Pradžia > Gyvenimas > Litų lietus lietuviškosios dailės krašte. XIX-asis Vilniaus aukcionas

Litų lietus lietuviškosios dailės krašte. XIX-asis Vilniaus aukcionas

Vilniaus aukcionas – renginys, jau devynioliktą kartą vykstantis šalyje, kur oficialiai meno rinkos beveik nėra.

Tiksliau, meno rinka čia kaip tamsus miško ežeriukas – iš toliau žiūrint – aklina tamsa, net artintis nesinori. Priartėjus nustembi, kad gyvybės čia esama. Ir tik iš visai arti suvoki, kad mažos ir didelės žuvelės čia sukasi gan intensyviai. Tačiau galinčiųjų pažiūrėti „iš visai arti“ – vienetai, ir dailės kritikų tarp jų nėra. Dailės kritikai apskritai vengia kalbėti apie aukcionus ar meno kūrinių kainas, ir tai suprantama: nustatant kainas ir pasirenkant kūrinius visiškai neatsižvelgia į jų nuomonę. Aukciono sėkmės formulėje svarbūs istoriniai, kultūriniai, tiesiog mados ar interesų sutapimo ir kiti dėmenys. Telieka priimti aukcioną kaip duotybę ir smalsiai stebėti veiksmą iš šono.

Kaip viskas vyksta? Renginio salėje iškabinami ir išdėliojami paveikslai, kuriems organizatoriai prognozuoja daugiausia dėmesio. Yra nedidelis stalas su neišsenkančiomis vaišėmis: šokoladu, brendžiu ir vynu. Svečiams renkantis tyliai skamba pianinas, dega žvakės. Renginio pradžia beveik nevėluoja – susirenkama ne save parodyti ir net ne į kitus pažiūrėti. Tvyro rami ir solidi atmosfera. Galiausiai visi susėda. Lyg studijų laikais – pirmosios eilės tuščios. Prasidėjus aukcionui, renginio vedėja, pati agentūros „Meno rinka“ vadovė Simona Makselienė, dalykiškai ir paprastai įvardija kūrinio autorių, kūrinio pavadinimą, metus ir pradinę kainą. Atsiradus norinčiajam pirkti už pradinę kainą, prasideda aukcionas. Jei tyla salėje užsitęsia iki keleto sekundžių – iš karto pereinama prie kito lošimo. Įvykusį pirkimą palydi lengvi dalyvių plojimai, kurių smarkumas šiek tiek priklauso nuo kovos intensyvumo ir galutinės sumos dydžio.

XIX-ajame Vilniaus aukcione susirinko iki šimto pirkėjų bei stebėtojų, dalis aukcione dalyvavo netiesiogiai – telefonu. Susirinkusiuosius sunku aprašyti. Dauguma – vidutinio amžiaus ramūs žmonės, jokių „selebričių“. Dalis – jauni vaikinai ar merginos, nesiskiriantys su mobiliuoju telefonu. Štai vienas, dėvi raudonus marškinėlius ir džinsus. Stovi atsirėmęs į sieną, viena ranka prie ausies priglaudęs laiko telefoną, kita ranka lengvai kilnoja pirkėjo numerėlį. Kiekvienas rankos pakėlimas aukštyn paveikslo kainą pakelia tūkstančiu litų. Ties maždaug penkiasdešimčia tūkstančių pasidavė. Nemačiau, kas įsigijo brangiausią aukcione paveikslą Antano Žmuidzinavičiaus „Užgesęs vulkanas” (1924 m.) už 67 000 litų. Tai buvo penktasis paveikslas aukcione ir penktasis parduotas. Pirmieji keturi buvo Kazio Šimonio darbai, aukcioną palikę akimirksniu. Štai „Piemenukas prie pasakų vartų“ (1918 m.), pradinė kaina – 14 800 litų. Vos per porą minučių jo kaina išaugo iki 34 000 litų. Parduota 34-ą numerį turinčiam asmeniui. Trumpi plojimai. Dėl kito K. Šimonio kūrinio – „Karalaičio pasakų miestas“ (1920 m.) – užtrukta kiek ilgiau, gal tris ar net keturias minutes. Kaina nuo 15 200 litų pakilo iki 45 000 litų. Plojimai. Ką gi, geri paveikslai iš gerų rankų – iš paties rašytojo Igno Šeiniaus namų Švedijoje. Ši tiesioginių rašytojo palikuonių aukcionui pateikta lietuviškoji kolekcijos dalis – renginio „vinis“. Po kovos (ir kainos), viskas kiek atvėso.

Žiūriu į perkančiuosius. Štai moteris pakelia kainą iki 21 000 litų ir smagiai, bet kukliai kažkam nusišypso. Vyriškis užsispyrė ir vis kelia kainą. Pakelia pirkėjo numerį, atsiverčia katalogą, pažiūri į perkamą paveikslą. Kaina vėl pakyla. Vėl kelia – vėl žvilgteri į katalogą. Taip kokius keturis kartus, kurių kiekvienas vertas po 500 litų. Moteris šalia pradeda muistytis pikčiau. Dar pikčiau. Ranka nebekyla – pralošė. Paveikslas buvo tikrai gražus, ne veltui kaina pakilo daugiau nei dvigubai.

Po trumpos pertraukos į aukcioną grįžtantis vaikinas telefonu sakė, kad „dabar jau nieko įdomaus čia nebebus“. Antroji dalis skirta grafikai, salė gerokai ištuštėjusi ir kainos retai pasiekia tūkstantį. Tyla lydi Dalios Kasčiūnaitės, Vytauto Šerio darbus ir net Jono Bułhako Vilniaus fotografijas. Reti grafikos (istorijos?) mėgėjai kūrinius įsigyja už pradinę kainą. Jaučiamas ir nuovargis – per dvi valandas aukcionui buvo pasiūlyti 98 kūriniai. Aukciono desertas, čia vadinamas „blicu“, – greitai vardijami visi nenupirkti darbai, suteikiant galimybę apsigalvoti. Šį kartą „blico“ metu už pradinę kainą įsigyjamas puikus Kęstučio Zapkaus paveikslas. Lengvi plojimai. Viskas. Naujieji paveikslų savininkai eina registruoti pirkimo, kiti – namo, o renginio organizatoriai – skaičiuoti rezultatų.

A. Žmuidzinavičiaus „Užgesęs vulkanas“, parduotas už 67 000 litų, tapo absoliučiu visų iki šiol vykusių Vilniaus aukcionų rekordininku. Iki šiol čia brangiausiai parduotas kūrinys buvo Timono Niesiołovskio „Natiurmortas su vaisiais“, pasiekęs 39 000 litų kainą. Iš viso aukcione parduoti 45 kūriniai už taip pat rekordinę 340 000 litų sumą. Žodžiu, jei turit namuose kokį prieškario menininko kūrinį, pats laikas nuvalyti nuo jo dulkes ir nešti į aukcioną.

Kadangi nieko panašaus namie neturiu, grįždama iš aukciono smalsiau nei įprastai nužvelgiu besibūriuojančiuosius prie „Fluxus ministerijos“. Dalis jų kada nors taps rimtais, pasiturinčiais žmonėmis. Ką jie pirks po dvidešimties metų? Ar K. Šimonis ir A. Žmuidzinavičius ir tada bus aukcionų rekordininkai?

 

Publikuota: 7 meno dienos“ Nr.22 (944), 2011-06-03

Kategorijos:Gyvenimas
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: