Pradžia > Gyvenimas > Me­nas oli­gar­cho sko­niui. Ap­si­lan­ky­mas Pin­ču­ko me­no cen­tre Ki­je­ve.

Me­nas oli­gar­cho sko­niui. Ap­si­lan­ky­mas Pin­ču­ko me­no cen­tre Ki­je­ve.

Pin­ču­ko me­no cen­tre fo­to­gra­fuo­ti ne­ga­li­ma. Ap­sau­gi­nis da­ly­kiš­kai ap­žiū­ri ran­ki­nes. Ati­duo­dam fo­to­apa­ra­tus (ge­rai, kad te­le­fo­nų ne­at­ima), lipam aukš­tyn. Li­ko dar 5 aukš­tai. Lip­da­ma ne­ga­liu ap­si­spręs­ti, kas įdo­miau – Anis­ho Ka­po­o­ro pa­ro­da ar pats ap­si­lan­ky­mo gar­sia­ja­me Pin­ču­ko me­no cen­tre fak­tas. Juk apie abu esu gir­dė­ju­si ne vie­ną kar­tą, te­gu ir skir­tin­guo­se kon­teks­tuo­se. Ne­nu­vy­lė abu. Ka­po­o­ras žais­min­gai tę­sia rim­tas ar­chi­tek­tū­ri­nės erd­vės stu­di­jas, Pin­ču­ko me­no cen­tras tam­pa dvi­pras­miš­ku Ki­je­vo me­no pa­sau­lio, o gal net ir pa­ties Ki­je­vo at­spin­džiu.

Be­veik tri­jų mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų mies­to cen­tras. Pa­sta­tas prie­šais cen­tri­nę tur­ga­vie­tę, kaž­kuo pri­me­nan­čią Vil­niaus Ha­lės tur­gaus pa­sta­tą, tik daug di­des­nę ir praš­mat­nes­nę. Su vit­ra­žais, mo­zai­ko­mis, daug di­des­niais ir kvap­nes­niais po­mi­do­rais, put­lio­mis avie­tė­mis, įspū­din­go­mis ar­bū­zų ba­ri­ka­do­mis, švie­žio­mis žu­vi­mis ant le­do, ik­rais ir jau­nu­čiais viš­čiu­kais. Vi­sa tai per­ėjus te­rei­kia per­si­ir­ti per pės­čių­jų per­ėją ir lip­ti laip­tais aukš­tyn, į XXI am­žiaus ko­lek­ci­nin­ko ir me­ce­na­to liz­dą. Vik­to­ras Pin­ču­kas (g. 1960) (ne­pai­nio­ti su ma­lū­ni­nin­kų duk­ras vi­lio­jan­čiu šlu­bu lie­tu­viš­ku Pin­ču­ku) – vie­nas gar­siau­sių Uk­rai­nos oli­gar­chų.

To­liau ga­li­mi įvai­rūs šios is­to­ri­jos tę­si­mo bū­dai. „Vik­to­ras Pin­ču­kas – žmo­gus, ku­rį leng­va pa­mėg­ti. Jis juo­kin­gas, ža­vus ir šne­kus. Ir la­bai, la­bai tur­tin­gas“, – ra­šo Ki­je­ve ap­si­lan­kęs „The Art New­spa­per“ žur­na­lis­tas. Ki­ti, ano­ni­mi­niai, bal­sai tei­gia, kad tur­tai ir įta­ka įgy­ti abe­jo­ti­no­mis ap­lin­ky­bė­mis, o me­no me­ce­na­vi­mas tė­ra tik gud­ra­vi­mas sie­kiant bent kiek pa­ge­rin­ti re­pu­ta­ci­ją na­mie ir už­sie­ny­je. Pa­ti de­šim­to­jo de­šimt­me­čio pra­džia, pri­va­ti­za­ci­ja, me­ta­lur­gi­ja, o be to, žmo­na – bu­vu­sio Uk­rai­nos pre­zi­den­to Le­o­ni­do Kuč­mos duk­ra… Bet koks mums, tu­ris­tams, skir­tu­mas? Juo la­biau kad net pa­tys uk­rai­nie­čiai su­tin­ka, jog Pin­ču­kas čia įve­dė ma­dą do­mė­tis me­nu. Tur­tin­gų ver­sli­nin­kų žmo­nos su­pran­ta, kad tu­rė­ti nuo­sa­vą ga­le­ri­ją daug krū­čiau nei koks ba­na­lus gro­žio sa­lo­nas. O il­gai­niui, žiū­rėk, pri­pran­ta prie me­no ir jo žar­go­no, iš­la­vi­na sko­nį ir lei­džia už­dirb­ti me­ni­nin­kams bei ku­ra­to­riams, gal tik dai­lės kri­ti­kams sun­kiau ei­na­si. Ir kai krūp­te­liu pa­ma­čiu­si ša­lia spau­dos kios­ko di­de­lę kul­tū­ri­nio žur­na­lo „Art in Uk­rai­ne“ uk­rai­nie­čių ir an­glų kal­bo­mis re­kla­mą, vie­ti­niai re­a­guo­ja ra­miai – 10 li­tų kai­nuo­jan­tis spal­vo­tas ge­ros ko­ky­bės pe­rio­di­nis lei­di­nys lei­džia­mas tik 10 tūks­tan­čių eg­zem­plio­rių ti­ra­žu.

Bet ei­me pa­ga­liau į mu­zie­jų. Laip­tai sta­tūs, bet švie­sūs. Ap­sau­gi­niai apa­čio­je jau nu­to­lo, ta­čiau švie­siai mė­ly­ni marš­ki­nė­liai, juo­dos kos­tiu­mi­nės kel­nės ir trum­pai kirp­ti plau­kai ly­dės per vi­sus aukš­tus. Kiek­vie­no­je sa­lė­je, kiek­vie­na­me aukš­te po ke­lis. Kar­tais pra­ei­da­mi net pri­si­lies ir leng­vai stum­tels nuo sa­vo ke­lio. Ži­no­ma, liks ne­pa­ste­bė­tas pa­si­pik­ti­nu­sios šiau­rės eu­ro­pie­tės žvilgs­nis. At­sai­niai su­plos del­nais ir šūk­tels, kad te­le­fo­nu kal­bė­ti ne­ga­li­ma. Čia Uk­rai­na, vis­kas tru­pu­tį ki­taip. Bet įė­ji­mas – ne­mo­ka­mas.

Ka­po­o­ras įspraus­tas į ne­di­de­les, bet gau­sias mu­zie­jaus sa­les. Nuo­trau­ko­se vis­kas at­ro­do tie­siog pui­kiai, ta­čiau tas nuo­la­ti­nis ėji­mas iš sa­lės į sa­lę ir li­pi­mas laip­tais šiek tiek spau­džia. Pa­vy­das ir­gi tru­pu­tį spau­džia, ne­nu­neig­si. Pin­ču­ko ko­lek­ci­jos kon­cep­ci­ja aiš­ki ir pa­pras­ta. Taip, sa­ko jis, man pa­tin­ka Pi­cas­so ar Rot­hko. Ta­čiau jis su­pran­ta, kad nie­kaip ne­pa­vys ge­ro­kai anks­čiau pra­dė­ju­sių šio me­no ko­lek­ci­nin­kų. To­dėl per­ka tik šiuo­lai­ki­nį, XXI am­žiaus, me­ną. Ži­no­ma, pa­tį ma­din­giau­sią. Pin­ču­ko kaip me­no ko­lek­ci­nin­ko ir me­ce­na­to is­to­ri­ja pra­si­dė­jo 2005 me­tais. Ap­si­lan­kė žmo­gus Ve­ne­ci­jos bie­na­lė­je, po ke­lių mė­ne­sių įsi­gi­jo rei­kia­mą pa­sta­tą, o po me­tų jau ati­da­rė mu­zie­jų. Va­ka­rų me­no pa­sau­lis žag­te­lė­jo ir pra­žy­do šyp­se­no­mis. Ta­te’o, Gug­gen­hei­mo, MoMa mu­zie­jų di­rek­to­riai mie­lai da­ly­vau­ja Pin­ču­ko ren­gia­mo kon­kur­so „Fu­tu­re Ge­ne­ra­tion Art Pri­ze“ ko­mi­si­jo­je. Kon­kur­se ga­li da­ly­vau­ti me­ni­nin­kai iki 35 me­tų iš vi­so pa­sau­lio, o nu­ga­lė­to­jas gau­na 100 tūks­tan­čių JAV do­le­rių pri­zą.

Penk­ta­sis mu­zie­jaus aukš­tas skir­tas kar­tais kei­čia­mai ko­lek­ci­jos eks­po­zi­ci­jai. Da­mie­no Hirs­to ta­py­ba, An­dre­a­sas Gurs­ky, Jef­fas Ko­on­sas, Ta­kas­hi Mu­ra­ka­mi – vi­si tie, apie ku­rių kū­ry­bą jau se­no­kai ne­be­kal­ba­ma, tik skai­čiuo­ja­mi už juos su­mo­kė­tų do­le­rių, eu­rų ar sva­rų nu­liu­kai. Pin­ču­kas Uk­rai­nos me­no pa­sau­ly­je kar­tais kri­ti­kuo­ja­mas už tai, kad per­ne­lyg ma­žai dė­me­sio ski­ria vie­ti­niams me­ni­nin­kams ir jų dar­bams. Jis to ir ne­sle­pia – net mu­zie­jaus ko­man­do­je pa­grin­di­nes po­zi­ci­jas už­ima va­ka­rie­čiai. Ta­čiau nė­ra ir taip blo­gai – ša­lia pa­sau­li­nių įžy­my­bių eks­po­zi­ci­jo­je yra Bo­ri­so Mi­chai­lo­vo fo­to­gra­fi­jos ir jau­no ta­py­to­jo Ar­tio­mo Vo­lo­ky­ti­no, re­a­lis­tiš­kai ta­pan­čio fi­gū­ri­nius pa­veiks­lus, darbai. Uk­rai­nos me­nui skir­tas ir vi­sai ne­di­de­lis, ato­kus kam­pe­lis. Šiuo me­tu čia ro­do­ma įdo­mios Uk­rai­nos skulp­to­rės Ža­nos Ka­dy­ro­vos kon­cep­tu­a­li ins­ta­lia­ci­ja. Ne­la­bai įdo­mi, ta­čiau su­kur­ta Pin­ču­ko me­no fon­do už­sa­ky­mu.

Įžen­gus į pas­ku­ti­nį, šeš­tą, me­no cen­tro aukš­tą, leng­vai apa­ki­na bal­tu­ma. Aki­mirks­niu su­pran­tu, kad ka­vos čia ne­ger­si­me. Ant ne­pri­ekaiš­tin­gai bal­tų grin­dų, tarp bal­tų sie­nų sto­vi bal­tu­tė­liai ka­vi­nės bal­dai. Pro lan­gus – Ki­je­vo sto­gai. Prie ba­ro nuo­bo­džiau­ja sti­lin­gas bar­me­nas, tuš­čia. Per­ne­lyg ste­ri­lu, pa­brėž­ti­nai bran­gu ir ne­jau­ku. Su­pran­tam „sa­vo vie­tą“ ir pa­ro­dos ap­tar­ti li­pa­me laip­tais že­myn, į gat­vę. Bet ir ten ne­at­si­ran­da daug žo­džių – XXI am­žiaus oli­gar­cho me­no pa­sau­lis šal­tas ir ne­jau­kus. Su­kur­tas pa­gar­biai ža­vė­tis, o ne mąs­ty­ti ir jau tik­rai – jo­kių dis­ku­si­jų. Ge­rai, kad ne­to­lie­se, už kam­po, yra toks ma­žas kios­ke­lis, ku­ria­me ga­mi­na pui­kius ke­ba­bus – kvap­ni ver­šie­na ir pro pirš­tus te­kan­tis ska­nus pa­da­žas pri­mi­nė, kad dar ne vi­sas pa­sau­lis ir net ne vi­sas me­nas pri­klau­so oli­gar­chams. Di­de­liuo­se di­de­lio pa­sau­lio mies­tuo­se vie­tos už­ten­ka vi­siems. Ir pui­ku.

 

Publikuota: Šiaurės Atėnai

Kategorijos:Gyvenimas Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: