Pradžia > Knygos > Neišgalvoti veikėjai mirties istorijoje

Neišgalvoti veikėjai mirties istorijoje

“Gana apie Dan Brown`ą. Šiandieninė populiarioji literatūra prarado bet kokią inovatyvumo dvasią ir išspaudė visą likusį literatūrinio eksperimento kraują. Nebėra apie ką rašyti,” – piktinasi literatūros kritikas Robert McCum. Iš tiesų didžiausia naujiena knygų pasaulyje šiandien – kad D. Brown „Dingęs simbolis“ (angl. The Lost Symbol), „Da Vinčio kodo“ tęsinys, pasirodys jau rugsėjį didžiausiu pasaulyje tiražu (6,5 milijonų kopijų). Ir ženklų, kad situacija greitai keisis – nėra.

Sprendžiant iš tokių knygų pasisekimo – skaitytojams labai patinka „visa tiesa“ apie fundamentaliuosius reiškinius. Iškasti ir kažin kaip sulipdyti faktai apie tai, ko nepasakoja vadovėliai. Tai, kas skatina vaizduotę ir kuo galima išplėstomis akimis pasidalinti su kolegomis ar bičiuliais.

Ir šioje vietoje truputį neaišku – kodėl tuomet neatsiverčiamos iš tiesų tiriančios knygos? Kurių šaltiniai – neišgalvoti, o veikėjai – tikri. Juk nėra nieko labiau stebinančio už… tikrovę.

Naujausia kultūros ir dailės istoriko Mindaugo Paknio knyga „Mirtis LDK kultūroje. XVI-XVII a.“ – mėginimas aprašyti mirties jaukinimo ir įprasminimo būdus LDK (Lietuvos didžiosios kunigaikštystės) kultūroje. Knygoje nuosekliai aprašomas to meto visuomenės požiūris į mirtį, ruošimasis jai. Vėliau – mirusiojo aplinkos žmonių elgesys pirmosiomis dienomis po mirties: gedėjimas, šarvojimas, laidotuvių procesijos ir kintantis požiūris į paskutinio poilsio – palaidojimo vietą. Trumpai aptariamos to meto dažniausios mirties priežastys. Nelieka be dėmesio ir pomirtinio pasaulio vizija tiek žemėje (gyvųjų ir mirusiųjų bendravimas), tiek anapusybėje (dangaus, pragaro ir skaistyklos samprata). Paskutinysis skyrius skirtas rašytiniams ir regimiesiems mirties atvaizdams – laidotuvių pamokslams, antkapiams ir epitafijoms, mirties simbolikai.

Kitokia mirtis

Mirties tema šiandieniname pasaulyje gerokai nustumta į pašalį, ji savotiškai ignoruojama, įvardijama dažniausiai statistiniais duomenimis ar dirbtinio kraujo kibirais filmuose. Tai – viena iš priežasčių, kodėl ši M. Paknio mirčiai skirta studija gali būti įdomi didesniam skaitytojų ratui. Mirties suvokimas ir santykis su ja nuo XVII a. labai pakitęs. O juk mus taip domina tai, kas nepažinta ir keista…

Kai kurios knygoje aprašytos istorijos gali skambėti šiurpiai ir atrodyti lyg scenos iš lengvai iškrypusio siaubo filmo:

„Sarmatiškose laidotuvėse, paplitusiose ir LDK, svarbus akcentas tekdavo riteriui, vaizduojančiam mirusįjį, vadinamajam archimimui. Šis mirusįjį imituodavo ne tik apranga ir veiksmais, bet ir simboliškai – įjojęs į bažnyčią, kratydamas ietį, triukšmingai krisdavo nuo žirgo, vaizduodamas mirusiojo gyvenimą kaip kovą su priešais ir narsią mirtį“ arba „Lankant Vilniuje po mirties ką tik pašarvotą karalienę Ceciliją Renatą, LDK iždininkui Mikalojui Kiškai po kojomis staiga nukrito dvi žvakės. Įvykis jį taip sukrėtė, kad Kiška pasijuto prastai ir nebegalėjo vakarieniauti, o kitą dieną antrą valandą per pietus numirė. Amžininkų nuomone, keisčiausia, kad kūnas išliko šiltas dar iki pusiaunakčio, o kai jau buvo aprengtas bernardinų abitu ir pašarvotas, dar kelis kartus pravėrė dešinę akį.“

„Mirtis LDK kultūroje“ – įdomi kelionė į ne taip toli – tik už kelių šimtų metų – esantį pasaulį. Kur leidžiamos ir plačiai skaitomos „Geros mirties knygos“ – vadovėliai, kaip tinkamai ruoštis mirčiai ir ją pasitikti; kur geidžiama ilgos, lėtos mirties; kur dar gyviems esant investuojama į maldas po mirties; kur į karstą dedami rekomendaciniai laiškai šv. Petrui ir pernelyg nesistebima vaiduokliais.

Kita vertus, keičiasi laikai, bet ne žmonės: dabar, kaip ir tada, gedintys giminės nebijodavo lįsti net į skolas ir ginčydavosi tarpusavyje dėl prabangesnių laidojimo iškilmių, žmonės gedėdavo ir verkdavo artimųjų, nepraleisdavo progos pasipuikuoti ar pasirodyti kitokiais nei iš tiesų, o mirtis buvo kaip visada – nepažinta ir neprijaukinta.

Praeities fragmentų virtinė

M. Paknio knyga visų pirma patrauks gausiais spalvingais ir sodriais anų laikų šaltiniais: užrašytais pasakojimais, laiškų, pamokslų citatomis. Atrodo, kad besislėpdamas už mokslinio teksto tvarkos, autorius sąmoningai „spalvina“ tekstą šiais autentiškais „perliukais“.

Kita vertus – knygoje nerasite skubotų išvadų ar apibendrinimų. M. Paknys, kaip ir dauguma Lietuvos mokslininkų itin atsargiai elgiasi tiek su šaltiniais, tiek su jų interpretavimu ir išvadomis. Bene vienintelis „chuliganas“ čia buvo religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, ir mokslinio formato knygose provokuodavęs diskusijoms ir naujoms netikėtoms įžvalgoms. Tačiau įžvalgesnis skaitytojas tikrai vietomis pastebės iš ramaus dėstymo išnyrančias M. Paknio šypsenas ar abejones.

Atrodo, autorius nepraleidžia progos su skaitytojais pasidalinti įdomesnėmis istorijomis. Štai Radvila Našlaitėlis, keliaudamas iš Egipto į Europą, neatsilaiko pagundai ir slapta į laivą pasiima septynias mumijas, kurios vėliau ėmė vaidentis kunigui ir galiausiai sukėlė audrą, kas pavojingojo krovinio savininko pernelyg nenustebina. Arba miestelėnai, tikėdamiesi užkirsti kelią pavojingai ligai, eina kirsti galvos pirmajai maro aukai… Panašiau į šiuolaikinių filmų ar nuotykinių knygų scenarijus, tiesa? Bet tai – jau labai seniai užrašyti pasakojimai…

Tekančio laiko tiltai

Bet svarbiausia knygoje ne tik smagios arba priešingai, labai liūdnos istorijos. Remiantis jomis mėginama atkurti esmę – mirties, o tuo pačiu ir viso pasaulio, suvokimą to meto visuomenėje. Priešingai nei garsios knygos „Mirtes suvokimas vakarų kultūros istorijoje“ autorius P. Aries, M. Paknys beveik negrįžta į mūsų amžių, neveda paralelių, nepabrėžia kontrastų. Tačiau tai nesunkiai gali atlikti pats skaitytojas. Ir gal žvelgdamas į Maiklo Džeksono vėlę youtube vaizdelyje, jis nepuls stebėtis ir aikčioti, o ištars: „Ak, nieko nėra tikriau už mirtį ir labiau nežinoma nei jos valanda.“

ore.lt

Kategorijos:Knygos Žymos:,
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: