Pradžia > Menininkai > Atvirai vengiant tiesmukumo

Atvirai vengiant tiesmukumo

Žygimantas Augustinas nepriima svečių dirbtuvėje. Kepdama sausainius dėliojau paskutinius atskaitos taškus interviu klausimams. Ėjosi sunkiai. Žygimantas Augustinas – gerai žinomas menininkas. Puikus piešėjas, tapytojas, lengvai atpažįstamas iš realistinių figūrų, kruopščiai ištapytų, besiraivančių, persikreipusių kūnų, dažnai – autoportretų. Studijavęs Vilniuje, vėliau – Niujorke ir Florencijoje, šiuo metu menininkas kuria ir dėsto piešimą Vilniaus dailės akademijoje. Maždaug kas metus surengiantis po personalinę parodą, Augustinas nesiskundžia dailės kritikų dėmesiu. Skaitant šio menininko kūrybą analizuojančius tekstus, neįmanoma nepastebėti interpretacijų įvairovės, ne tik skirtingų požiūrio taškų, bet ir besiskiriančių išvadų apie kūrybą, jos tikslus, intencijas ir poveikį žiūrovui. Tačiau šį kartą galėjau nevargti dėliodama savas ir svetimas mintis. Tik pradėjęs kalbėti, Augustinas lengvai apvertė išankstines mano prielaidas ir įsivaizdavimus. „Augustinas apie savo kūrybą ne tiek ir daug galvoja. Stengiasi negalvoti,“ – sako jis ramiu balsu. Šypsosi. „Na, dėstydamas, aišku, galvoju, bet daugiau iš reikalo. Būnu kur kas laimingesnis, kai negalvoju. Nes kai pradedi galvoti, vis kyla naujų klausimų ir ta jų begalybė neduoda jokių atsakymų.“
Šokis su teptukais

Vengdamas nurodyti savo intencijas, kritikus ir žiūrovus pastatai į gan keblią padėtį. Nežinau, ar esi mėginęs perskaityti vienu metu daug tekstų apie savo kūrybą, bet galiu pasakyti, kad interpretacijos būna labai skirtingos, net kartais prieštarauja viena kitai.

Bet tai ir yra įdomu – ką mato, ką paveiksluose randa kiti. Visiškai nebūtina atskleisti kažkokią Tiesą. Netikiu absoliučiom tiesom apie paveikslą. Dirbdamas ir aš tikiu, kad tapau tikrą žmogų – tikrą nosį, tikrą ausį, tikras akis ir panašiai. Bet reikia būti bepročiui, kad negalėtum nuo to atsitraukti. Jei prieitume prie jau kabančio paveikslo ir aš pradėčiau aiškinti, kad štai tikra nosis ir tikra akis, pasirodyčiau keistas. Taip pat jei kritikas teigtų, kad rašo absoliučią tiesą apie mano paveikslus, tai irgi būtų keista. Jis mato taip, aš matau kitaip.

Tačiau Tu matai savaip ir būtų įdomu tai sužinoti.

Taip, kiekvienas menininkas turi susiformuluoti tai, ką daro, kad galėtų eiti į priekį. Tačiau begyvenant tos formuluotės keičiasi. Tarkim, pastaruoju metu tapydamas turėjau tikslą sukurti žmogų paveiksle. Bet aš suprantu, kad kuriu visiškai kitom priemonėm nei sukurtas tikras žmogus. Nepaisant to, kai kuriu, jis man yra tikras. Mane žavi virsmas – kai dažas, potėpis ar anglis virsta tuo, kuo nėra: žmogum, polėkiu, judesiu. Mane domina šis virsmas.

Siekdamas to, domiuosi anglies, dažų, optinėm savybėm, chemine dažų struktūra ir panašiai. Bet žiūrovui ar kritikui visai nebūtina mirkyti rankas dažuose ar aiškintis kitus techninius niuansus. Nenoriu, kad mano paveiksluose žiūrovas matytų tik dažus ir faktūrą kaip abstrakčioje tapyboje. Man tai atrodo lėkšta, manau, šių formalių vertybių neužtenka meno kūriniui.

Kas Tau pačiam yra svarbiau – paveikslo išorė, technika, ar tai, kas vaizduojama: paveikslo turinys ir prasmės?

Man viskas svarbu. Bet svarbiausia – tiesiog piešti arba tapyti. Tai kur kas svarbiau, nei suformuluoti kažkokią mintį ar gerai nupiešti. Svarbu ir viena, ir kita, bet piešiu dėl to, kad man taip geriau. Geriau piešti, negu nepiešti. Tai esminis dalykas. Jei galėčiau nepiešti, jau seniai būčiau metęs.

Bandei mesti?

Žinoma, bet užtenka padaryti savaitės pertrauką ir psichika pakrinka. Tai ir yra pagrindinė priežastis. Jei turiu ką sukurti – kuriu, jei tuo metu neturiu idėjų – tiesiog piešiu. O vėlesnės situacijos nebekontroliuoju. Ką tapydamas galvojau, ką bandžiau padaryti, nebūtinai pastebima kritiniuose straipsniuose ar kitų komentaruose. Dažniausiai mano paveikslai būna pretekstas kažkam išsilieti, ir aš tuo visai džiaugiuosi. Nes lygiai taip ir man žmogus yra pretekstas jį nupaišyti, o ne išreikšti to žmogaus mintis. Jis man yra įkvėpimo šaltinis, o ne tikslas.

Tavo paveiksluose dažniausiai kartojasi žmogaus kūnas, ypač – autoportretai. Ar Tau yra skirtumas, piešti kitą žmogų ar save?

Esu daug kartų sakęs – man tiesiog patogiau save piešti. Reikšminio skirtumo čia nėra.

Bet juk piešiant autoportretą, ypač taip kruopščiai, kaip tai darai Tu, vyksta tyrimas, primygtinis tiesioginis buvimas su savo atvaizdu.

Yra didelis skirtumas, kaip į kūną žiūri dailininkas ir šiaip žmogus. Neturiu tikslo piešdamas kūną papasakoti jo istoriją, atskleisti ar išryškinti žmogų. Kūnas įkvepia, bet tikslo atskleisti žmogų aš neturiu. Toks tikslas man atrodo tragikomiškas. Nepretenduoju ir į objektyvumą, panašumas man nelabai rūpi. Kad ir kaip apmaudu būtų, neturiu kilnių tikslų. Galiu paišydamas žmogų paaukoti jo charakterį dėl to, kad man tą dieną norisi plačiai mosikuoti teptuku. Manęs nekausto būtent ta nosies forma, galiu ją pakeisti kita, nes manęs nestabdo teisingumo paskatos.

Ir kurdamas, ir kalbėdamas apie savo kūrybą vengi aiškumo, tikslingumo. Kodėl?

Vengiu tiesmukumo. Vengiu lozunginio tipo idėjų. Yra daug šiuolaikinio meno kūrinių, kuriuose labai aiški idėja, labai aiškiai suformuluotas teiginys ir visa tai labai aiškiai įgyvendinta. Tokia aiški formuluotė man kažkuo primena dizainą, reklamos agentūros darbą. Tuo tarpu meno kūrinys veikia pats, jis egzistuoja pats – sukurtas iš nieko, tik iš vidinės būtinybės. O automobilio reklama, kad ir kokia žavinga ji būtų, turi per daug aiškų tikslą, adresatą, kad galėtų paveikti taip giliai, kaip iš vidinės būtinybės, be aiškios priežasties sukurtas kūrinys. Vengiu vienprasmiškumo. Nesu tikras, ar to reikia mene. Studijuojant aspirantūroje teko daug skaityti, analizuoti, mėginti paaiškinti kūrybą ir kūrinius moksliškai, remiantis įvairiom teorijom ir filosofijom. Jei pagal tai mėgini sukurti paveikslą – nepavyksta. Išeina kažkas labai primityvaus ir kvailo. Tapyboje kaip šokyje – turi išmokti žingsnius. Paskui apie juos nebegalvoji, tiesiog šoki.

Dozė adrenalino su ironijos padažu

Žygimantas Augustinas yra vienas iš tų žmonių, kuriems pasisekė įvykdyti įsisenėjusią svajonę: vaikystėje buriavęs, prieš kelerius metus Augustinas vėl užsiėmė šia sporto šaka. Jis neslepia, kad būtent šios asmeninės patirtys nulėmė metų pabaigoje „Lietuvos aido“ galerijoje surengtą personalinę parodą „Ekstremalus sportas 3000/metinės“. Kiek netipinėje parodoje buvo pristatyti tapybos darbai, sukurti stilistiškai sekant įvairių laikotarpių tapybos mokyklomis. Figūrinius paveikslus puošniuose „senoviškuose“ rėmuose jungė ekstremalaus sporto tema. Parodą pristatė ir kūrinius lydėjo autoriaus sukurti taiklūs ir sąmojingi pseudomoksliniai tekstai.

Žvelgiant į Tavo kūrybą, galima mėginti nusakyti tam tikrą eigą – buvo portretai, vėliau – maksimaliai išdidintas portretas kaip peizažas ar ženklas. Parodoje „Ekstremalus sportas“ kūnas lyg ir nebesvarbus, čia vyrauja reiškinys – „ekstrymas“. Ar tai vienalaikis projektas, ar nuo šiol krypsi tolyn nuo kūno vaizdavimo?

Nuo kūno toli nenueisiu. Ši paroda buvo atotrūkis. Tiesiog nesinorėjo „užsižaisti“ kūnais, buvo įdomu pažiūrėti į patį reiškinį. Galvodamas apie šią temą labai racionaliai peržiūrėjau didžiulį kiekį kūrybos ekstremalaus sporto tema. Pastebėjau, kad ekstremalus sportas dažniausiai vaizduojamas su šaunumo aureole. Ir man tai truputį juokinga. Pažįstu tikrų ekstremalų ir žinau, kad tai nėra tik šaunumas. Tai panašiau į narkomaniją, į nuolatinį poreikį – panašiai kaip tapyba. Ir tas šaunumas yra labiau išorinis. Todėl norėjau į šią temą įnešti humoro, ironijos, nes šaunumas ir humoras vienas kitam prieštarauja.

Norėjai įnešti ironijos į tai, kaip yra vaizduojamas ekstremalus sportas?

Taip. Nenorėjau iš to padaryti įžeidžiančios karikatūros. Gerbiu tuos žmones. Matau net paralelių tarp tapytojų ir ekstremalų. Čia yra daug amato, daug malonumo, emocijų, rizikos. Ekstremalus sportas nėra vien reklamai skirtas reiškinys, kaip galima pamanyti. Mano tikslas buvo sukurti parodą, skirtą tiek ekstremalams, tiek meno pasaulio žmonėms. Kiek bijojau „ekstremalų“ reakcijos. Manau, rizikavau. Bijojau, kad ekstremaliu sportu užsiimantys žmonės nenorės dalyvauti tokioje ironiškoje jų atžvilgiu parodoje. Tačiau dabar matau, kad jie pasirodė besantys kur kas atviresni viskam nei meno bendruomenė. Mačiau, kad kai kuriems žmonėms sunku priimti Augustiną, tapantį ekstremalus. Tuo tarpu burlentininkams tai pasirodė visai natūralu, kai kuriems – įdomu.

Galbūt tą „meno pasaulį“ kiek suglumino sąmojingi tekstai, pati parodos struktūra, žodžiu, tai, kad stengeisi sukurti smagią parodą ir to net neslėpei.

Jei apsimesiu, kad esu baisus intelektualas ir rūpinuosi tik grynosiomis meno vertybėmis, galų gale atsidursiu abstrakcijoje. Mano požiūris niekada nebuvo toks. „Popso“ mano kūryboje pasitaikydavo ir anksčiau. Grįžęs iš Amerikos, savo parodą „Po Niujorko“ pristačiau kaip kūrinius, paveiktus popmeno. Ten buvo daug „pigių“ ir ironiškų dalykų, susijusių su popmenu. Nedarau to dėl pinigų ir neieškau, kas šiuo metu yra „einama tema“. Ir šioje parodoje niekur nuo savęs nebėgau – pasirinkau ironiškąjį variantą, nusprendžiau kiek papokštauti. Tačiau pačius darbus, kaip visada, kūriau labai rimtai.

Ir išėjo ekstremali paroda…

Aš ir įtariau, kad ji bus ekstremali. Galvodamas apie parodą, turėjau galvoje du žiūrovų tipus. Tarkime, parodoje yra smulkmenų, kurios suprantamos tik buriuotojams. Rūsyje eksponuota burlentė, pristatyta kaip Salininkų miestelio melioratorių archeologinis radinys – senovinė buriavimo lenta, – iš tiesų yra pagaminta Lietuvoje, Salininkuose. Visi vyresni buriuotojai kitados yra plaukioję toms burlentėmis iš Salininkų. Suprantu, kad iš gatvės atėjęs žmogus ar menotyrininkas to nežino ir žinoti negali. Ir yra kitas, dailės istorijos sluoksnis, kuris buriuotojams greičiausiai bus visiškai neįdomus. Antra vertus, vienas kitam šie sluoksniai visiškai netrukdo, gal priešingai – papildo vienas kitą. Taip, aš galvoju apie žiūrovą, apie jo malonumą stebėti paveikslus, esant parodoje. Aišku, visiems neįtiksi, to ir nesiekiu. Tačiau aš džiaugiuosi, jei žmonėms patinka mano paveikslai.

„7 meno dienos“ Nr.3 (879), 2010-01-22

Kategorijos:Menininkai Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: