Pradžia > Gyvenimas > Lentų medžioklė Vilniuje

Lentų medžioklė Vilniuje

Vilniaus miesto savivaldybės žinioje šiuo metu yra 160 atminimo (memorialinių) lentų. Pagalvojus, kokią dalį jų galėtum įvardinti, – skaičius atrodo labai didelis. Tačiau kiek paskaičiavus – į vieną plokštumą sudėliotos visos tos lentos neužimtų net Rūdninkų aikštės teritorijos. Vieni juokai.

Į lentų medžioklę išsiruošiau be žemėlapio, bet su fotoaparatu. Žvilgsnis vietoj įprastų maršrutų naršė po namų sienas. Tas sienų lygmuo, kur paprastai slapstosi atminimo lentos, – tarsi kitas pasaulis, į kurį dėmesį atkreipi tik retai ir išsiblaškęs. Visai kaip kanalizacijos dangčiai ar svetimų langų užuolaidos, atminimo lentos įtraukia ir nebepaleidžia. Medžiotojo azartas reikalauja dar. Tarp anksčiau pastebėtų lentų atradus visiškai nepažįstamų, kyla trumpas kolekcininko džiaugsmas. Patenkintos išraiškos fotografuojant naują lentą nesupras praeiviai. Kol patys nepamėgins.

Atminimo lentos – miesto tinklaraščiai. Maži ir nepastebimi, įvairios kokybės stačiakampiai ant pastatų sienų, konkuruojantys su praktinio ar komercinio pobūdžio lentomis. Palyginti nesudėtingas jų atsiradimas viešojoje erdvėje paprastai būna gan tylus. Dar vėliau jos visai nutyla ir yra pastebimos nebent nuobodžiaujančių praeivių ir iniciatorių.

Iniciatoriai, pasirodo, gali būti bet kas – savivaldybės, bendruomenės ir individualūs asmenys. Tačiau pilnatis didesnės įtakos pareiškimų skaičiui neturi – norint miestą papuošti memorialine lenta, reikia nemenko įdirbio. Paraiškos su eskizais keliauja į pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisiją, paskui – į švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komitetą. Surinkus pliusiukus rengiamas išsamesnis projektas, jis teikiamas tvirtinti miesto plėtros departamentui arba paveldo komisijai.

Nors dešimtys garbių akių rodo dėmesį paruošiamuoju laikotarpiu, memorialinių lentų „herojai“ atidengus lentą tampa vienodai nepastebimi. Tai dar viena sąsaja su tinklaraščiais: miesto meras gali turėti mažiau prenumeratorių nei namų šeimininkė, argumentuotas ir išsamus rašytojas gerbėjų skaičiumi pralaimėti juokelių skaldytojui ir atvirkščiai. Mieste (kaip ir gyvenime) dažniau pastebimos nebent išskirtinai juokingos (nevykusios) ar išskirtinai meniškos lentos. Geras pavyzdys – Kaune įrengta V. Starevičiaus atminimo lenta su įtaisytu ekranu, kuriame visą parą rodomi jo sukurti filmai. Pasitelkus vaizduotę daugelį atminimo lentų būtų galima paversti interaktyviais ar bent efektingesniais objektais. Štai šalia lentos F. Dostojevskio apsilankymui atminti būtų galima pateikti jo žmonos dienoraščio ištrauką apie čia rašytoją ištikusį panikos priepuolį, o memorialinę lentą A. Brazauskui įkomponuoti į Valdovų rūmų portiką.

Pirmoji į galvą ateinanti memorialinė lenta – K. Bogdano sukurta atminimo lenta nežinomam menininkui. „Dailininkas. Negarsus. Neįvertintas. Užmirštas“ – byloja užrašas tradicinio formato granitinėje atminimo lentoje ant Vilniaus dailės akademijos pastato sienos. Ironiškas ir daugiaprasmis kūrinys. Jis primena studentams apie didelę galimybę tapti tuo neįvertintuoju. Taip pat – parodo memorialinių lentų bejėgiškumą: juk turbūt nė vienas netapęs garsus neatsikvėpė lengviau šią lentą atidengus.

Šią atminimo lentą minėjo ir didelė dalis mano „Facebook“ draugų. Jų klausiau, kas pirmiausiai prisimenama pagalvojus apie memorialines lentas. Variantų nebuvo daug. Nugalėtoja – minėtoji atminimo lenta nežinomam dailininkui. Taip pat buvo prisimintos atminimo lentos M. K. Čiurlioniui Vilniaus gatvėje („nes dažnai ten vaikštau, tas žmogus yra gan įdomus man, na ir skaičiau jo biografiją neseniai, tai ir atkreipiau dėmesį į tai, kokias maždaug vietas įsivaizduot beskaitant“), Zavadskio leidyklos spaustuvei Šv. Jono gatvėje („nes daug mokiausi apie juos“), Universiteto kiemo lentos profesoriams, A. Mickevičiui Literatų gatvėje („net kvepia man tas marmuras“), Žemaitei Odminių gatvės pradžioje, J. Brodskiui Liejyklos gatvėje, J. Heifecui Vilniaus gatvėje („bene vienintelė lenta, kurios objektas tarptautiškai žinomas daugeliui – ne tik lenkams. Taip pat – viena iš nedaugelio lentų, skirtų tikriems vilniečiams. Žinoma, ilgai Heifecas Vilniuje negyveno, bet mokytis ir koncertuoti pradėjo čia. Trečia – viena iš dviejų lentų, skirtų žydams. Žodžiu, reta ir prabangi lenta“), V. Lastauskui Pylimo gatvėje („dėl to, kad ant to namo Pylimo gatvėj dar angliškai užrašyta, esą švarios sienos yra „cool“), Stendhaliui Didžiojoje gatvėje, A. Brazauskui („labai baisi“).

Atrodo, kad kai kurios atminimo lentos paprastai prisimenamos dėl asmeninių interesų – dažniausiai tai asmenys, apie kuriuos neseniai skaityta ar mokytasi, todėl atkreiptas dėmesys ir į jiems skirtus atminimo ženklus. Ar tiesiog tai kažkuo svarbus asmuo, kurio buvimą savame mieste malonu prisiminti. Likę variantai – estetiškai labai patrauklūs arba atstumiantys (juokingi) egzemplioriai.

Namas A. Goštauto ir A. Vienuolio gatvių sankryžoje – memorialinių lentų čempionas gyvenamųjų namų kategorijoje. Kaip koks karo veteranas, stovi stabilus, niūrokas ir lyg medaliais žybsi atminimo lentom. Suskaičiavau vienuolika, dauguma iš jų skirtos šiame name gyvenusiems muzikams. Vienos jų visai kuklios, rūtos šakele papuoštos metalinės lentelės, kitos rimtesnės, su portretiniais bareljefais. Kai kurie jų visai charakteringi ir padeda pamatyti tuos orius, garsius vyrus kasdieniškai besisveikinančius laiptinėje ar geriančius arbatą ankštuose, knygų prigrūstuose butuose. Bene labiausiai čia pastebima granitinė lenta, skirta B. Grincevičiūtei. Prisipažinsiu, tik rašydama šį tekstą pasidomėjau, kas slepiasi už pavardės ir portreto. Tačiau net nieko nežinant apie asmenybę ir nuopelnus lenta traukia dėmesį dėl harmoningai derančio pagarbaus monumentalumo ir gyvybės portrete.

Ar galima atminimo lentų temai priskirti Literatų gatvėje esantį kampelį, kuriame įsikūrė menininkų dedikacijos rašytojams? Greičiausiai taip. Kaip ir turėtų būti, šiuo projektu menininkai žengia žingsnį nuo oficialiosios tradicijos – atminimą ir pagarbą perteikia subjektyviau, daugiau dėmesio skirdami formai ir meninei kokybei. Juk apie gerbiamą asmenį „kalba“ ne tik tekstas, bet ir vizuali visuma. Kita vertus, nustojus riboti atminimo lentų formatą ir koloritą visame mieste, šios gali tapti kiek per garsiais šūksniais, išderinančiais pastatų visumą.

Neretai nepakankamos meninės kokybės, retai kada pastebimos, nuobodžios ir oficialios tos Vilniaus memorialinės lentos. Vilniaus miesto pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijos nario A. R. Čaplinsko teigimu, dar ir  „antraeiliams žmonėms“ skiriamos. „Pirmiausia turėtume žinoti, kurias asmenybes privalu pagerbti, ekspertai turėtų sudaryti jų sąrašą ir tik tada išduoti leidimus. Dabar gi – chaosas: kas turi pinigų, tas stato. Šitaip mes apšnerkšime Vilnių“, – sakė jis interviu dienraščiui „Vilniaus diena“. Ir vis dėlto be memorialinių lentų miestas taptų tuštesnis. Tie asmeninės ir miesto istorijos blyksniai veikia panašiai kaip tapybos sluoksniai – akis nebūtinai fiksuoja viską, iš ko susideda sodri visuma. Galiausiai be jų neliktų vieno tikrai smagaus užsiėmimo – lentų medžioklės, kuri taip tinka pirmųjų pavasario dienų nuotaikai ir ritmui.

Publikuota: “Šiaurės atėnai“, 2011 04 15.

Kategorijos:Gyvenimas Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: