Pradžia > Gyvenimas > Meno kolekcininkai Lietuvoje

Meno kolekcininkai Lietuvoje

1649 metų sausį lipdamas ant ešafoto Anglijos karalius Charlesas I-asis, be visų kitų dalykų šioje ašarų pakalnėje paliko ir įspūdingiausią renesanso ir baroko menininkų kūrinių kolekciją. Oliverio Cromwellio sprendimas po karaliaus mirties išparduoti kolekciją miestiečiams, tapo moraliniu smūgiu monarchistams ir… meno rinkos Anglijoje pradžia. Atkūrus monarchiją į valdžią atėjo karalius Charlesas II-asis, kuris šiaip ne taip susigąžino dalį kūrinių, tačiau aukcionai nenustojo veikti – 1669–1692 metais Londone buvo parduota apie 35 000 meno kūrinių. Moralas? Kartą „paragavę“ kokybiško meno namuose, žmonės dažnai nebegali sustoti. Ir tai tęsiasi iki šių dienų.

Bet tai kažkur ten, užsieniuose. O kaip Lietuvoje, kur meno kolekcionavimo ir mecenavimo tradicijų beveik nėra? Kalbama, kad šiandien šalyje yra apie 10 žmonių, kurie sąmoningai ir tikslingai kolekcionuoja meną. Galite dabar suraukti nosį ir padejuoti, „tik dešimt!”, o galite pasidžiaugti, nes skaitydami šį tekstą, sužinosite apie nemažą jų dalį. Kodėl tai įdomu? Nes ir Lietuvoje kolekcininkai ne tik kaupia, bet vis dažniau dalinasi: rengia parodas ar skolina joms kūrinius, užsiima edukacija, leidžia albumus ar tiesiog išsaugo šalies kultūrai svarbius kūrinius čia, Lietuvoje. Kas tie kolekcininkai, kokios jų intencijos ir kokie tikslai, teiraujasi manęs Redaktorius. Vieno atsakymo, žinoma, nėra, todėl telieka klausti pačių kolekcininkų.

Lengva pradėti – sunku sustoti

Kadangi tai pirma meno kolekcionavimui skirta publikacija „Verslo klasėje“, pradedu nuo pat pradžių – kodėl susidomėta vaizduojamaisiais menais ir kaip pradėta juos pirkti?

„Didelės dalies žmonių domėjimasis vaizduojamąja daile prasideda nuo tuščių sienų namuose. Tuomet vieni tą problemą išsprendžia interjeriniais paveikslais, kitiems pasiseka labiau ir jie susiduria su kokybiška daile. Man pasisekė, nes atsidūriau pas kolekcininką, kuris leido rinktis iš Antano Žmuidzinavičiaus, Jono Mackevičiaus ir Česlovo Janušo paveikslų. Nors Žmuidzinavičiaus pavardė buvo geriausiai žinoma, namo parsivežiau Mackevičiaus ir Janušo kūrinių. Neužilgo nutariau įsigyti daugiau Mackevičiaus. Bet beieškodamas jo paveikslų pamačiau, kad yra ir daugiau nepaprastai įdomių menininkų! Nesusilaikiau ir įsigijau daugiau, paveikslų vis daugėjo, kol namų interjeras vieną dieną buvo išbaigtas. Čia atsiranda kryžkelė – esi mėgėjas ar kolekcininkas. Vienas iš kolekcininko bruožų yra tas, kad jis perka ir tada, kai ant sienos paveikslai nebetelpa,“ – pasakoja šiuo metu vienas garsiausių meno kolekcininkų, Rolandas Valiūnas, kolekciją kaupiantis apie 14 metų. Jam pritaria ir Nerijus Dagilis, kuris prieš 3 metus pirmuosius paveikslus įsigijo taip pat tuščioms sienoms užpildyti, o šiandien jie nebetelpa nei namuose, nei biure. Ramunė Zabulienė sako, kad „domėdamasi menu, vertindama ar įsigydama meno kūrinius prisidedu prie geresnio, įdomesnio ir spalvingesnio gyvenimo mūsų šalyje. Juk ten, kur buriasi kuriantys žmonės, visada ir aplinka gražesnė, ir minčių originalių nugirsti, ir pykčio aplink mažiau, o daugiau – tolerancijos. Todėl menininkus motyvuoti kurti, manau, yra svarbu, o geriausia motyvacija menininkui – jo darbų vertinimas, įsigijimas“.

Kitokia jaunosios kartos, šiuolaikinio meno kolekcininko Boriso Symulevič istorija. Jo domėjimasis menu prasidėjo mokantis Vokietijoje, nuo dailės pamokų. Įdomus mokytojas nevertė piešti, o pasakojo apie dailės istoriją bei skatino domėjimąsi šiuolaikiniu menu. Nenuostabu, kad ir po mokyklos baigimo meno tema nebuvo pamiršta ir vis dažniau kildavo minčių apie nuosavą kolekciją. Pats pirmasis paveikslas, XIX amžiaus peizažas, buvo įsigytas „Ebay“ aukcione, iš pradžių galvojant jį pelningai parduoti Lietuvoje. Atvežė, bet nepardavė – paveikslas taip patiko, kad nutarė jį pasilikti. Tuo tarpu pirmieji Lietuvos autorių šiuolaikinio meno kūriniai įsigyti prieš 6 metus tikslingai, numatant, jog tai bus kolekcijos pradžia.

Lengva pradėti – sunku sustoti, kiek teatrališkai dūsauja kolekcininkai, savo trauką vis naujiems eksponatams lygindami su narkotikais, būtinybe pavalgyti ar trauka kalnams. Tačiau maistas yra gyvenimą sąlyga, o slidinėjimas bent jau sveikatai naudingas, jei tik kojos nenusilauži. O kokia nauda iš meno ir jo kolekcionavimo?

Meno kolekcija kaip investicija į save

Kalbantis su meno kolekcininkais ne kartą teko nuleisti akis ir mykti kažką panašaus į „šitai lyg ir girdėjau, bet pamiršau…“. Visi jie puikiai išmano juos dominančias meno temas – lengvai žeria gausybę įprastai tik profesionalams žinomų pavardžių, neužsikirsdami mini istorines datas ar įvykius. Specialioji literatūra? Jos per mažai. Juk pradėjus gilintis į konkrečią temą, žinių alkis vis didėja, o interesų laukas – platėja. Visi daugiau ar mažiau konsultuojasi su profesionaliais menotyrininkais. Nenuostabu, kad daugelis mini, jog kolekcionuoti meną tiesiog labai įdomu. Kalbant apie senesnius paveikslus – išnarstoma autoriaus biografija ir meninis kontekstas, taip pat – kaip sukurtas paveikslas ir ką jis vaizduoja. Besidomintys amžininkų kūryba mini galimybę ne tik sekti autorių biografiją, bet ir bendrauti su jais, stebėti karjerą ir net kažkiek prie jos prisidėti, įsigyjant kūrinį. Be abejonės, visi mini emocinį malonumą ir moralinį pasitenkinimą.

Nors pastaruoju metu pavieniai galeristai mėgina rodyti į vakarus ir vilioti klientus kalbomis apie investicijas, visi mano pašnekovai išsigynė požiūrio į meną kaip investiciją. Tuo pat metu visi jie teigia, kad ateityje meno kūrinių kainos tikrai kils, o R. Zabulienė pateikia paprastą gyvenimišką pavyzdį: jos tėvų butas šiuo metu kainuoja tiek, kiek trys paveikslai, kadaise kaboję ant to buto sienų.

Ką pasakoja kolekcijos? 

Jei kada sutiksite gyvą meno kolekcininką ir nenorėsite, kad pokalbis užtruktų – jokiu būdu neklauskit, ką konkrečiai jis kolekcionuoja. Ir, priešingai, būtinai to klauskite jei norite išgirsti daug įdomių dalykų. Juk kiekviena kolekcija turi savo istoriją ir tikslus. Štai keli pavyzdžiai.

 

Rolandas Valiūnas teigia renkantis kūrinius, susijusius su Lietuva platesniame kontekste. Nėra svarbus menininko tautiškumo klausimas, teritorija ar laikmetis. Tema labai plati, todėl šiuo metu kolekcija sudaryta iš keleto dalių: tapyba, graviūros (pereinančios į grafiką), skulptūra, LDK žemėlapiai ir lituanistinės knygos. Pasitaiko ir „nukrypimų“, pavyzdžiui, neseniai įsigyti XVI amžiaus vidurio šarvai, kurių aprašyme kalbama apie Radvilą Juodąjį. Jis teigia, kad formuodamas kolekciją šiuo metu riboja save vienu aspektu – kūrinio kokybe. Jei anksčiau buvo svarbu įsigyti vieno ar kito autoriaus kūrinį, tai šiandien jau būtina, kad tas kūrinys būtų labai geras ar vienas geriausių konkretaus menininko darbų.

 

Kalbėdamas apie savo kolekciją Vilius Kavaliauskas mini 2 kryptis. Pima tai – Lietuvos išeivijos dailė, gyvenusių ir kūrusių už Lietuvos ribų menininkų darbai. Dauguma jų iš Lietuvos išvyko prieš Antrąjį pasaulinį karą ar jo metu. Šią kolekcijos dalį reprezentuoja tokie menininkai kaip Jonas Rimša, Viktoras Vizgirda, Adomas Galdikas ir kiti. Kolekcijoje yra ir šiuo metu ne Lietuvoje kuriančių jaunosios kartos meninkų, pavyzdžiui, Žilvino Kempino, darbų. V. Kavaliausko išeivių menininkų kolekcijos pagrindu yra įkurta viešoji įstaiga „Lietuvos išeivijos dailės fondas“, kurio tikslai „saugoti ir puoselėti išeivijos kultūros paveldą, kaip tautos ir valstybės tęstinumo ženklą, integruoti jį į edukacinius, kūrybinės pramonės ir kultūrinio turizmo projektus“. Su fondo turimais paveikslais bei jų autoriais galima susipažinti tinklalapyje  http://www.iseivijosdaile.lt. Kitą kolekcijos dalį sudaro Vilniaus meno mokyklos atstovų XIX a. kūryba, XX a. dailininkai, gyvenę ir kūrę Lietuvoje bei keletas jaunų menininkų, tik pradedančių savo kūrybos kelią.

 

Nerijaus Dagilio kolekcija formuojama iš konkrečių autorių kūrinių. „Nesu toks užkietėjęs kolekcionierius, kaip R. Valiūnas ar V. Butkus, kurie turi labai plačias ir dideles kolekcijas. Esu susidaręs konkrečių dailininkų sąrašus, juos ir renku. Tai – tokie menininkai kaip Petras Kalpokas, Antanas Žmuidzinavičius, Pranas Domšaitis. Taip pat pamažu pradedu domėtis kiek vėlesniais autoriais ir kūriniais, sukurtais maždaug iki 1980 metų – šiuo metu rinkoje dar galima rasti labai įdomių šio periodo kūrinių,“ – sako N. Dagilis ir tik pokalbio pabaigoje užsimena, jog kolekcijoje turi ir išsamų grafiko Stasio Krasausko kūrinių rinkinį.

 

Chronologiškai artėjant link šių dienų dailės, verta atkreipti dėmesį į Vidmanto Martikonio kolekciją, kurios tema apibrėžta labai aiškiai – autoportretai. „Po truputį pradėjau pirkti ne tik skulptūrą, bet ir dailę. Tada pastebėjau, kad perku labai chaotiškai. Esu žmogus pragmatiškas, tad nusprendžiau – reikia kažkaip apsibrėžti. Sugalvojau, kad tai bus autoportretai. Tarsi du zuikiai vienu šūviu: gaunu autorinį kūrinį ir pažįstu asmeniškai jo autorių, nes matydamas, kaip žmogus savo pateikia autoportrete, kažką apie jį sužinau,“ – vardina savo pasirinkimo priežastis V. Martikonis. Šiuo metu jo kolekcijoje yra apie 100 autorių kūriniai (juos galima peržiūrėti tinklalapyje http://www.stoneart.lt/autoportretai). Kai kurie menininkai (pavyzdžiui, Vladas Karatajus) savo autoportretus sukūrė V. Martikonio prašymu. „Man svarbu, kas bus toliau su šia kolekcija. Galbūt tai noras likti gyvu kuo ilgiau, per savo veiklą. Tai galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl renku ne kramtomos gumos popieriukus, o meno kūrinius. Kad kolekcija svarbi ir įdomi ne tik tau, bet gali būti įdomi ir svarbi visuomenei – tai irgi viena iš varomųjų jėgų,“ – sako V. Martikonis.

 

Bene vienintelis kolekcininkas Lietuvoje, be kitų interesų, nuosekliai pirkęs kūrinius tiesiai iš vieno autoriaus, yra Edmundas Armoška. Ir šiandien jo rankose – absoliuti dauguma tapytojo Šarūno Saukos paveikslų. E. Armoška meną kolekcionuoja nuo 1970-ųjų, o su Š. Sauka susipažino, kai tuo metu dar jaunas menininkas pristatė savo paveikslą „Žalgirio mūšis“. Nuo to laiko kolekcininkas perka visus šio autoriaus kūrinius. Taip pat jo iniciatyva išleistas solidus Š. Saukos kūrybos albumas, suorganizuotos parodos Taline, Maskvoje, Sankt Peterburge.

Šiuolaikinį meną 6 metus kolekcionuojantis Boris Symulevič sutinka, jog kol kas jo, kaip kolekcininko padėtis – išskirtinė. Jis vienintelis žmogus Lietuvoje, galintis pasigirti nelabai didele, tačiau jau į namus ir biurą nebetelpančia šiuolaikinio meno kolekcija. Todėl apie konkretaus kūrinio įsigyjimą gali svarstyti kad ir metus – labai mažai šansų, kad jis bus parduotas kitam. Ar naudojasi tuo derėdamasis su menininkais dėl kainos? Sako, kad ne – pirkdamas kūrinį jis ne tik jį įsigyja, bet ir paremia jam patikusį autorių, tokiu būdu skatina kurti toliau.

 

Paklaustas, kodėl, jo manymu, kolekcininkai vis dar ignoruoja šiuolaikinį meną, mėgina vardinti: „Pirma – trūksta edukacijos. Antra – modernizmas yra patikrinta ir žinoma tema. Neprašausi nupirkęs, net jei kūrinys kiek nuvertės, tačiau tikrai ne iki nulio – su jaunais menininkais rizikos daug daugiau. Taip pat, man rodos, žmonės nelabai įsivaizduoja, kaip puikiai gali atrodyti šiuolaikinis menas namuose ar biure. Šiuolaikinio meno pateikimas, jo pristatymas visuomenei kol kas dar turi spragų. Galiausiai, situacija galbūt pasikeistų, jei atsirastų koks autoritetas, žinomas ir gerbiamas žmogus, kuris tokią madą įvestų“. Tuo tarpu kol kas, būdamas vieninteliu savam lauke, Borisas rūpinasi ir edukacija – pasigedęs informacijos apie dailę internete, inicijavo dailės temomis rašantį tinklalapį, o neseniai įkūrė meno knygų internetinę parduotuvę artbooks.lt. „Vieni remia bažnyčias, kiti – vaikų namus, aš stengiuosi būti naudingas visuomenei tokiu būdu,“ – teigia Borisas.

Meno kolekcininkai tampa svarbia šalies kultūros dalimi

Kalbant apie kolekcininkų įtaką Lietuvos kultūrai, neįmanoma nepaminėti visiems gerai žinomo Viktoro Butkaus ir jo įkurtos organizacijos „Modernaus meno centras“ (http://www.mmcentras.lt). Jis savo lėšomis apsiėmė vykdyti Lietuvos dailės muziejaus misiją ir nuosekliai kaupia Lietuvos modernųjį meną nuo 1960 metų iki šiandien. V. Butkus nenori būti vadinamas kolekcininku ir teigia: „Stengiamės nesuasmeninti kolekcijos ir neleisti jos suasmeninti mums padedantiems menotyrininkams. Į pačią kolekciją žiūrime labiau kaip į meno kūrinių fondą, kuriuo pasinaudodami kuratoriai dabar ir ateityje galės daryti temines parodas“. V. Butkus rengiasi už savas lėšas statyti ir muziejų, kuris neabejotinai turės didžiausią lietuvišką modernaus meno kolekciją. Viešą dailės galeriją, kurioje eksponuos menininkų autoportretų kolekciją planuoja įsteigti ir V. Martikonis. Lietuvos išeivijos dailės fondo ilgalaikis tikslas yra virsti muziejumi, kuris eksponuotų vertingiausius išeivijos dailės kūrinius. Kovo mėnesį Kaune, Žilinsko galerijoje, fondas kartu su Nacionaliniu M.K. Čiurlionio dailes muziejumi pristatys pirmąją parodą, kurioje visuomenei bus parodyta iki šiol mažai žinoma Jono Rimšos kūrybos dalis – 60 darbų, sukurtų Bolivijoje, Argentinoje ir Peru iš V. Kavaliausko kolekcijos. R. Valiūnas taip pat užsimena apie šiuo metu vystomą projektą, kuris ženkliai įtakos Lietuvos dailės gyvenimą. Kas tai bus, kol kas – paslaptis.

 

Meno kolekcionavimo ar tiesiog kokybiško, vertingo meno pirkimo virusas pamažu, bet plinta. Kartu kyla domėjimasis Lietuvos dailės istorija, kuri yra neatsiejama šalies istorijos dalis. Privačių iniciatyvų dėka į Lietuvą grįžta lietuvių menininkų kūriniai, pamažu gausėja informacinių, edukacinių leidinių ir renginių. Politikams abejingai snaudžiant, veikti ima šalies piliečiai tvirtai žinantys, kad kultūra – tai vertybė. Ir savo žodžius patvirtinantys konkrečiais veiksmais.

 

Publikuota “Verslo klasėje”

 

 

 

 

 

  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: