Pradžia > Gyvenimas > Apie ką kalbasi skulptūros?

Apie ką kalbasi skulptūros?

tarasasTą pavasario pavakarį, kai atgis visos miesto skulptūros, Vilniuje burbėjimo bus daugiau, nei įprasta. Petras Cvirka piktai valysis balandžių apdergtą paltą, Kipras Petrauskas keiks proletariškus batus, o Gediminas su vilku darniai staugs, kad juos kuo greičiau nukeltų ant žemės. Neišsitraukęs rankų iš kišenių Vincas Kudirka lengvai nužengs laiptukais ir smalsiai žvalgydamasis patrauks Vilniaus gatve. O Tarasas Ševčenka pasileis miesto centro link.

Apsiausto skvernai tik plasnoja, akys žybčioja – kaip ir dera jaunam poetai. Čia reikėtų priminti, kad Ukrainos poetas Ševčenka mirė sulaukęs garbaus amžiaus. Dažnai jis taip ir vaizduojamas – su charakteringais ūsais, orus ir truputį pavargęs. Akmens skulptūra Vilniuje, skverelyje prie Halės turgaus, jis įamžintas jaunas, nes šiame mieste gyveno būdamas 15–17 metų. Bet apie tai, kaip jis čia gyveno, kaip mokėsi lietuvių kalbos, į kurį knygyną vaikščiojo ir kokią dailią mergaitę čia įsimylėjo, jis galbūt papasakos Kudirkai, kai netyčia susidūrę Vokiečių gatvėje jie patrauks valgyti jogurtinių ledų ir šnekučiuotis.

Neabejokime – eidami per miestą abu jau spėjo pamatyti save parduotuvių vitrinose. Natūralu, kad pokalbis prasidėjo liūdnokomis gaidomis: „Paminklų kūrėjai tikrai galėjo labiau pasistengti“, – dūsavo abu ir iš paskutiniųjų stengėsi nekikenti, žiūrėdami vienas į kitą. Bet negi skųsies visą laiką? „Et, nesuprasi to šiuolaikinio meno“, – nusprendė ir širdgėlai numalšinti įsidėjo dar po truputį karamelinių, šokoladinių ir mėlyninių ledų.

Norėdamas kiek prablaškyti slogią nuotaiką, Kudirka piešia popieriuje raidę Q, o per vidurį beda skylutę. „Va, matai? Dabar mano pavardės niekada nebepamirši – Q-dyrka, Kudirka“, – sako. Tai toks senas ir mėgstamas jo pokštas. Septyniolikmetis Tarasas rausdamas prisipažįsta nelabai suprantantis, už ką jam tas paminklas pastatytas.

– Čia, Vilniuje, mokiausi tapybos pas tokį Joną Rustemą, žinai? Tai va, galvoju, gal už tapybą?

– Ne, ne už tapybą, – atsako Kudirka. Jis pagaliau prisiminė šį žmogų. Juk gimė vos dveji metai iki Ševčenkos mirties.

Tarasas Hryhorovyčius Ševčenka (1814–1861) – Ukrainos poetas, dailininkas, rašytojas. Literatūrinės ukrainiečių kalbos kūrėjas ir jų tautinės literatūros tėvas. Ukrainos tautinio sąjūdžio įkvėpėjas. Žmogus, nugyvenęs labai įdomų ir nelengvą gyvenimą. Anksti našlaičiu tapęs baudžiauninkų vaikas vertėsi sunkiai, bet išmoko rašyti ir truputį piešti. Galiausiai ėmė tarnauti pas poną, šį lydėdamas ir atvyko į Vilnių. Įvertinęs vaiko gabumus piešimui, ponas leido jį į mokslus pas Joną Rustemą, o kai po 1831 m. sukilimo kraustėsi į Sankt Peterburgą, jau buvo nusprendęs padaryti iš jaunuolio tapytoją. Ne jis vienas įvertino vaikino žavesį ir gabumus – po keleto metų Sankt Peterburgo kultūros atstovai vis dėlto surinko reikiamą sumą ir sugebėjo iš besispyriojančio šeimininko išpirkti jo talentingąjį tarną. Pradėję skleistis talentai sužydi – jis tapo, rašo ir publikuoja poeziją ukrainiečių kalba. Rusų kritikai nepatenkinti, užtat ukrainiečiai – dėkingi. Rašo maištingą poeziją, kol sulaukia oficialaus kaltinimo antivalstybine veikla – įsakymą vykti į karinę tarnybą lydi griežtas draudimas piešti ir rašyti. Ir kas tik nerašo jo didenybei imperatoriui prašymų leisti Ševčenkai bent jau piešti! Ne, ir viskas. Tremtis trunka 10 produktyviausių gyvenimo metų, per juos beveik nieko nesukurta. Kai išvargęs po tremties grįžta į Sankt Peterburgą, su įkvėpimu vėl pradeda kurti, bendrauti, net mėgina vesti, bet vis nelabai sėkmingai. Tačiau sėkmingai gauna akademiko laipsnį ir pradeda rengti vadovėlį mokykloms ukrainiečių kalba. Deja, tuo pat metu suserga vandelige, nuo jos ir miršta.

Paprastai sakant, šiandien ukrainiečiams jis reiškia tiek, kiek mums – Maironis, J. Basanavičius ir M. K. Čiurlionis kartu sudėjus. Tad nenuostabu, kad paminklai jam statomi visur, kur tik yra bent nedidelė ukrainiečių bendruomenė. Šiuo metu 48 pasaulio šalyse yra apie 1100 paminklų Ševčenkai. Kai kurie jų net visai įspūdingi, ko, deja, negalėtum pasakyti apie vilniškį variantą. Paminklą kūrė jaunas ir mažai žinomas Ukrainos skulptorius Vitalijus Andrijanovas. Į klausimą, kodėl buvo pasirinktas būtent šio menininko projektas, Ukrainos ambasada atsako, kad paminklas buvo sukurtas jų lėšomis. Tai, beje, įprasta praktika Lietuvoje – už privačias lėšas galima statyti kokios tik nori meninės vertės paminklą – tereikia suderinti jo vietą ir dydį.

Žiūrėdama į Ševčenkos paminklą galiu įsivaizduoti, kaip jis atrodė „popieriuje“: „Ekspresyvios apsiausto klostės simbolizuoja jauno poeto veržlumą, o jų suapvalintos formos darniai susisieja su barokinės Vilniaus architektūros formomis. Grubokas granito apdirbimas ir masyvios skulptūros formos šiai palyginti nedidelio aukščio skulptūrai suteiks monumentalumo ir primins apie liaudiškosios dvasios svarbą T. Ševčenkos kūryboje“ ir taip toliau, ir panašiai. Tačiau juk eini pro šalį ir aiškiai matai – skulptūra nesuderinta su konkrečia miesto aplinka, o sunkios, nerangios jos formos neperteikia nei jaunystės aistros, nei poetiško įkvėpimo. Paminklai žymiems žmonėms neprivalo išsiskirti novatoriškumu. Tačiau praeivio atmintyje turėtų išlikti jų kuriamas įspūdis, asmens gyvenimą ar veiklą atspindinti nuotaika, na, ar bent jau mažų mažiausiai – vizualiai malonus įspūdis. „Iš viršaus“, neatsižvelgiant į aplinkos kontekstą nutupdytos skulptūros sunkiai tampa miesto ir miestiečių gyvenimo dalimi, net jei jos skirtos garbiems ir įdomiems asmenims.

Bet juk ne apie tai šnekasi atgijusios Kudirkos ir Ševčenkos skulptūros (nors Kudirkos paminklui taikytini lygiai tie patys priekaištai). Tiesą pasakius, dabar jie abu tyli. Netekę amo spokso į Vokiečių gatve plaukiančią didingą karalienę Barborą. Oriai iškelta galva ir lieknas liemuo, charakterio neslepiančios pečių linijos ir elegantiškai vilnijančios karališkos suknios klostės – tokios šiaip neužkalbinsi. Tačiau ji prieina pati. Pabučiuoja Ševčenkai į skruostą ir uždainuoja, kaip ne kartą yra girdėjusi gatvėje: „Su gimimo diena, su gimimo diena…“ Taip, kovo 9-oji – Taraso Ševčenkos gimimo diena. Tad eidami pro šalį pasveikinkim šį Vilnių mylėjusį šviesų žmogų bent mintimis ar mandagiu galvos linktelėjimu – tikiu, jis apsidžiaugs.

Publikuota “Šiaurės Atėnai

  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: