Tapybos horizontai Panevėžyje

Antano Obcarsko parodos atidarymas Panevėžio „A galerijoje“ įpusėjo (paroda atidaryta 2011 m. gruodžio 22 d.). Tiksliau, baigėsi beveik valandą trukusi „oficialioji“ kalbų ir pokalbių dalis. Tačiau žiūrovai nesiskirstė. Panevėžiečiai užgrūdinti –­ šios galerijos „rekordas“ – valandą ir keturiasdešimt minučių trukęs atidarymas. O jau paskui –­ vynas ir neformalūs pokalbiai.

Valandos trukmės atidarymai Vilniuje vyksta nebent Nacionalinėje dailės galerijoje. Mažesnės galerijos dažniausiai apsiriboja penkiolikos minučių pasisakymais ir kvietimu pasivaišinti bei apžiūrėti kūrinius. Panevėžio patirtys, kaip jau minėjau –­­ kitokios. Nedidelė galerijai skirta salė baltomis sienomis, kurioje tilpo 9 vidutinio formato abstrakčios tapybos paveikslai. Kelios dešimtys atidžių žiūrovų ir net du renginį fiksuojantys fotografai. Paro­dos svečiai kantriai ir, atrodo, smalsiai, klausėsi kuratoriaus, menotyrininkės ir menininko kalbų. Vadinasi, Vilniaus mados nėra visuotinės. Kas belieka po tokio neįprasto atidarymo vilniečiui menotyrininkui? Parašyti sostinės kultūrinėje spaudoje nemadingą ir kiek senovišką tekstą. Be interpretacijų ir kontekstų. Tačiau su paties tapytojo įvardytomis kūrybinėmis strategijomis bei tikslais. Kitaip tariant –­ paprastai ir aiškiai.

Nors parodos pavadinimas „Horizontai“ žiūrovo mintis veda prie peizažo temos, autorius tikino, kad nė vienas parodoje eksponuojamų paveikslų nevaizduoja konkrečių objektų ar motyvų. Čia kalba pati tapyba. Paveikslų intriga ir veiksmas skleidžiasi per kelis esminius dėmenis: procesą, potėpius, koloritą ir kompoziciją. Toliau tekste trumpai papasakosiu apie kiekvieną jų atskirai.

Visi parodoje rodomi Antano Obcarsko paveikslai sukurti per dieną, vienu ypu. Žinoma, dailės istorijoje tai nėra jokia naujiena. Tačiau šiandien retas tapytojas nuosekliai laikosi šios strategijos. A. Obcarskas kuria koncentruotai ir greitai, nes proceso metu negali išdžiūti sluoksnis po sluoksnio tepami dažai. Beje, tapytojas nenaudoja paletės – „gryni“ dažai maišomi tiesiog ant drobės. Tai – tapybos proceso dalis. Toks tapymo būdas kiekvieną kartą tampa nuotykiu. Jam reikia pasiruošti, panašiai kaip prisipažinimui meilėje: planuojant, abejojant, bijant ir geidžiant. Laukiant. Lygiai taip elgiasi ir menininkas – jis dirba (galvoja, domisi, analizuoja save ir kitus, ieško) nuolat ir be poilsio dienų, o šio ilgalaikio darbo rezultatu tampa vienu „prisėdimu“ nutapytas paveikslas. Ne paslaptis, kad ir tapytojui pasitaiko, kai paveikslas pasako „ne“. Kitaip tariant – nepavyksta. Tada tenka pripažinti nesėkmę ir sukaupus jėgas kitą dieną nepavykusį darbą pertapyti iš naujo, t. y. pradėti nuo nulio.

Tokio kūrybos proceso principo privalumas – emocinis paveikslų vientisumas, tarsi improvizuojama melodija. Taip pat –­­ kiekviename judesyje juntama ekspresija. A. Obcarsko tapybą galima vadinti gestiška: skirtingo pločio ir intensyvumo potėpiai kuria mirgančias faktūras ir erdvės pojūtį. Minkštus nutekėjimus keičia aštrios linijos ar ekspresyvūs, tarsi bangų keteros, dažų šuorai. Žvelgdami į šį bangavimą ilgėliau, pastebime, kaip jis įtraukia, vesdamas žvilgsnį nuo vieno paveikslo fragmento prie kito. Taip sugestijuojamas beveik fizinis kūrinio patyrimas. Tokią tapybą norisi paliesti, kaip vilnijantį šilką ar ruplėtą medžio žievę. Gal todėl visuose muziejuose mus lydi griežti įspėjimai „eksponatų rankomis neliesti“?

Vienas pagrindinių tradicinės tapybos elementų yra spalva. Molbertinėje A. Obcarsko tapyboje – taip pat. Įdomu ir malonu žiūrėti į grynas spalvas, susimaišiusias ant drobės. Kai kurios jų vos persišviečia iš gilesnių dažo sluoksnių, o kitos drąsiai švyti visu ryškumu. Stebėti jas – reiškia, žvelgti į spalvų tarpusavio santykius, drobėje besiformuojančias erdves, tiesiog mėgautis jų sodrumu bei vis atrandamais naujais kolorito niuansais. Gaila, kad šio teksto skaitytojai negalės pažvelgti į tuos pačius paveikslus dieną ir apšviestus dirbtinės šviesos. „Lyg būtų kiti paveikslai“ – šį paprastą pratimą atlikusi atidarymo metu garsiai nusistebėjo viena ponia. Ji teisi. Kūrinių koloritas kinta priklausomai nuo aplinkos. Gal tai ir yra tiek daug kartų girdėtos paslaptingos tapytojų metaforos apie paveikslą, kuris „gyvena savo gyvenimą“, paaiškinimas?

Spalvos galia pagrįstos Antano Obcarsko paveikslų kompozicijos paprastos ir paveikios. Žiūrovo žvilgsnis jose užtikrintai keliauja menininko numatytu maršrutu, nematomais ratais ar trikampiais, o protas mėgina suvokti, kodėl pasirinkti būtent tokie sprendimai ir deriniai. Žinantys apie šio menininko kūrybą išsamiau, prisimins ir jo „geometrinę“ tapybą, paremtą racionalumu ir precizika. Nors abstraktieji ekspresionistiniai A. Obcarsko paveikslai dažniausiai įvardijami kaip emocijų, nuotaikų „koncent­ratai“, juose esama ir nemažai racionalumo –­ tiek pačiame veiksmo tapybos pasirinkime, tiek komponavime, logiškose spalvų dermėse. Matyt, daug lemia ir menininko patirtis, kurią jis pademonstravo atidarymo metu, per mažiau nei valandą žiūrovų akivaizdoje nutapęs paveikslą. Publika sekė procesą, stebėjosi, džiaugėsi ir „sirgo“ už menininką. Tai galbūt yra dar svarbiau, nei kūrybos rezultatas… Todėl norisi tikėti, kad A. Obcarskas bent keliems panevėžiečiams kiek pakėlė uždangą, dengiančią abstrakčiosios tapybos horizontus.

 

Literatūra ir menas