Pradžia > Nekilnojamasis turtas > Nekilnojamasis turtas III

Nekilnojamasis turtas III

Butas – kaip iš Boriso Viano romano „Dienų puta”. Pirmojoje knygos dalyje, iki tos nelemtos lelijos, užaugusios jos plautyje. Ką pasakytum apie tokį buto nuomos skelbimą? Manau, imtum. Paskui graužtumeisi, kaipgi čia reikės gyventi, kad neužtemtų šviesūs langai, o nesamų pelių švelnūs kailiukai nenustotų linksmai blizgėję. Jau nekalbu apie naminuko poreikius… Viano knyga ir atėjo pas mane į šiuos namus. Pati – nelaukta ir neprašyta. Pagal ateinančias ir išeinančias knygas likimą galima skaityti ne prasčiau nei rikiuojant žvaigždynus horoskopams. Gaila tik, kad dažniausiai ženklus perskaitai šiems jau išsipildžius.

Gyvenimas Šventaragio slėnyje jau pats yra kaip ženklas. Nereikia mėtyti kauliukų – viskas jau seniai surikiuota. Čia ateina garsas iš beveik visų pagrindinių Vilniaus susirinkimų vietų – Katedros, Kalnų parko, Žalgirio stadiono, Prezidentūros, Rotušės. Viskas pagal gerąsias vilnietiškas tradicijas – iš savo namo turi turėti galimybę išeiti į kuo daugiau miesto pusių. Nesvarbu, kad feng šui moko priešingai. Sprendžiant iš Senamiesčio ir Centro architektūros, vilniečiai turbūt buvo alergiški aiškiam namų planavimui su vienomis durimis. Aišku, namai centre niekad neprilygo stoties rajono labirintams, kurių įvertinti jau nebegalime – šiandieniai Vilniaus gyventojai savo turto saugumą vertina labiau nei laisvę mėtyti pėdas ir trumpinti maršrutus.

Kita vertus, gal tik tų tvorų dėka kone Katedros aikštėje stovintis namas išlieka beveik nepastebimas. Bet nepasislėpęs. Susikaupęs savyje. Tai pirmas namas, kuriame taip stipriai jaučiau kaimynus ir tai neerzino. Žinoma, įsikraustant kojas truputį kirto smalsūs žvilgsniai pro langus. Žvilgsniams, kaip vėliau išsiaiškinom, truputį kirto nauji jauni veidai ir tas didelis baisus šuo. Nepraėjus mėnesiui, kieme jai prigijo Karalienės Bonos titulas, aš vėl tapau „ta moterimi su nuostabiu šunimi“ ir beveik nesijaučiau esanti nuomininkė. Net truputį tikiuosi pavasarį būti pakviesta į tradicinę kiemo šventę kartu su kitais kiemo „išeiviais“. Žinoma, name nugyventi metai – labai trumpas laiko tarpas. Galbūt net – idealusis. Per tokį laiką spėji susipažinti su ritmu, gerosiomis žmonių savybėmis ir kitais pranašumais. Tik paskui išnyra povandeninės srovės ir ledynai, susipina apkalbų vainikėliai ir kitokios gėlės. Galbūt tas pats ir šiame name, niekad nesidomėjau, o ir nenoriu – labai jau smagu bus mintyse turėti Vilniuje bent vieną nuostabų namą, kuriame yra butas kaip iš Viano romano…

Gyvendama čia taip ir nesugalvojau, kokiu būdu įvyksta sėkmingi žmonių susibūrimai viename name, kieme ar gatvėje. Kodėl viena laiptinė daugiabučių rajone net tviska, o šalimais esanti pasitinka snargliais inkrustuotais piešiniais ant sienos. Ir ar įmanoma čia ką nors pakeisti? Jei taip, turbūt tie receptai būtų jau seniai paskelbti. Tarkime: jei norite, kad name būtų šviesu ir linksma, apgyvendinkite čia bent dvi menininkų šeimas. Jei siekiate, kad namas būtų jaukus, čia turi gyventi lygiai du šunys ir penki katinai. Jei norite, kad visame name tvyrotų taika ir tyla, pasodinkite prie namo tris lelijas ir penkias geltonas chrizantemas. Bet nepadės, garantuoju, nepadės. Nesu tikra, ar padės ir namo vieta – esu buvusi apartamentuose name dar arčiau Katedros, tačiau net alkoholis ir meno gėrybės padėties nepataisė – norėjosi kuo greičiau atsisveikinti ir nebegrįžti.

Vis viena čia gyvendama pasidariau kiek prietaringa. Buriu iš knygų, eilėraščių, sutrūkinėjusių apyrankių, praeivių, balandžių, net iš varpinės – ši nuolat keičiasi, būdama tai Vilniaus falu, tai senosios gynybinės sienos dalimi, tai tiesiog grakščia linija, tai klasicizmo damų baltų kojelių šalčiu. Ir truputį raustu prisiminusi, jog kažkada Katedra su savo aikšte ir varpine man atrodė šaltos ir neįdomios. Bet gal ne aš čia kalta – jau neabejoju, kad Vilnius mėgsta save taupyti. Jis niekada neatsiskleidžia visas.

Todėl kiekvieną kartą kraustantis dar įdomiau, nors niekad nesitiki, kad gali būti geriau. “I can`t pay my rent, but i`m fucking gorgerous,” (negaliu susimokėti už nuomą, bet vis viena esu faina) – telieka niūniuoti vėl kraunant knygas į dėžes. Ir vėl burti – kuo stebins ir ko išmokys naujieji namai. Neišvengiamai.

Bernardinai.lt

Kategorijos:Nekilnojamasis turtas Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: