Pradžia > Menininkai > Istorija apie auksinį raktelį

Istorija apie auksinį raktelį

Kartą vienas bičiulis pakliuvo į Lukiškes. Neužilgo gavau laišką: „Čia kameros lyg celės, o centre stovi senovinė bažnyčia. Gal tu žinai, kada ir kas pastatė šį vienuolyną ir kas vietoj jo įrengė kalėjimą?“

Ilgai neapsisprendžiau, ką atsakyti. Tiesa ta, kad ši vieta buvo statyta kaip kalėjimas ir nieko kito nei kalinių kasdienybė nematė. Tačiau bičiuliui akivaizdžiai buvo malonu manyti, kad kalėjimas kadaise buvo vienuolynu. Įsivaizduodamas, kad čia, šioje vietoje, kažkada meldėsi vienuoliai, jis bent mintyse galėjo susikurti kitokią nei kalėjimo realybė aplinką. Apie kūrybą, kaip būdą užsimiršti, kalba ir naujausio Evaldo Janso filmo veikėjai.

„Laisvė kurti“ – tai dokumentinis filmas apie įkalinimo įstaigose kuriančius kalinius. Filmo epizodai sudėlioti iš pokalbių fragmentų ir smalsaus operatoriaus užfiksuotų pasivaikščiojimų po mums egzotiškas erdves. Veiksmas vyksta keliuose šalies kalėjimuose, o filmuojama buvo kaliniams įrengtose dirbtuvėse arba vienutėse. Tik šiam menininkui būdingas matymas ir montažas, sodrūs filmo herojų charakteriai bei tikroviškai besikeičianti filmo atmosfera intriguoja ir įtraukia.

E. Jansas žinomas kaip menininkas-chuliganas, traukiantis iš gatvės ir asmeninio gyvenimo nepatogias istorijas ir rodantis jas su šiurkščiu sąžiningumu. „Apie filmą viskas pasakyta pačioje jo pradžioje. Ką aš čia dar galiu jums naujo papasakoti. Kelnes nusimauti, ar ką“, – lakoniškai „Skalvijos“ kino teatre filmą pristatė autorius. Minėtoji pradžia – tai titrai, kuriuose pasakojama trumpa E. Janso istorija: dešimt metų trukusi sunki liga stipriai varžė ir keitė jo gyvenimą. Kitais žodžiais, įkalino. Nedegraduoti padėjo kūryba. Šis filmas – atsisveikinimas su liga. Išėjęs iš savo asmeninio kalėjimo menininkas su kamera varstė kalėjimų ir pataisos namų duris ir kalbėjosi.

Apie E. Jansą menotyrininkas Jonas Valatkevičius rašė: „Retas vyresnės kartos menininkas būtų puolęs taip žemai, kad prasigėrusiam valkatai užduotų šventą klausimą: kas svarbiau – siela ar kūnas?“ Žiūrim toliau. Retas šiuolaikinis menininkas eitų pas kalinius ir kuo rimčiausiai kalbėtųsi su jais apie kūrybą. Du metai darbo, šešiasdešimt valandų filmuotos medžiagos, pusantros valandos filmas ekrane. Reikėtų nepamiršti ir psichologinės įtampos, patiriamos mėginant prakalbinti sudėtingo būdo, kitokio išsilavinimo ir mąstymo žmones.

Filmas neprailgsta, jį žiūrėti įdomu. Kartais juokinga, kartais graudu. Filmo žiūrėjimas – emociniai ir etiniai „amerikietiški kalneliai“. Išėjęs iš seanso nesi tikras, ar tavo nuostatos filmo ir jo herojų atžvilgiu teisingos. Kaip ir kiekvienas stiprus meno kūrinys, šis filmas gali būti priimtas įvairiai. Pirmiausia – nuoširdžiai atjaučiančiai. „Kokie dvasingi žmonės, kaip jie ieško šviesos kūryboje ir tenkinasi tuo, ką turi“, – norėtųsi atsidusti. Bet E. Jansas yra provokatorius ir šalia jo nereikėtų atsipalaiduoti. Filmui įpusėjus kalinių lūpomis jis primena, kad herojai – sunkius ir itin sunkius nusikaltimus padarę žmonės, neretai jau ne pirmą kartą atsidūrę įkalinimo įstaigoje. Kritiškiau mąstydamas supranti, kad už kameros stovi griežtas prižiūrėtojas, o herojai neretai „perspaudžia“ skaitydami eilėraščius apie išsiilgtą meilę ar laisvėje skriejantį paukštį. Dažnas iš jų – gyvenimo išmokytas ne tik prisitaikyti, bet ir manipuliuoti kitais.

Šiame filme korektiškai ir dėmesingai E. Jansas leidžia „suvaidinti“ visiems herojams – jie skaito eilėraščius, groja, rodo savo raižinius ar paveikslus, džiaugiasi dalyvavimu parodose. Autorius, montažui skyręs dešimt mėnesių, sugebėjo išbalansuoti tarp pakankamo laiko kiekvienam herojui „pažinti“ ir vis naujų įspūdžių laukiančio filmo žiūrovo nekantrumo.

Rytis (šiuo metu jau laisvėje) – absoliutus žiūrovų numylėtinis, akimirksniu užkariaujantis simpatijas: „Jaunystėje galvojau stoti arba į Dailės akademiją, arba į kunigų seminariją. Bet atsisėdau.“ Miela? Taip. Nesumeluota? Vargu. Kitas herojus, jau kelias dešimtis metų kalėjime praleidęs žilas žmogus labiausiai nori išleisti savo atsiminimų knygą. Jo nusivylimas išgirdus leidėjų „ne“ iš tiesų suspaudžia širdį. Dar kitas – groja gitara ir dvi dienas iš medžio drožinėja trapią rožytę; laisvėje tam nebūtų laiko, atsidūsta.

Įkvėpimas, kūryba, užsimiršimas kuriant, dvasinis pasaulis – kultūrinėje aplinkoje tokie įprasti žodžiai kalinių lūpose skamba neįprastai, tačiau taip pat įtikimai. Tai šiek tiek trikdo ir provokuoja rimtai pasikalbėti su savimi: ar kartais nesi pakliuvęs į savo aplinkos, pažinčių, užsakymų, įpročių kalėjimą? Ar tikrai visi tavo veiksmai visiškai sąžiningi ir laisvi? Jei ne – tai kokios yra to kalėjimo sienos ir ant ko jos statomos? Tiesiogiai šių klausimų filmas neužduoda. Neduoda jis ir vienaprasmių atsakymų. Aišku tik tai, kad savo kalėjimo durims atrakinti kiekvienas naudojasi savais raktais. Vienas iš jų – kūryba.

Publikuota: 7 meno dienos“ Nr.20 (942), 2011-05-20

Kategorijos:Menininkai Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: