Pradžia > Gyvenimas > Aguonų gatvės katinas. Ksenijos Jaroševaitės skulptūra Jurgos Ivanauskaitės skvere

Aguonų gatvės katinas. Ksenijos Jaroševaitės skulptūra Jurgos Ivanauskaitės skvere

Rajonas tarp stoties ir centro, šiandien jam visai netinkančiu Naujamiesčio vardu. Pro pravirus bendrabučio langus veržiasi šilti maisto kvapai, muzika ir raudonos begonijos.Nenuspėjamo ir klastingo būdo rajonas. Kai pastarąjį kartą čia landžiojau po kiemelius, mudvi su kudle užpuolė du katinai. Gėdingai traukėmės. Šį kartą bėgti nereikėjo, bet likau smarkiai apgauta. Eisiu dar.

Mažame skverelyje – pilka, 10 tonų sverianti katino skulptūra. Lankau ją šiltą vasarišką vakarą ir nusprendžiu, kad skulptūrą aplinkiniai gyventojai myli. Neaprašinėta, neapipaišyta. Vietiniams paaugliams einant pro šalį mergina ryškiu makiažu burbteli: „Ir kam reikia fotografuoti katino užpakalį?“ Fotografavau skulptūrą, kuriai tas pats – priekis, užpakalis ar šonas, o ji sako – katiną. Jų katiną. Ar nors vienas žmogus susijaudintų dėl netinkamu rakursu fotografuojamo Gedimino?

Nesu didelė katinų žinovė, todėl skambinu Ksenijai: „Ką reiškia toji katino išraiška?“ Ksenija Jaroševaitė – skulptorė, kurios darbų nesupainiosi su niekuo kitu. Nors tokie dideli masteliai jai nebūdingi, gali būti, kad, pažinodami jos sukurtą katiną, atpažinsite ir kitus menininkės kūrinius. Paprastai tai aptakių, masyvių formų nedidelės figūros. Vaizduojamasis dar atpažįstamas, tačiau jau nutolęs kažin kur toliausiai. Tai nujausdamas žiūrovas nejučia ima vytis tolstantįjį, kalbinti ir vilioti jį mintimis, mėginti susidraugauti. Todėl prie skulptorės kūrinių kartais praleidžiama gan daug laiko. K. Jaroševaitė itin retai kuria skulptūras viešosioms erdvėms. Interviu Giedrei Jankevičiūtei žurnale „Dailė“ ji teigė: „…kaip skulptorė privalau nestatyti skulptūros ten, kur jos nereikia, nors ir kaip norėtųsi; kad turiu atitinkamai elgtis – nesityčioti iš Dievo, žmonių ir gyvūnų, nes pati esu kūrinys; kad visada reikia prisiminti, jog klaidingai suprasta laisvė daryti bet ką yra destruktyvi ir sukelia agresiją bei smurtą.“

Katino išraiška reiškia nepatiklumą. K. Jaroševaitė – sąžininga ir patyrusi skulptorė. „Reikia mylėti artimą savo. Žinodamas, ką blogo jis gali tau iškrėsti, turi pasistengti užkirsti tam kelią“, – taip ji aiškina skulptūros masyvumą (kad būtų sunku nuversti) ir katino išraišką. Toks savarankiškas ir stiprus katinas, sutikęs gyventi mieste. Stovi sau su trylika dryžių ant nugaros, lyg ką tik savo sunkiomis, bet minkštomis kojomis nušokęs tiesiai tarp gyvenamųjų namų Aguonų gatvėje. Žvilgčioja į šiukšlių konteinerius šalimais. Per trejus metus sulaukė ne vieno vandalizmo akto – nutepliotas, nurašinėtas, išpieštas, apspardytas. Atlaikė. Skulptorė iš jo būtent to ir tikėjosi.

Kai jį lankiau, buvo nupraustas „Poezijos pavasario“ proga. Tai mane ir suklaidino – net pradėjau įsivaizduoti, kaip idiliškai jie čia visi drauge gyvena – atžagaroko rajono ir savarankiško katino meilės istorija mintyse skambėjo patetiškai, bet vis tiek gražiai. Tikroji istorija, pasirodo, kiek kitokia. Dabar mėginu įsivaizduoti jį pažymėtą kokiu beprasmišku užrašu, tačiau sunku patikėti, kad masyviai, labai tvirtai formai galėtų pakenkti laikini dažai. Kaimietiško katino taip lengvai neišgąsdinsi. Kodėl kaimietiško? Nes katinas sukurtas iš kaime rasto lauko akmens. Kol taps skulptūra, jis laukė Pašiaušės kaime Kelmės rajone, ten ir pradėjo savo gyvenimą. Skulptorei kaime pradėjus dirbti su didžiuliu, penkiolika tonų sveriančiu akmeniu, kaimynai negalėjo patikėti, kad iš to kas išeis. „Numetusi“ penkias tonas, skulptūra vis dėlto atsirado. Tuomet kaimynė nusirišo savo kasdienę skarelę, pasipuošė išeiginiu kostiumėliu ir atėjo nusifotografuoti prie katino, kuris per tą laiką irgi greičiausiai tapo kažkiek jos. Prie katino skvere mielai fotografuojasi ir vaikai. Ne palangiškė Žaltienė, bet vis vien – kažkieno gerų prisiminimų dalis.

Didelė dalis besifotografuojančiųjų net nežino, kad šmirinėja po rašytojai Jurgai Ivanauskaitei dedikuotą skverelį. Jo centre stovintis katinas neturi jokios žymės, nurodančios, kad priklauso rašytojai. Logiška – antkakliai ar pavadėliai netinka savarankiškiems katinams. Norintys čia prisiminti netoliese gyvenusią rašytoją gali apsieiti be pompastiškų ženklų ir frazių. Skverelį įženklinantis katinas tam tiesiog netrukdys.

Keistokas kaimiško katino gyvenimas priešstotyje. Vieni paglosto, kiti paspiria. Nenuobodu. Džiaugiuosi, kad katinui apdairiai ir sąžiningai suteikta būtent ši – ori nepasitikėjimo išraiška. Manau, kartais užsuksiu čia, kai gyvenime prireiks visos įmanomos moralinės ir psichologinės paramos. Kur kitur semtis atkaklumo ir gyvenimo išminties, jei ne iš katino, oriai gyvenančio rajone tarp stoties ir centro, ten, kur katės didesnės ir stipresnės nei šunys?

Šiaurės Atėnai

  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: