Pradžia > Gyvenimas > Ką puola meno vandalai?

Ką puola meno vandalai?

Menas apvalo sielą ir parodo pasaulį kitomis spalvomis. Jis kilsteli mus aukščiau kasdienybės ir atveria kelius į save. Jis įkvepia. Nebūtinai geriems darbams. Tik apie tai kalbama gerokai rečiau ir puse lūpų. Suprantama – blogi pavyzdžiai užkrečia, o muziejai yra tos oazės, kur ieškome tylos ir ramybės. Kam griauti tokį puikų įvaizdį viešai ir spalvingai pasakojant apie čia siautėjančius meno vandalus?

Štai prieš keletą mėnesių vidury baltos dienos Londono Nacionalinėje meno galerijoje raudonais dažais buvo apipurkštas žymaus XVII a. prancūzų tapytojo Nicolas Poussin`o paveikslas „Aukso veršio pagarbinimas“. Vandalizmo aktą atlikęs 57-erių metų vyras iš įvykio vietos nesitraukė, o belaukdamas apsaugos, kažką prancūziškai aiškino salėje buvusiems muziejaus lankytojams. Vienas liudininkų teigė, jog pilietis atrodė taip, lyg didžiuotųsi savo atliktu veiksmu. Ką jis sakė, apie ką kalbėjo – anglakalbiai liudininkai nesuprato. Tyli ir policija bei muziejaus darbuotojai. Todėl leidžiame vakarą spėliodami: gal žmogui neįtiko itin lengvi paveikslo figūrų apdarai? O gal šis veiksmas kažkaip susijęs su aukso kainų kilimu pasaulinėje ekonomikoje? Dar vieno bestselerio ar net įtempto siužeto filmo vertas siužetas.

Tai, kad muziejinių meno vandalų problema egzistuoja, rodo vis stiprėjančios apsaugos piemonės. Jūsų rankinė per didelė – malonėkite ją palikti čia. Striukę taip pat. Ir nepamirškite laikytis nustatytos tvarkos. Muziejuose dar nėra vartelių su metalo detektoriais, tačiau čia gausu stebėjimo kamerų ir akylai lankytojus stebinčių budinčiųjų. Jau nestebina judesio detektoriai, neleidžiantys priartėti prie kūrinio pernelyg arti, bet muziejų darbuotojams to negana ir jie jau pradeda kalbėti apie nepešaunamą stiklą, dengiantį svarbesnius muziejų eksponatus. Žinoma, beveik nieko pro jį nesimatys. O juk dar mokykloje (kartais) moko, jog į paveikslą reiktų žiūrėti kaip į trapų potėpių bei subtilių spalvinių niuansų raizginį. Tačiau kaip kitaip gintis nuo įvairiausiais būdais paveikslams ir skulptūroms kenkiančių lankytojų?

Jei užsimerktumėt ir pamėgintumėt įsivaizduoti vandalą, koks jis būtų? Barzdotas ir stiprus? Rankomis su juodom panagėm mojuojantis kūju ar sviedžiantis sunkų akmenį? Skonį ir jautrumą praradęs agresyvus to, kas gražu ar vertinga griovėjas, – tokia vandalų samprata iki mūsų dienų atėjo nuo Romos sugriovimo laikų. Iš tiesų vandalizmas kaip reiškinys yra paplitęs labiau nei galvojame – dalis jo net tampa „įteisinta“. Čia net nekalbu apie oficialius paminklų ištrenkimo iš miestų atvejus, geri pavyzdžiai – Morės deginimas per Užgavėnes, taurių daužymas per vestuves ar spynelių kabinimas ant tiltų, grafitti piešinys ant senovinio pastato sienos – šiuos veiksmus atliekantys žmonės sąmoningai nesiekia naikinti to, kas gražu ar vertinga ir nėra vadinami vandalais. Oficialiai į vandalų kategoriją neįtraukiamas ir skulptorius, dirbtuvėje į šipulius daužantis savo paties sukurtą skulptūrą ar nelaimingas įsimylėlėjėjis, paryčiais į skiautes draskantis jį palikusios mylimosios nutapytą paveikslą. Taigi, „įteisintą“ ar tiesiog įstatymiškai nebaudžiamą vandalizmo – grožio ar kūrybos naikinimo aktą yra atlikęs beveik kiekvienas. Todėl pernelyg paprasta visus meno vandalus tiesiog pavadinti daugiau ar mažiau pavojingais bepročiais. Nemaža jų dalis turi savo logiką ir tikslus, tegu ir suprantamus bei įgyvendinamus liguistai ir hiperbolizuotai.

Ideologiniai įsitikinimai, kai meno kūriniai tampa tiesiog „priešininkų“ pusės įasmeninimu ir asmeniniai įsitikinimai, su kuriais „kertasi“ kūrinio siužetas ar meninės raiškos forma – dvi dažniausios muziejinio vandalizmo priežastys, nuo senų laikų keliančios grėsmę meno kūriniams.

Akis į akį su paveikslu

1913-ieji, Maskva. „Gana kraujo!“ – rėkia padorios išvaizdos jaunuolis ir puola sodininko peiliu badyti Ilja Repino paveikslą „Ivanas Rūstusis užmuša savo sūnų“. Pats autorius teigė, kad kurti šį darbą jam buvo itin sunku. Slogų, šiurpinantį įspūdį jis kėlė ir daugeliui jį mačiusių žiūrovų. Istoriniu faktu paremtas siužetas čia perteiktas ta akimirka, kai Ivanas Rūstusis glaudžia ką tik savo paties rankomis nužudytą sūnų. Susipina žiaurumas ir meilė, gyvybė ir mirtis. Liejasi kraujas. Kraujo raudonis čia grynas, be jokių kitų spalvinių priemaišų. 1885 metais šis kūrinys buvo uždraustas rodyti viešai Maskvoje. Jį įsigijęs P. M. Tretjakovas net buvo valdžios įpareigotas nerodyti šio darbo viešai, tiesa, neužilgo šis draudimas panaikintas. Ir štai po kelių dešimčių metų, 29-erių pasiturintis ikonų tapytojas visus žiūrovų krūpčiojimus ir dvasinius virpesius išreiškė smūgiais peiliu. Vėliau jis gydytojams aiškins, kad taip protestavo prieš žiaurumą ir kraują paveiksluose. Gydytojai suprasdami, kad paveikslo kraujas yra tiesiog dažai, pripažino protestuotoją psichiškai nesveiku ir porą mėnesių pralaikė ligoninėje. Išėjęs į laisvę šios istorijos herojus apsirgo ir po kelių dienų šoko po traukiniu.

Sakot, čia seni laikai, kai žmonės buvo naivesni bei atviresni įspūdžiams ir bijojo net kino ekrane atidundančio garvežio? Sprendžiant iš meno vandalų poelgių, žmonės liko tokie pat jautrūs. Tiesa, vandalizmo priežastys ir veiksmai nebūtinai tokie radikalūs ir sukrečiantys. Štai muziejine vandale tapo ir Ruth van Herpen, 1977 metais dažytomis lūpomis pabučiavusi baltą monochrominį tapytojo Jo Baer paveikslą Oksfordo modernaus meno muziejuje. „Jis (paveikslas) man atrodė toks šaltas. Pabučiavau tam, kad jį sušildyčiau,“ – teisme aiškinosi moteris ir tebuvo nubausta pinigine bauda.

Santykių aiškinimasis su garsiais meno kūriniais apsėdo pilietę Susan J. Burns. Praeitais metais užsukusi į Londono Nacionalinę meno galeriją, ji priėjo prie dvi Taičio moteris vaizduojančio Paul Gauguin paveikslo ir ėmė daužyti jį kumščiais. Kodėl? Nes jame vaizduojama nuogybė, o tai neigiamai veikia vaikus. Be to, vaizduojantis dvi moteris paveikslas jai pasirodė homoseksualus. Psichiškai nestabili moteris buvo nukreipta gydymui, o po keturių mėnesių ji vėl apsilankė muziejuje ir abiem rankom suėmusi į sieną kelis kartus trenkė jau visiškai nekaltą Henry Matisse moters su skrybėlaite portretą. Šį kartą jokių jos pasiaiškinimų žurnalistai neišgirdo. Nors jokios didesnės paveikslams ji nepadarė, po šio incidento garsiau imta kalbėti apie saugumo spragas bei galimybę apmokestinti ir labiau kontroliuoti įėjimą į muziejų.

Paaukoti paveikslai

Antropologas Robert Darnton aprašo ir nagrinėja įvykį, kai XVIII amžiaus Paryžiuje spaustuvės pameistriai surengia tikras kačių skerdynes. Laužydami stuburą šeimininkės lepūnėlei jie linksminosi, tokiu būdu išsityčiodami iš savo šeimininkų ir juos paniekindami. Įvairių magiškų galių turintis daugialypis gyvūnas kažkuo panašus į meno kūrinius: iki galo nesuprantami, tačiau tradiciškai labai mylimi nekenčiamų „kitų“, esančių aukštesniame ar tiesiog kitame visuomenės sluoksnyje. Šiuo atveju vandalai meno kūrinius traktuoja ne kaip estetinius ar naratyvinius objektus, tačiau kaip visuomenės gerbiamas ir mylimas vertybes, turinčias ir didžiulę piniginę vertę. Pažeidžiant visuotinai pripažintą meno kūrinį, sužeidžiama ir nuskurdinama pati visuomenė.

Štai 1905 metais Londono Nacionalinis muziejus iš gyventojų surinktų lėšų įsigijo Diego Velasquez šedevrą „Venera prie veidrodžio“. 1914-aisiais Londono „sufražistė“ (kovotoja už moterų teises) panelė Mary Richardson sudaužė apsauginį stiklą ir tol kapojo šį paveikslą virtuviniu pieliu, kol buvo sutramdyta apsaugos. Nieko asmeniško prieš puikiąją Venerą ji neturėjo – tiesiog taip protestavo prieš jos ideologinės „kolegės“, judėjimo lyderės suėmimą. „Mėginau sunaikinti nuostabiausios moters mitologijoje atvaizdą, protestuodama prieš tai, kad Vyriausybė mėgina sunaikinti mis Pankhurst, nuostabiausią šių laikų asmenybę,“ – teigė ji raštiškame pasiaiškinime, kurį publikavo to meto spauda. Įdomi detalė – po šio epizodo moterims lankytis Londono Nacionalinėje meno galerijoje buvo griežtai uždrausta. Vėliau draudimas buvo sušvelnintas ir moterys galėjo patekti į muziejų, bet tik lydimos patikimų vyrų.

Visiškai nieko prieš sunaikintus kūrinius neturėjo ir muziejinis vandalas Olandijoje, 1989-aisiais įsiveržęs į muziejų ir per kelias minutes supjaustęs 10 olandų menininkų paveikslų. „Leisdami visiems tiems užsieniečiams gyventi šiame mieste, mes patys atmetame savo olandiškąją kultūrą. Taigi, ir šių paveikslų mums nebereikia,“ – savo poelgį aiškino tautos „patriotas“, atradęs būdą kaip nubausti visuomenę. Tiek vietiniai gyventojai, tiek į Olandiją atvykę emigrantai pasukiojo pirštu prie smilkinio ir įvykį pamiršo. Juo labiau, kad nei šis, nei kiti „kovotojai“ savo tikslų nepasiekė. Darbo gavo restauratoriai, kurie dažniausiai atkuria paveikslus ateities kartoms nepalikdami net prisiminimo apie įvykusį smurtą. Tiesa, „Danajos“ randų nepavyko pašalinti net per 12 metų trukusį reaturacijos procesą.

Danajos ir lietuvio istorija

Vienintelio plačiau žinomo lietuvio – meno vandalo atvejis kiek komplikuotas. Vieni jo poelgį traktuoja kaip idiologija grįstą žingsnį, kiti gi – subjektyviais estetiniais ar etiniais įsitikinimais.

Vieną šeštadienį, 1985 m. birželio 15 d. į Sankt Peterburgo Ermitažo muziejų įeina „pilkas“, paprastas lankytojas, 48-erių metų amžiaus vyras. Siauras veidas ir suspaustos  lūpos, raginiai akinių rėmeliai – nieko neįprasto. Lankytojas prieina prie Rembrandto (Rembrandt van Rijn)  paveikslo „Danaja“.

Paveikslas „Danaja“ – vienas puikiausių Rembrandto šedevrų antikinės mitologijos tema. Danajos tėvas, išgirdęs pranašystę, jog mirs nuo anūko rankos, uždaro dukterį į požemius. Tačiau čia ją aplanko pats Dzeusas, įgavęs auksinio lietaus pavidalą, Danaja pastoja, jai gimsta sūnus Persėjas ir pranašystė išsipildo. Paveiksle mirgančioje auksinėje šviesoje vaizduojama ką tik nubudusi jauna moteris. Ji patikli ir bejėgė, ranka tarsi mėgina paliesti šalia jos lovos sklindančią nuostabią auksinę šviesą. Šiame paveiksle žavi ne tik nuostabus šviesotamsos žaismas, jautrūs kūno kontūrai ir puikiai perrteikta emocija. Teigiama, jog jam pozavo didžioji Rembrandto meilė – jaunutė jo žmona Saksija. Ji mirė labai jauna, 29-erių, Rembrandtas išsaugojo paveikslą, tačiau… jau gyvendamas su kita moterimi, pertapė Danajos veidą, suteikdamas tos, kitos, bruožų. Žvelgdami į šį paveikslą matome ne tik jame meistriškai papasakotą istoriją ir emociją, tačiau žvilgsniu prisiliečiame ir prie tragiškos žymaus tapytojo ir jo mylimosios gyvenimo ir meilės istorijos.

Grįžkime į Ermitažą. Salė beveik tuščia. Vyras ryžtingu judesiu nupjauna apsauginę virvę ir peiliu du kartus smogia į paveikslą – peilis pataiko į Danajos šlaunį ir pilvą. Tuomet išsitraukia stiklainį su sieros rūgštimi ir apipila ja paveikslą. Toliau jau paprasta – pribėga milicininkas, Bronius Maigys suimamas, teismo pripažįstamas sergantis latentine chroniška šizofrenija ir gydomas. Įvykį valdžia mėgina dangstyti, tačiau tai neįmanoma. Pasibaisėtinas poelgis svarstomas dvejais būdais. Populiari šio įvykio interpretacija susijusi su Lietuvai svarbia įvykio data – birželio 15-ąja. Remiantis šia hipoteze, B. Maigio motyvai buvo politiniai, o dar vėlesni gandai į įvykį įpina ir neva prieš vandalizmo aktą jo rikteltą šūkį „Už laisvą Lietuvą“. Kita vertus, spaudoje cituojamas B. Maigio pasisakymas kalba už patologinę šio įvykio interpretaciją: „Aš pasirinkau Danają, nes paveikslas buvo vertingiausias. Nes nutapyta apsinuoginusi gulinti lovoje moteris. Todėl, kad paveikslas, mano nuomone, yra pornografinis ir viešai eksponuojamas. Tai įžeidė mano jausmus.“ Tai, kad šį žmogų paveikslas „erzino“ asmeniškai patvirtintų ir pats vandalizmo akto procesas: pirmiausia, tarsi aklai nekenčiamam asmeniui, Danajai buvo smogta peiliu. Liguistas ir vienišas, tik keturias klases baigęs vyras „neatlaikė“ paveiksle tūnančio juslingumo ir savo emocijas išreiškė pačiu banaliausiu būdu – prievarta.

Kaip jau minėjau, muziejinio vandalizmo aktai nėra išsamiai aptariami žiniasklaidoje dėl muziejų nenoro diskutuoti šia skaudžia, nors ir  intriguojančia tema. Nėra kaupiama ir tokio pobūdžio vandalizmo statistika. Tik keli mokslininkai yra mėginę tirti ir klasifikuoti šį reiškinį. Iš tiesų, ar verta? Juk didžioji bausmė garbėtroškai Herostratui, 356 m. prieš mūsų erą sudeginusiam Artemidės šventyklą, buvo amžinas draudimas minėti  jo vardą. Bausmė išmintinga, tačiau taip ir neįvykdyta. Tai kas, kad šį veikėją prisimename ir minime tik neigiama ar pajuokiama prasme. Matyt, šiais laikais ne išeitis yra ir mėginti nutylėti nusikaltimus prieš meno kūrinius. Juo labiau, kad kiekvieną kartą žodžiais vanodami ir prapulties linkėdami kokiam meno kūriniui ar jo autoriui taip pat tampame lyg ir tokiais mažais žodiniais vandalais – labiau juokingais nei pavojingais. Belieka prisiminti tuos, kurie žodžius pavertė „darbais“ ir paieškoti tikrųjų savo pykčio priežasčių.

Verslo klasė 

  1. Steinbekas
    lapkričio 5, 2012 2:16 pm

    Ir vis dėl to galima manyti, kad lietuvio vandalo, suniokojusio Danaję, motyvai buvo seksualiniai. Teko su tuo žmogumi keletą valandų bendrauti 1994 metais. Tada jis pasakojo turėjęs merginą tiktai dirbdamas po kariuomenės šachtose, niekada nevedęs ir niekada nevesiąs. Bet žodžio neišlaikė. Prieš ketvertą metų, jau gilokoje senatvėje, netikėtai oficialiai vedė tų pačių globos namų gyventoją, kuri sunkiai sirgo, gulėjo patale. Pasakojama, kad žmona rūpinosi. Prieš daugiau kaip metus jo žmona mirė, ir keistasis vyriškis vėl liko vienas. Kodėl jis vedė iš viso? Gal tai buvo baimė dėl mirties, o gal atgaila už tai, ką gyvenime padarė? Arba ko nepadarė? JIs pats jau daug metų apie savo poelgį su niekuo nekalba. Kalbos, neva jis rašąs ar parašęs kažkokia kalba kažkokią knygą – laužtos iš piršto. Savo paslaptį jis nusineš į kapus.

  2. Aistė Paulina
    lapkričio 5, 2012 2:24 pm

    Kaip ten bebūtų, visiškai netikiu šnekomis apie jo protestą prieš sistemą. Tai juokinga žinant, kaip “asmeniškai” buvo “žalojamas” paveikslas.
    Buvo mintis pamėginti tą žmogų susirasti, tačiau vien pagalvojus apie tai tapo kažkaip nemalonu, tai atsisakiau tos minties.

  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: