Pradžia > Menininkai > Aliejinė televizija

Aliejinė televizija

Tapytojo Šarūno Saukos kūrybą per ilgus metus dailėtyrininkai dailiai apipynė mįslingiausiomis gėlėmis. Archetipai, metafizika, transcendencija, antgamtiški pragariški sūkuriai, nuslėptosios gelmės, ritualai, vaizduotės vaiduokliai ir kiti sunkiasvoriai apibrėžimai uždėjo ant autoriaus tapybos tokį storą grimo sluoksnį, kad galiausiai menininkas interviu išrėžė: „Aš kaip paminklas stoviu. Visiems nusibodęs. O ir man nusibodo visi…“

Tačiau po kelerių metų ėmė ir surengė savo parodos atidarymą Dusetose. Parodoje rodoma 15 per pastaruosius trejus metus nutapytų paveikslų ir aiškiai pranešama, kad niekur kitur šie darbai eksponuojami nebus.

Saulėtą šeštadienį Dusetų galerijoje vykstantį parodos atidarymą stebėjau su dideliu malonumu. Džiaugiausi ne tik dėl autoriaus, į kurio parodos atidarymą sulėkė gausus būrys svečių. Seniai įtariau, kad ašaros dėl išpaikintų vilniečių ir abejingumo regionams yra šiek tiek dirbtinės. Tai pasitvirtino. „Gerai, kad ne Vilniuje“, – džiaugėmės, rinkomės pikniko krepšelius ir važiavom, gavę kvietimus per „Facebook‘ą“. Štai ir neliko organizacinių išlaidų informacinei sklaidai, transportavimui ir brangių galerijų nuomai, dėl kurių, kaip skundžiamasi, esą nuostabūs menininkai negali surengti parodų. Vilniečiai, kaip ir kitų miestų gyventojai, į atidarymą Dusetose vyko savarankiškai: vieni, dėl taupymo ir linksmumo, ieškojo ir susirado pakeleivių, kiti atvažiavo pakeleivingomis mašinos ar autobusais. Atėjo ir šventiškai nusiteikusių miestelio gyventojų. Žmonių susirinko tiek daug, jog teko valandėlę palūkuriuoti lauke, kol bus įmanoma įeiti ir apžiūrėti parodą. Atvyko ir LTV bei žurnalo „Žmonės“ žurnalistų komandos. Vėliau visi buvo vaišinami baltu ir raudonu vynu, tamsiu naminiu alumi, skrudinta duona. Grojo „Tiger Lillies“, šį kartą dar ne „gyvai“.

„Būdamas scenoje aš nekalbu su publika, nesišypsau, o jei ir kartais pasitaiko – tai tik pašaipiai. Nekenčiu šou verslo. Tai, ką darau, – veduosi žmones į keistas vietas ir nepatogias temas. Galiu mėginti suklaidinti publiką, tačiau nenoriu jos kankinti“, – sakė „Tiger Lillies“ vokalistas Martynas Jacques viename interviu. Šie muzikantai apie prostitutes, narkotikus, girtuoklius ir kitus „lūzerius“ pasakoja taip, lyg tai būtų tikrovėje sutikti personažai ar išgyventos situacijos. Š. Sauka daro beveik tą patį, tik vietoje vaikiškų būgnų komplekto naudoja (nepaprastai kruopščiai) teptuką ir ryškias spalvas. „Kad ir ką darytum, keliauji tiesiai į pragarą“, – unisonu traukia „Tiger Lillies“ ir Sauka. Jiems pavyksta padaryti taip, kad klausytojas (žiūrovas) tuo patikėtų. Bent trumpam.

Sauka negali nusibosti. Kaip nenusibosta kasdienis informacijos srautas: faktai, gandai ir prognozės. Šiuo metu Dusetose rodomą parodą galima pavadinti aliejumi ant drobės tapytu pastarųjų kelių metų lietuviškų aktualijų reportažu. Viename paveikslų – „Reanimacija“ – moterys savais metodais mėgina atgaivinti Saukos pavidalą įgavusią krizės ištiktą šalį, kitame matome, kaip rankytėmis bejėgiškai mosuoja pilkšvi auksuotais drabužiais pasipuošę valdžios vyrai, o „Ėmime į dangų“ daugiabučių fone įsismarkavusi minia primena garsiąsias sausio 16-osios riaušes. Šalį apėmusios aistros seksualinių mažumų klausimais atsispindi „Priimamajame“, o diskusijas dėl šeimos politikos ir apskritai, religinių autoritetų poziciją atskleidžia paveikslo „Šeima“ kampe besišypsantis monsinjoras A. Svarinskas. Šis žmogus savo vietą paveiksle šalia ant virtuvinio stalo besiporuojančiųjų „užsitarnavo“ viešu pasisakymu apie Š. Saukos paveikslą ir patį menininką: „Nupaišė prieš Naujuosius metus kažkoks menininkas, nežinau, kiek jo galvoj košės yra, bjaurų paveikslą ir padėjo į Prezidentūrą. (…) Tai jo laimė, kad Lietuva ne musulmoniška. Jis netektų savo durnos galvos ir netvirkintų savo tautos .“

Atsitraukus kokius 135 kilometrus, įkvėpus gryno oro ir ramiai pažiūrėjus į viešąjį mūsų krašto gyvenimą, Š. Saukos kūriniai nepasirodys nei šokiruojantys, nei nepadorūs. Galbūt tai buvo dar viena priežastis rengti parodą Dusetose. Eksponuojami Vilniuje šie paveikslai pernelyg natūraliai įsilietų į kasdienę aplinką, tuo tarpu žvelgiant iš žaliuojančių Dusetų lengviau išgirsti kaip paveikslas atsikrenkščia ir stovint prieš jį išgyventi momentą, kurį pavadinčiau „sekundė iki spjūvio“.

Publikuota: „7 meno dienos“ Nr.17 (939), 2011-04-29

Kategorijos:Menininkai Žymos:,
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: