Pradžia > Menininkai > Naivioji tapyba

Naivioji tapyba

Elenos Kniūkštaitės paroda Vilniaus paveikslų galerijoje

Elena Kniūkštaitė, devynios moterys ir 66 litai – tokia mano penktadienio popietės Vilniaus paveikslų galerijoje statistika. Iš jos nuovokesnis skaitytojas supras, kad paroda man patiko (sumokėjau ne tik už bilietą, bet ir už autorės kūrinių albumą). Taip pat sužinos, kad paroda lankoma, ir lankoma daugiau moterų (muziejaus salėse sutikau devynias įvairaus amžiaus moteris ir nė vieno vyro). Na, o bent kiek sekantis kultūrines Lietuvos naujienas jau bus tikrai girdėjęs Elenos Kniūkštaitės vardą. Ko tikėtis, paskyrus valandėlę šios parodos lankymui ir ką vertėtų žinoti prieš į ją einant?

Elena Kniūkštaitė (g. 1950) – tapytoja, kurios kūryba priskiriama „naiviojo“ (arba – „primityviojo“) meno krypčiai. Taip apibūdinama mėgėjų, neprofesionalių menininkų kūryba. Tai populiari (gal net – populiarėjanti) meno sritis, žinoma ir platesnei Lietuvos auditorijai. Vienas iš garsiausių Gruzijoje šios meno krypties atstovų Niko Pirosmanašvilis (Pirosmani) (1862-1918) prieš dvejus metus buvo sėkmingai eksponuojamas toje pačioje Vilniaus paveikslų galerijoje (organizatorių teigimu, pirmą mėnesį parodą aplankė apie 9000 žiūrovų), o prieš gerą pusmetį Lietuvos kino teatruose ilgai rodytas filmas „Serafina“, pasakojantis savamokslės tapytojos Seraphine Louis biografiją.

E. Kniūkštaitė nėra tipiška tapytoja mėgėja. Ji susijusi su menu nuo pat jaunystės. Skatinama bei palaikoma kurti, ši menininkė greičiau sąmoningai laikėsi „naiviojo“ meno principų, nei kūrė savo asmeninį stilių. Kitaip nei Pirosmanio, Serafinos ar net Petronėlės Gerlikienės, E. Kniūkštaitės gyvenimo bei kūrybinėje biografijoje nėra svaigių posūkių ar stebinančių transformacijų. Vilniaus technologijos technikume įgijusi fotografės specialybę, vėliau ketverius metus lankė tapybos studiją, vadovaujamą tapytojo Rimo Bičiūno. Tolimesnėje kūryboje tapytoją palaikė profesionalai: Rimas Bičiūnas, Vytautas Ciplijauskas. Gan greitai, nuo 1974 metų ji pradėjo dalyvauti parodose. Kol kas sąraše – 10 personalinių ir kelios dešimtys grupinių parodų.

Autorė įtraukta į 1987 m. išleistą Pasaulinę naiviojo meno enciklopediją. Nuo 1976 m. gyvena Rumšiškėse, čia kuria ir dirba restauratore. Žodžiu, tapytojos gyvenime kūryba visada buvo šalimais ir buvo daugiau nei tiesiog „laisvalaikio užsiėmimas“ ar atsako nelaukianti vidinė būtinybė.

Dailės kritikas „naiviojo“ meno parodoje jau vien dėl tokio meno pobūdžio turėtų prikąsti liežuvį. Ekskursiją po ją geriau galėtų pravesti kuri nors iš sutiktų devynių moterų. Juk jos į kūrinius žvelgia taip, kaip ir reiktų – smalsiai, paprastai ir „ūkiškai“. Girdi, kaip jos kikena, kad visos suknelės paveiksluose – labai jau panašios, o bateliai – raudoni. Įvertina, kad autorės nutapytas sūnelis – labai mielas. Mielas ir katinėlis, o spalvos – oho, kokios ryškios. Jos pastebi ir įvertina paveiksluose pasirodančius Rumšiškių fragmentus ir greitai nutaria, kad kitame paveiksle nutapytos moters krūtinė autorei „truputį nesigavo“. Trumpam nuščiūva prie sodriai raudono dangaus. Trumpai tariant – seniai nemačiau, kad žmonės taip smagiai apžiūrinėtų paveikslus.

Priežasčių tam daug. Pirma, paveikslų siužetai paprasti ir aiškūs, čia nereikia ilgai sukti galvos. Antra, spalvos – šviesios ir grynos. Trečias ir gal vienas stipriausių veiksnių, skiriančių „naivųjį“ meną nuo profesionalaus – tai žiūrovui suteikiama galimybė pastebėti, kad autoriui kažkas „nesigavo“. Žiūrėdamas į profesionalaus menininko kūrinius žinai, kad jis viską padarė taip, kaip norėjo (nors tai toli gražu ne visada būna tiesa). Tokiu atveju santykis su kūriniais tampa vertikalus – menininkas žino ir kuria, o žiūrovas stengiasi suvokti ir įvertinti. Žvelgdamas į neprofesionalaus menininko kūrybą, rezultatą vertini kitaip. Juk nėra ko įsitempti – taip tapyti gal būtų galėjusi ir tavo močiutė ar mama. Atpažįsti jas paveikslų siužetuose (tie patys katinėliai, šunys, angelėliai ir medinukai), paprastose, naiviose formose ir kažin kokioje šilumoje, sklindančioje iš paveikslų. Panaši šiluma ateina iš mamų ar močiučių keptų pyragų, siuvinėtų užvalkalų, nertų staltiesių ar raugintų agurkėlių. Trumpai tariant, žvelgiant į E. Kniūkštaitės paveikslus atsiranda demokratiškas, horizontalus santykis su paveikslais – truputį netobulais, nuotaikingais ir geraširdžiais.

Vienintelis momentas, kurio galbūt neužfiksavo nė viena iš devynių žiūrovių, bet kurį liepia paminėti dailės kritiko įpročiai, – savotiškas E. Kniūkštaitės dvilypumas. Jos kūryba tarsi perskirta į dvi temines dalis. Pirmoji – maždaug iki 1996 metų – gyvenimiška tapyba. Man rodos, tai ir yra tikrasis „naivusis“ menas, kai tapoma tai, kas svarbu ir gražu. Nerūpestingos moterys prie laivo – koks žavesys toje patamsintoje pakeltos rankos pažastyje ir drąsoje piešti laivą, kurio konstrukcijos visai neišmanai! Didelių formatų paveikslai su nutapytais vaikais. „Apetitiškai“ išgaubti moterų klubai. Jauna graži dailininkė su palete vienoje ir dūdele kitoje rankoje, kurios akys labai primena pačios E. Kniūkštaitės akis („Dailininkė su dūdele“, 1985). Jokios baimės ar moralizavimo, tik gyvenimas po mėlynais, oranžiniais, rausvais, labai retai – pilkšvais debesimis ir noras pasidalinti įspūdžiais.

Tačiau vėliau, maždaug nuo 1996 metų, pasirodo pirmieji simbolizmo ženklai. Atrodo, autorei ima rūpėti svarbesni dalykai nei tiesiog pasakyti: „Štai koks gražus pasaulis“. Ir ateina į peizažą jauna mergina, rankoje laikanti rudeninį lapą („Mergaitė su lapu“, 1996). Netrukus per žieminį lieptelį pereina baltas, tarsi iš popieriaus iškirptas angelas („Žiemos angelas“, 1996). Tai bene pirmasis paveikslas su angelu. Vėliau jų bus dešimtys. Ilgainiui autorė pradeda vengti rizikingesnių temų. Jokių juokingai ant tvoros sėdinčių moterų, jokių laivų. Beveik nelieka ir realių žmonių. Tačiau – techniškai kiek sudėtingesnė tapyba: subtilesni pustoniai, daugiau planų, paprastesnės (saugesnės) kompozicijos. Ir daug angelų bei šventųjų.

Pokalbiui pasisukus religinio meno temomis, dailės kritikui jau nebeužtenka prikąsti liežuvio – reikia tiesiog bėgti į šalį. Pastebėjau, kad ir moterys muziejuje, pakilusios į antrą aukštą (ten daugiausia angelų), aprimo. Nes ką gali pasakyti apie nutapytą angelą? Angelai negali „nesigauti“. Jiems nereikia krūtinių nei klubų. Jie visi turi panašią aprangą ir sparnelius, kurie taip pat negali nepavykti. Daugeliu atvejų angelai – tai minimaliomis techninėmis pastangomis sukuriamas maksimalus rezultatas. Žmonėms patinka angelai. O itin – angeliukai, kurie yra kaip vaikai, tačiau su sparneliais, moka groti, šokti, skraidyti ir saugoti nuo nelaimių. Šventieji kiek labiau panašūs į žmones, tačiau jiems taip pat nereikia nei kūniškumo, nei nepatogių pozų.

E. Kniūkštaitės prigimtinis žavesys kartais nustelbia net prisirišimą prie angeliukų. Pavyzdžiui, didelė drobė („Grojantys angeliukai po geltonu medžiu“, 2008), iš kurios plieskia, net tvoskia geltonis turbūt visu šiai spalvai įmanomu spindesiu. Sodriai geltonos ir giliai mėlynos derinys šiame paveiksle yra sakralesnis, tikresnis už visus dekoratyvinius angeliukų sparnelius kartu. Įspūdis toks stiprus ir tikras, kad tame pačiame paveiksle, apačioje, stoviniuojantys keturi angeliukai tėra tik keistas priedas, menininkės įgeidis, kurį tenka priimi. Tebūnie tie angelai. Svarbu, kad liko stebuklingi dangūs, žalios žolės ir per paveikslus kartais dar perbėga koks šuo ar katė.

Įdomus parodos organizatorių eksponavimo tvarkos pasirinkimas. Dviejuose aukštuose paveikslai rodomi sunkiai perprantama tvarka. Didžioji kūrinių dalis lyg ir paklūsta chronologiniams principams, tačiau tokią tvarką vis ima ir sumaišo greta atsidūręs panašaus motyvo, bet kito laikotarpio paveikslas. Viena vertus, sutinku, kad paprastam žiūrovui nesvarbios chronologijos ar stiliaus kaitos. Kita vertus – būtent šiuo atveju chronologiška ekspozicija būtų pasiteisinusi. Menininkės stilius, temos ir techninės savybės po truputį, bet nuolat keitėsi. Nuo žavingai naiviai pertapytos šeimyninės fotografijos su dviračiu iki monumentalių, didelio formato 2010-aisiais tapytų drobių – gyvatę pamynusio didingo elnio ir rudeniniais aptaisais papuoštos Aušros vartų švč. Mergelės Marijos. Būtų matyti, koks įdomus ir savitas kūrybos kelias. Bene svarbiausia jame tai, kad visas jis nukeliautas nuoširdžiai.

E. Kniūkštaitės paroda bus įdomi įvairiam žiūrovų ratui. Pasiskolinus filmų klasifikaciją, galima būtų sakyti „visai šeimai“ ir dėti penkias žvaigždutes. Vaikai suskaičiuos kačiukus ir šuniukus, o namo parsineš impulsą kurti laisvai ir ryškiai, suaugę pasikraus gerų emocijų ir gražių spalvų, profesionalai atsipalaiduos ir nusišypsos prieš paveikslą. Juk retokai turime tokių progų.

 

Publikuota: 7 meno dienos“ Nr.5 (927), 2011-02-04

  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: