istorijos?

– Taip, kiekvienas iš paveikslėlių yra atskiras, kiekvienas pats sau. Pagalvojau, kad jei jau paveikslų viduje vyksta įvairių nesuderinamų vaizdų sujungimas, tai juos vieną su kitu sujungus susikurs dar daugiau pasakojimų. Tai tarsi šeimos albumas, kurį gali žiūrėti nuo bet kurios vietos.

– Ką darysi su paveikslais po parodos? Parduosi?

– Nežinau. Šiaip dar niekas nepirko… Ketinu visus išdovanoti. Kiek bijau, nes dovanotas daiktas kartais būna nevertinamas… Dėl pardavimo tikrai nenoriu tapyti. Ir čia man galioja labai svarbi sąlyga – kad nebūtų įsipareigojimo. Esu gavęs ir daręs tik vieną užsakymą. Dukra „užsakė“ man nutapyti undinėlę. Aš nutapiau nuogas moteris. Ji man aiškina, kad tai – ne undinėlės, nes be uodegos. Žodžiu, užsakovas liko visiškai nepatenkintas. O jei rimčiau – surengus parodą stoja nesmagi tuštuma. Nežinai, ką ir kaip daryti toliau, galvoji, ar iš viso dar verta tęsti ir panašiai.

– Vieniems dailė – kūrybiškumo lavinimo treniruotė (beje, rekomenduojama ir rašytojams), kitiems – terapija, tretiems – užsimiršimas, ketvirtiems – juodas darbas… O kas Tau yra tapyba?

– Beje, tarp chirurgų labai populiaru piešti. Nes kasdien jie jaučia didelę įtampą darbe ir taip galima užsimiršti. Užsimiršti man tapyba nepadeda. Atsipalaiduoti – taip pat ne. Kai per daug atsipalaiduoji tapydamas (ypač – tokius paveikslus), tuoj nueini į „nekokybę“. Įsitempimas turi būti. Psichoanalitikas pasakytų, kad tapant patogu pabėgti nuo realybės. Yra šis momentas.

– Gal tai susiję su parodos anotacijoje pasirodžiusiu apibūdinimu „nelaimingas romantikas“?

– Taip ir galvojau, kad šį apibūdinimą visi įsimins ir pasičiups. Štai dėl to dabar esu kiek nelaimingas. Tiesą pasakius, rašydamas ieškojau kitokio, šiurkštesnio žodžio nei „nelaimingas“. Tokio kaip „nupušęs“, „nukvakęs“ ar kažko panašaus. Yra manyje to sumauto lyrizmo ir jo neužmaskuosi. Tad įsukau tą žodį „romantikas“ kaip saugiklį.

– „Naujaisiais romantikais“ vadinamos devintojo dešimtmečio pradžioje išpopuliarėjusios grupės, tokios kaip „Duran Duran“, „Soft Cell“, „Spandau Ballet“ ir gausybė kitų. Šie Tavo paveikslai išties kiek jas primena. Paprasta melodija, paprastos priemonės, truputis panko ir daug nuoširdumo.

– Žodžio „nuoširdumas“ labai nemėgstu. Visada ginčijuosi, kai man sako, kad tapyba turi būti nuoširdi. Tas nuoširdumas, tariamas ar įsivaizduojamas, – kaip keiksmažodis. Romantizmas man – tai jausmų pliūpsniai, kartais į vizionieriškumą pereinanti intuicija. Daug juslingumo, daug stiprių ir konkrečių jausmų. Romantizmas – banali ir nuvalkiota sąvoka. Paprastos, primityvios išraiškos priemonės. Visa tai man prie širdies.

– O tokia muzika – prie širdies?

– Ne. Labiau bliuzas ar rokenrolas. Tačiau tai irgi paprasta muzika. Kita vertus – K. Varnelis tapydamas klausydavo tik klasikinės muzikos. Tačiau žiūrint į jo paveikslus juk galvotum apie minimalizmą ar kokią psichodeliką, bet ne Verdi. Esi veikiamas ir tų dalykų, kurių neišpažįsti. Kita vertus – racionalaus mąstymo kuriant šiuos paveikslus, renkantis motyvus tikrai yra. Tarkime, paveikslas, kur ranka laiko grybą. Nutapiau ir nepatiko. Galiausiai priklijavau tą žmogeliuką ir likau darbu patenkintas.

– Paveikslas tikrai tik apie miško grybus ir grybavimą?

– Jokios psichodelikos – rudeniška grybavimo patirtis.

– Kažkada rašiau, kad įdomiausia žiūrovams, kiek kainuoja paveikslas ir per kiek jį menininkas sukūrė. Trečias pagal įdomumą klausimas turbūt būtų – ar menininkas „vartojo“ ir ką. Tad Tavęs to ir klausiu.

– Ne, narkotikų nevartoju. Nemanau, kad tokios papildomos priemonės padėtų. Buvo toks lenkų modernistas Stanisławas I. Witkiewiczius – tapytojas, fotografas, dramaturgas, rašytojas, filosofas (beje, žemaičių kilmės). Jis tapė apsisvaiginęs įvairiais narkotikais ir analizavo, kaip transformuojasi vaizdas. Na, arba Aldousas Huxley, kuris aprašinėjo haliucinogenų poveikį. Visai įdomu, tačiau nemanau, kad pasiteisintų. Tapybai reikia labai susikaupti.

– Gerai, parašysiu, kad autorius nieko nevartoja. Gaila, bus ne taip įdomu.

– Galiu paguosti, kad kai kuriuose paveiksluose norėjau pavaizduoti psichodelinę, apsvaigimo būseną. Tačiau tai darydamas turi būti visiškai skaidrus, čia reikia racionalumo.

– O vertinant techniškai – ar esi patenkintas savo darbais? Klausiu, nes man vietomis kyla klausimų – Tau čia kažkas neišėjo ar taip ir buvo sumanyta?

– Na, kartais būna techninių dalykų, kurių nepadarau. Būna, kad užstringu ir niekaip neįstengiu, rodos, labai paprasto dalyko. Štai kodėl neįmanoma atsipalaiduoti. Kita vertus, kadangi pastaruosius mėnesius tapau kiekvieną dieną – jaučiu, kad ranka paklūsta lengviau. Ir ranka klauso, ir idėjų yra. Nežinia, ar ta būsena ilgai tęsis

– Dabar kaip kolegos dailėtyrininko paklausiu – ko dar turėjau paklausti, kad išeitų geras interviu?

– Nežinau… Norisi atrodyti protingesniam… Šiaip ar taip, mano darbai – tai jausminis proveržis. Tai man yra tapyba. Skamba labai egzaltuotai ir kvailokai, tačiau ką čia apsimetinėsi – taip yra.

– Pabaigoje pasakysiu, kad man ši paroda ir patinka, ir atrodo provokacinė dėl ribų laužymo. Kritikas, kuris „turi“ rašyti, – piešia ir dar tai eksponuoja. Piešia daug kas, tačiau retai kas demonstruoja. Kartais tie „užklasiniai darbai“ būna labai įdomūs. Atėjęs iš kitos srities gali į daug ką pažiūrėti naujai. Tarkime, režisierius Davidas Lynchas. Jis daro viską, ką tik nori, ir nesirūpina, kas ką pasakys ir kaip apkalbės. Lietuvoje kol kas turi žinoti savo vietą. Savo ribas.

– Man toks požiūris atrodo nerimtas. Jau kaip ir laikas laisviau atsipūsti ir daryti tai, ką nori. Kodėl dabar turėčiau atsiprašinėti ir jaustis kaltas? Nesiruošiu keisti mūsų dailės istorijos. Tačiau tikiu, kad žvilgsnis iš šalies duoda šviežių idėjų. Į atėjusį iš kito žanro visi žiūri su nepasitikėjimu, tačiau jis gali duoti daug naujo. Jei ką padarai, tai reikia ir rodyti. Ir nebijoti klysti. Dailės akademijoje iki šiol visi bijo suklysti. Vis laukiama, kad kažkas ateis ir pasakys, kaip ir ką turėtum daryti. O ko čia bijoti? Klysti natūralu ir žmogiška, o be to – klysdamas neretai ir surandi ką įdomaus.

 

Šiaurės Atėnai

  1. juokis
    rugsėjo 30, 2012 8:02 pm

    Cha, cha… gal ir nebereikia tų dailininkų. Užteks ir menotyrininkų – patys tapom, patys rašom. Ir paprasčiau ir saugiau.

  2. G
    sausio 30, 2013 9:21 pm

    Išsamu, ačiū. Reikėjo prieš einant į parodą

  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: