Pradžia > Menininkai > MUZIEJUS KAIP TEATRAS

MUZIEJUS KAIP TEATRAS

IMG_2124Kiekvieną mielą dieną apie dešimtą valandą ryto ant vieno pastato Rotušės aikštėje palangės nutupia varna. Kelis kartus garsiai sukrankia ir nuskrenda. Kazio Varnelio muziejuje prasideda darbo diena. Muziejaus darbuotojai jums to nepasakos, būkit ramūs. 

Jie jus ves nesibaigiančiais koridoriais, laiptais ir kambariais, kuriuose dar prieš kelerius metus karaliavo pats Kazys Varnelis (1917–2010), jūs galvosite, kad jau visai nebeturite jėgų, tačiau sustabdyti ekskursijos irgi nenorėsite, nes bus labai smalsu – koks gi kitas kambarys ir kokių gi dar turtų yra šiame nuo atsitiktinių praeivių pasislėpusiame muziejuje, pačiame miesto centre? 

Muziejus įkurtas 1998 metais, kai menininkas su žmona grįžo iš Amerikos į Vilnių kartu su visa Lietuvai padovanota kolekcija. Kolekciją sudarė nei daug, nei mažai: grafikos rinkiniai; senosios kartografijos kolekcija su svarbiausiais senaisiais Lietuvos žemėlapiais; Vakarų Europos tapybos kolekcija; XVIII–XIX a. Vakarų skulptūros kolekcija; keramikos rinkinys (italų majolikos kolekcija); Rytų meno kolekcija; turtingas baldų rinkinys, apimantis nuo Renesanso iki XX amžiaus Bauhauzo mokyklos baldų; bibliofilinė knygų kolekcija, kurią sudaro apie 9 tūkstančius XVII–XX amžiaus leidinių – puošnių meno albumų, mažo tiražo rankų darbo knygų, daug retų lituanistikos knygų. Žinoma, ir paties K. Varnelio kūriniai – paveikslai ir keletas skulptūrų. Būtent jie muziejaus lankytojams dažniausiai palieka didžiausią įspūdį. Pelnytai.

Įtempto siužeto gyvenimas

Kol leido sveikata, K. Varnelis muziejaus lankytojus mėgo vedžioti pats. Po ekskursijos visiems pasiūlydavo po taurę vyno – žmogus mėgo, kad viskas būtų „aukštumoje“. Nenuostabu. Menininkas, kolekcininkas, intelektualas, tuo pat metu – gana verslus žmogus, Amerikoje įsteigęs sėkmingai veikiančią bažnytinio meno studiją, paskui ją uždaręs ir atsidėjęs kūrybai. O gal geriau pasakojimą pradėti nuo pat pradžių? Juk K. Varnelio gyvenimas dėliojosi tarsi pagal gerą kino scenarijų.

Prasidėtų toks scenarijus Alsėdžiuose, kur ant namų slenksčio sėdi linksmas tėvukas, nagingas dievdirbys, ir rimta mama tiesia it styga nugara. Matytume smalsų ir guvų berniuką, štai jis su krautuvininku maino savo tapytą šventojo paveikslėlį į fotoaparatą ir delnu glosto savo pirmąsias, mirusio kunigo giminių atiduotas knygas. Dienos bėga kaip kadrai fotoaparato juostelėje, žiūrėk, Kaziukui jau devyniolika – zuikiu važiuoja mokytis į Kauną, nes pinigų bilietui nėra, o ir klasikinis scenarijus reikalauja bent kiek skurdo pačioje karjeros pradžioje. Kaune kiek užsidirba padėdamas Pauliui Galaunei rinkti kraštotyros medžiagą ir studijuoja pas Adomą Varną, Petrą Kalpoką, Adomą Galdiką, Juozą Mikėną, Stasį Ušinską. Nuotraukoje – prieš fotoaparatą truputį įsitempę studentai ir K. Varnelio įrašas kitoje pusėje: „Įdomu, kur praėjus desėtkui metų besišaipys šios kaukolės – gal kavinėje, gal traktyriuje, o gal pas Abraomą gers arbatą su citrina?“ Tai buvo 1938-aisiais. O jau po penkerių metų K. Varnelis per pažintis nacių administracijoje gauna leidimą vykti studijuoti į Vieną.

Vienoje nebuvo liūdna. Čia rado ir daugiau lietuvių, be to, už lietuviškus lašinius iš vietinių galima gauti puikių retų knygų. Gavęs diplomą keliasi į Pietų Vokietiją, o 1947–1949 metais gyvena pabėgėlių stovykloje prie Štutgarto. Gal ir pragaras, tačiau kokia kompanija! Dienas čia leido su tokiais lietuvių dailės grandais kaip Adomas Galdikas, Viktoras Vizgirda, Viktoras Petravičius ir Telesforas Valius, kol galiausiai gavo kvietimą į Ameriką, į ją greitai ir prisistatė – kartu su keturiomis dėžėmis knygų: apie 200 leidinių, didžiąją jų dalį vėliau iš savo kolekcijos vis dėlto išėmė. Bet tai vėliau. O kol kas mikliai įsidarbina bažnytinio meno studijoje, po metų jau įsteigia savo įmonę: kuria interjerus, mozaikas, vitražus lietuviškoms bažnyčioms. Ieškant analogų su šia diena, tai būtų kaip menininkų, poetų ar rašytojų darbas reklamos agentūrose. Šiais savo kūriniais K. Varnelis niekad per daug nesididžiavo, tačiau jie nešė pelną, o tai reiškė ir vis naujus kolekcijų eksponatus. Tai svarbiausia. K. Varnelio žmona Gabrielė prisimena, kad pačioje jų pažinties pradžioje (1956 m.) ji buvo pakviesta ne į kokį kiną, o apžiūrėti žemėlapių rinkinio. Prasigyvenę Varneliai įsikuria pačiame Čikagos centre, triaukščiame pastate, šalia Lincolno parko. Namai pamažu ima darytis panašūs į muziejų – jau tada K. Varnelis iš savo kolekcijos eksponatų rengė savotiškas instaliacijas gyvenamojoje erdvėje.

IMG_2119

 

K. Varneliui tuoj penkiasdešimt. Pats laikas keisti gyvenimą! Meta pelningą, tačiau jau gal kiek pabodusį užsiėmimą ir užsiima kūryba. Drąsus žingsnis, galbūt įkvėpsiantis tuos, kurie vis pasvajoja pradėti „kada nors“ tapyti, rašyti, keliauti ar dresuoti liūtus. K. Varnelis pradeda dirbti optiniam menui artimu stiliumi su konstruktyvizmo ir minimalizmo elementais. Paveikslai vertinami gerai, ypač juos mėgsta architektai. Varnelis kviečiamas dėstyti į Čikagos dailės koledžą, rengia parodų, atsiranda ir pirkėjų. Ar jau viskas, laimė? Tikroji laimė atėjo tuomet, kai šeima persikėlė į romantišką Villa Virginia sodybą Masačusetso valstijoje, Stokbridže. Į JAV nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įtraukta vila apsupta 5 hektarų puošnaus parko, jį K. Varnelis su meile tvarkė, o didžiulius rūmus greitai pavertė muziejumi. Nuotraukose matome – didžiulėje dirbtuvėje paveikslai ant žemės sudėti beveik lygiai taip pat kaip Vilniuje.

Kultūra ir emigracija 

Nežinia, kodėl Varneliai paliko jiems tokią svetingą Ameriką ir po penkiasdešimties metų pertraukos, 1998-aisiais, persikraustė į Vilnių. Jis pats šį klausimą ignoruodavo. Greičiausiai jį ne kartą sau užduodavo, kai pergyvenęs visus savo senus bičiulius ir primirštas visuomenės klajodavo po savo tylų muziejų, kuriame viskas buvo ne taip tobula, kaip galėjo atrodyti, svajojant iš už Atlanto. Optmizmo nestokojantis filmo prodiuseris šį epizodą jau lieptų išimti. „Žiūrėk, – sakytų scenarijaus autoriui. – Jis gavo patalpas muziejui? Gavo. Žinai, kiek norinčių į jo vietą? Nežinai, bet gali nuspėti. Tai čia ir baikime – svajonė oficialiai išsipildė. Sukurkime bent vieną lietuvišką filmą su laiminga pabaiga.“

Tiesa, minčių apie grįžimą į Lietuvą kildavo ir anksčiau, tai rodo 1969 metais K. Varneliui išsiųstas Lietuvoje gyvenusio Stasio Ušinsko laiškas: „Dumčius man rašė, kad rengiasi važiuoti į Afriką ir jumis įjungti. Neapsimoka: išmetimas pinigų. Be to, papulsite į Krokodilo nasrus.“ Sunku spėlioti, kaip susiklostytų K. Varnelio gyvenimas, jei būtų pasilikęs Lietuvoje. Arba – grįžtų čia sovietmečiu. Greičiausiai smalsus ir veiklus žmogus rastų įdomios veiklos ir tuomet. Tačiau akivaizdu, kad šiandien neturėtume nei tokios įspūdingos kolekcijos, nei vieno iš dviejų lietuvių tapytojų, įrašytų į pasaulinę optinio meno istoriją (antrasis, Kazimieras Žoromskis (1913–2004), į Ameriką pateko kitais keliais, per  Romą ir Madridą. Į Lietuvą kartu su savo paveikslais grįžo anksčiau nei Varnelis, 1986 metais. Deja, jo kolekcijai sekasi prasčiau – šio įdomaus, Amerikoje nemažai pasiekusio menininko muziejus nuskendo nesibaigiančių teismų miglose).

Visa Lietuvos profesionaliosios dailės istorija rodo – kultūrai emigracija nekenkia, priešingai – išeina į naudą. Šalis maža, žmonės atsargūs ir uždari – menininkui tiesiog būtina gurkštelti… didelio miesto įvairovės ir laisvės. Čiurlionis Lietuvoje praleido ne tiek ir daug laiko: Leipcigas, Varšuva, Sankt Peterburgas… O grįžęs į Lietuvą, vis mėgino čia kažką keisti ir dūsavo dėl kultūrinio uždarumo, neveiklumo ir įtarumo daugiau mačiusių atžvilgiu. Praktiškai visi lietuviškos tapybos mokyklos formuotuojai bent porą metų studijavo svetur: Antanas Gudaitis Paryžiuje praleido 4 metus, intelektualusis Justinas Vienožinskis 3 metus studijavo Maskvoje, paskui – Krokuvoje, Stasys Ušinskas ir Juozas Mikėnas po kelerius metus praleido Paryžiuje. Sakot, arčiau šių dienų? Gerai, Svajonė ir Paulius Stanikai nebūtų tokie, kokie yra, jei gyventų ir dirbtų tik Lietuvoje, o Žilvino Kempino „juostelės“ Vilniuje, kol jis dar nebuvo išvažiavęs į Ameriką, itin didelio įspūdžio, rodos, niekam nedarė.

IMG_2134

 

7 priežastys apsilankyti

„Labas, tai galų gale aplankėme Varnelio muziejų. Buvau visiškai priblokštas ir šiek tiek susigėdęs, kad nežinojau, jog čia pat po nosimi šitoks gėris yra. Be galo patiko ir erdvės, ir eksponatai, o ypač paties Varnelio darbai. Labai ačiū už rekomendaciją. “

Jau pripratau girdėti „ačiū“ iš tų, kuriems rekomenduoju šį muziejų. Lengva pergalė, kurią lemia 7 priežastys.

·           Pirma, muziejus įsikūręs XV amžių menančiame pastate – Mažosios gildijos ir Pirklių gildijos namuose. Tai – vienas seniausių Rotušės aikštėje išlikusių pastatų. Gotikiniai skliautai, daug autentiškų detalių ir net gotikinė virtuvė su atviru ugniakuru patiks istorijos ir architektūros gerbėjams.

·           Antra, muziejaus eksponatai tokie įvairūs, kad ką nors sau įdomaus ras kiekvienas smalsus žmogus. Vienas ilgiausiai stoviniuos prie žemėlapių, kitą užburs baldai, trečią – kruopščiai ištapyti, įtraukiantys K. Varnelio paveikslai. Visi trys įstrigs didžiulėje ir jaukioje bibliotekoje, kurioje norimas knygas galima ir pavartyti. Bet tegu tai būna atskiras, trečiasis punktas – biblioteka.

·           Išmanantys žmonės tvirtina, kad bibliofilo kolekcija ir namų biblioteka skiriasi kaip diena ir naktis. „Bibliofilas biblioteką kuria, o kolekcininkas – kaupia“, – rašo Domas Kaunas. Varnelis visą gyvenimą kaupė ir formavo bibliofilinį rinkinį, daugiau dėmesio skyrė ne turiniui, o daiktinei knygos pusei. Be to, tokia biblioteka yra tarsi gyvas organizmas, kuriame konkreti knyga turi savo konkrečią vietą ir kartu su šalia esančiomis knygomis atskleidžia sudarytojo viziją. Ir net jei mes su jumis nemokame tinkamai įvertinti šios bibliotekos subtilios struktūros, atsidūrę jai skirtoje patalpoje intuityviai nujaučiame – būtų įdomu pasilikti uždarytam čia kokiam mėnesiui. Kaip buvo formuojama K. Varnelio knygų kolekcija ir kuo ji vertinga, galima pasiskaityti Nacionalinio dailės muziejaus išleistoje Almos Braziūnienės knygoje „Bibliofilija kaip asmenybės raiška. Kazio Varnelio biblioteka“ (2008).

·           Dar įdomiau nei biblioteka – Kazio Varnelio paveikslai. Keisti ryškiaspalviai, preciziškai ištapyti rebusai. Verta perspėti iš karto – šios lygutėlės linijos, subtilūs spalvų perėjimai nėra išpurkšti, kaip gali pasirodyti. Viskas ištapyta įvairių dydžių teptukais. Ir kruopščiai apgalvota. Tokios stilistikos paveiksluose negali būti momentinių impulsų – viskas suplanuota ir atlikta lygiai taip, kaip turi būti. Architektūrinis tikslumas dvimatėje plokštumoje. Įdomu ir tai, kad daugelis šių psichodelinių Amerikoje sukurtų paveikslų inspiruoti lietuviškos kultūros. Tai, žiūrėk, atsikartoja lietuviško rašto motyvas, tai pasirodo, kad ši keista forma tėra tėvų namo stogo atkartojimas. Nei lašo patriotinės patetikos ar išeivio ašarų – tapytojas sumaniai išnaudojo savo šalies kultūrą kaip išskirtinumą. O mes dabar stovime ir ilgai ilgai žiūrime. Akyse truputį raibuliuoja (juk tai optinis menas), o protas mėgina įminti formose, linijose ir spalvose užkoduotą rebusą. Bet tai scenarijus  dar vienam filmui.

·           Penkta – išskirtinė muziejaus atmosfera. Daug apie ją pasako tai, kad K. Varnelis su žmona čia ir gyveno, ir dirbo, tai suteikia muziejui šeimininkus turinčių namų pojūtį. Dar dabar įspūdingoje menininko studijoje stovi mažutis kasetinis magnetofonas (tapydamas K. Varnelis mėgo klausytis klasikinės muzikos), tvarkingai sudėti teptukai ir pieštukai, rodos, laukia, kol grįš šeimininkas ir viskas atgis. Su tuo susijęs vienas žaviausių šios vietos išskirtinumų – ekspozicija.

IMG_2111

·           Kaip ir kur išdėlioti savo kolekcijos objektus, sprendė pats K. Varnelis. Darė tai, kaip buvo pratęs elgtis savo namuose Amerikoje: ramiai ir elegantiškai derino barokinį staliuką su savo paveikslu, iš atskirų objektų kūrė vientisą ritmą ir ruošė žiūrovams daug malonių ir intriguojančių perspektyvinių vaizdų. Kartais apsigalvodavo ir viską perstatydavo. Čia apsilankę šiuolaikinių parodų kuratoriai tirpsta iš džiaugsmo. Eini per sales, o ekspozicijos nuotaika nuolat keičiasi – sąmojį keičia rimtis, eleganciją – monumentalumas. Tai – šimto nuotraukų muziejus. Juk jei viešbučius vertiname pagal žvaigždutes, muziejaus kokybės matas galėtų būti čia lankantis padaromų nuotraukų kiekis. „Buvau čia tokiam muziejui, vos 10 nuotraukų padariau“ arba „Perpildžiau atminties kortelę vos per valandą!“ Jei muziejuje fotografuoti negalima (vis dar būna tokių), fotografijų skaičių, panašiai kaip viešbučių žvaigždutes, galėtų nustatyti ekspertai. Tikiu, šiam muziejui būtų skirtas maksimalus įvertinimas.

·           Ir septinta priežastis – laikas. Neatsiejamas nuo Kazio Varnelio asmenybės, jo gyvenimu tapęs muziejus – kaip teatras.  Pasibaigus vaidinimui užsidega šviesos ir burtai dingsta. Atėję į muziejų šiandien, išvysite jį tuo momentu, kai spektaklis jau baigėsi (K. Varnelio nebėra), pamažu ima žiebtis šviesos, tačiau ore dar plevena nekasdieniška nuotaika. Kiek šis momentas truks? Dar metus, dvejus ar dešimt – priklauso nuo muziejuje dirbančių ir jam vadovaujančių žmonių situacijos suvokimo. Todėl verčiau ilgai nelaukti, susirasti muziejaus telefoną ir susitarti dėl nemokamos ekskursijos laiko.

Tik įėję vidun, nepamirškite mintyse mandagiai pasisveikinti su pačiu K. Varneliu.

IMG_2128

 

Publikuota: Verslo klasė

  1. Monika
    sausio 2, 2013 8:54 am

    Labai įdomu! Gal galite parašyti tikslų adresą?

  2. Anonimas
    sausio 2, 2013 12:01 pm

    adresas puikiai randamas per google🙂

  3. Aistė Paulina
    sausio 2, 2013 12:06 pm

    Nepamirškite, kad be išankstinės registracijos į muziejų nepateksite (nebent labai pasiseks). O telefoną registracijai bei adresą lengva rasti internete🙂

  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: