Pradžia > Menininkai > Pasakojimas su paralelinėmis istorijomis

Pasakojimas su paralelinėmis istorijomis

Nėra čia ko slėpti. Kalbant apie paveikslus, žmones dažniausiai domina du klausimai: per kiek menininkas juos nutapo ir už kiek parduoda. Kolegoms menininkams dar smalsu, kur pirkti porėmiai ir kokios firmos gruntas bei dažai. „Rinktinei“ kultūringai publikai, be kainos klausimų, aktualu ir tai, ar menininkas geras, ar ne. Tokioje situacijoje vienas iš būdų grįžti prie meno kūrinių yra pasakojimas. Tad ir papasakosiu apie neseniai atsidariusią menininko Algio Griškevičiaus tapybos ir objektų parodą bei pakeliui pasidalinsiu keliomis istorijomis, kurių dalis šio menininko paveikslų gerbėjų nesitikėtų išgirsti. 

Naujausi A. Griškevičiaus tapybos darbai išlaiko šiam menininkui būdingą ir lengvai atpažįstamą stilių bei nuotaiką. Pavadinkime ją periferine jausmine būsena. Kai matome, kaip leidžiasi prisiminimų šešėliai. Dabartis dar ryški, bet jau užsidegė laukimo žibintai. Sutemų metas viliojantis ir labai gražus. Gal todėl, kad trapus ir trumpas. Tuoj jis baigsis, užžiebsim visas šviesas ir vėl guviai planuosime, griausime ar kursime. Bet kol toji neryški būsena tęsiasi, stebėdamiesi fiksuojame nežinia iš kur atklydusias savo mintis ir vadiname jas nuojautomis. Vieni Algio Griškevičiaus paveiksluose regi įsitempusį laiką iki branduolinės katastrofos, kiti – grįžimą į vaikystę ar neišsipildžiusių lūkesčių parkus. Visi sutaria, kad paveiksluose atpažįstami žmogaus ženklų peizažai – tarsi kitas, tik panašus į šį pasaulis. Tad kodėl jis įtikina?

Kalbant apie paveikslus be poetinių metaforų – Algis Griškevičius kiekvieną kartą tapydamas eina iš tamsos į šviesą. Tai yra, jis tapo ne ant balto, o ant spalvoto (rausvo) grunto, vietomis leisdamas jam „persišviesti“ per šviesesnių spalvų sluoksnį. Šis senas klasikinės tapybos „fokusas“ sukuria keistą, vieno aiškaus šaltinio neturinčią, tarsi vienu metu iš viso peizažo sklindančią rugpjūčio pavakario šviesą. Nieko nepaprasto menininkas nedaro ir su paveikslų siužetais. Kiekviena jų detalė iš tiesų egzistuoja. Tad gali būti, jog čia rasite kokį pažįstamą vandens bokštą, stovintį šalia tetos Angelės kaimo sodybos. Tačiau tikresnis (tvirtesnis) už gyvenimą aprūdijęs vandens bokštas A. Griškevičiaus paveiksle atrodys magiškai ir paslaptingai, nes realūs objektai čia yra tik atspirtis, nuotykio pradžia. Iššūkis iš urbanistinių griozdų ir duobėtų kelių kasdienybės sukurti žiūrovo širdį ir protą įtraukiančią sceną.

Jei A. Griškevičiaus paveikslai prasidėtų ir baigtųsi jau aprašytų nuotaikų kūrimu, jie būtų žavūs, bet vargu ar įdomūs. Įtaigiai kurdamas reikiamas nuotaikas (emocijas), jis nepamiršta ir proto. Šiam „parūpina“ kultūrinio konteksto fragmentų ar kasdienybės laikraštinių aktualijų refleksijų. Pats būdamas judrus ir veiklus žmogus, menininkas supranta ir žiūrovo norą ne tik medituoti patogiame krėsle, bet ir įspėti paveiksle papasakotą istoriją, atkoduoti kartais tyčia dviprasmiškus simbolius. Preciziška klasikine technika kurdamas emociškai įtaigius paveikslus, į visumą jis įpina šiuolaikiniam menui būdingus „tekstinius“ komentarus. Pavyzdžiui, pirmine paveikslo „Eskizas saldainių dėžutei“ inspiracija tapo Žemutinė pilis (Lietuvos valdovų rūmai) ir jos atstatymo idėja. Pagalvokime, kas būtų, jei iš tiesų būtų išleista solidi partija saldainių dėžučių su tokiu paveikslėliu? Nepaisant saldainių skonio ar populiarumo, tokią dėžutę po kokių 500 metų galėtų atrasti koks nors entuziastas ir kilti į kovą už šių puikių rūmų atstatymą. Kita vertus, šalies realijas išmanantis žmogus šį paveikslą galbūt traktuos kaip dabartinės paveldosaugos situacijos atspindį. Ir bus teisus. Kaip ir tas, kurį asfaltuotas keliukas mintimis nuves į baugius ir viliojančius vaikystės žygius po apleistą dvarą. Žygiai į A. Griškevičiaus paveikslus gali būti ne mažiau įtraukiantys.

Galimybė pačiam interpretuoti kūrinį – vienas iš meno teikiamų malonumų. A. Griškevičius teigia, kad savo istorijas sugalvoja žiūrėdamas į jau nutapytą paveikslą. Taigi savo pasakojimus galime kurti ir mes. Pasitreniruokime su paveikslu „Paskutinė stotelė“. Reikia impulso istorijos pradžiai? Įsivaizduokime mažą gyvenvietę kažkur Lietuvos pakrašty. Metai iš metų tarpmiestinis autobusas pralėkdavo pro ją net nestabteldamas. Gyventojai pyko ir liūdėjo. Jautėsi atstumti. Todėl rašė nesibaigiančius skundus beigi prašymus, kol galiausiai, vieną gražią dieną, stotelė buvo įrengta. Štai ji, stovi. Nedidelė, bet sava. Tačiau tuo pat metu, tik kitais koridoriais, pralėkė žinia, jog minėtasis autobusas emigracijos ištuštintose gyvenvietėse nebesurenka pakankamai keleivių. Maršrutas buvo panaikintas. Pasakodamas šią istoriją autorius pats kiek nuklysta nuo „Paskutinės stotelės“ temos, paversdamas ją „nekalta“ stotele. Pasirodo, galima ir taip. Todėl mes galime grįžti atgal ir pradėti pasakojimą iš naujo ir visai kitaip. Gal tai bus paskutinė šalies stotelė, kurios dar nenutepliojo Solomonas? Gal – paskutinė lietuviška stotelė, kurią mato sunkią rankinę baltais ir mėlynais dryžiais tempiantis būsimasis Londono užkariautojas, ką tik paskutinį kartą nusispjovęs į tylų griovio vandenį? Štai todėl parodos atidarymo metu žmonės stovi prieš paveikslus ir ginčijasi. Lengvai, be įtampos. Juokiasi. Tada pereina prie kito eksponato. Bent trumpam užmiršta svarbiausią klausimą „kiek kainuoja“. Ir gerai.

7 meno dienos

Kategorijos:Menininkai Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: