Pradžia > Gyvenimas > „Estampas ’10“ – permainos ir perspektyvos

„Estampas ’10“ – permainos ir perspektyvos

Grupelė žmonių stovi aplink primargintą popieriaus lakštą. Tyla. Pasigirsta: „Ką aš žinau… Gal čia reikia pavadinimą žinoti? Gal čia koks sumanymas, kurio nesuprantam? Ne? Ne. Tai gal – atmetam? Atmetam šį kartą. Juk ir atlikimas šlubuoja… Ir apie ką – sunku suprasti…“

Būti komisijoje, kuri „atmeta“, – vienas nemaloniausių darbų pasaulyje. Už jį gaunamas „prizas“ – švaresnė galerijos erdvė, maloniau slystantis žvilgsnis, laisviau kvėpuojantys geri kūriniai. Bet tai –­ prizas. Iki tol – nelengvas, nemalonus darbas. Tačiau tradicinis „Estampas“ to vertas, tai – viena įdomesnių periodiškai vykstančių parodų Vilniaus galerijose. Kuo jis įdomus, kam reikalinga atranka ir kokias permainas žada šio renginio organizatorė, grafikos meno centro galerija „Kairė-dešinė“?

„Estampas“ – kasmet nuo 1996 m. grafikos meno centre „Kairė-dešinė“ rengiama apžvalginė grafikos technika kuriančių menininkų paroda. Iki šiol menininkai sunešdavo kūrinius ir kiekvienas matydavo savo pavardę tarp parodos dalyvių. Komisija nebent „praretindavo“ atneštus darbus (galerija ne guminė) ir išrinkdavo nugalėtojus.

Šiemet pirmą kartą kūriniai buvo griežtai atrenkami. Kūrinius pateikė 37 autoriai. Dar aštuonis pakvietė galerija. 22-jų autorių kūriniai komisijos atmesti. Tai daugiau nei pusė. Gerai ar blogai? Galerija nori surengti įspūdingą, kokybišką parodą. Kai einate į svarbų susitikimą ir norite atrodyti kuo geriau, ar rengiatės pirmą po ranka pakliuvusį drabužį? Ne. Galvojate, renkatės, matuojatės. Tą patį šiemet atliko galerija. Toks galerijos sprendimas kai kuriems menininkams sukėlė nemažai neigiamų emocijų.

Sužinojus, kad tavo darbas nepriimtas į parodą, apima nemalonus jausmas. Tačiau tai nereiškia, kad menininkas prastas ar kad komisija mano, jog jis toks. Buvo puikių menininkų, kurie kiek atsainiai pateikė atrankai tokius kūrinius, kuriems būtinas platesnis kontekstas ar specifinė ekspozicija. Tarp atmestųjų buvo ir įdomių darbų, kuriems pritrūko atlikimo kokybės. Šiemet atsirado nemažai netradicinio formato, keistos ar pretenzingos išorės kūrinių, kuriems trūko idėjos ir vidinės argumentacijos. Dar vienas atrankos pliusas – pagalba menininkui neeksponuoti silpno kūrinio. Gal supykęs kitais metais „Estampui“ jis pateiks baigtą, argumentuotą ir paveikų kūrinį.

Pasak parodą (ir atranką) inicijavusios galerijos direktorės Jurgos Minčinauskienės, „šių metų „Estampas“ dar nėra tas „medus širdžiai“, kai galėtum ranką prie širdies padėjęs pripažinti, kad viskas, kas įmanoma, padaryta vardan geros ekspozicijos. Šiųmetę parodą ji vertina kaip švelnesnį pereinamąjį etapą į aukšto lygio parodą. Galerijos noras pasiekti aukštesnį lygį pagrįstas. Tam pasitelkiamos dvi priemonės. Pirmoji – atranka. Antroji – asmeninis menininkų kvietimas į parodą. Būtent šiuo principu sudaryta antroji – „kairioji“ – galerijos salė. Čia eksponuojami, galerijos manymu, vertingiausi 2010 m. sukurti kūriniai. Kūriniai nebūtinai rodyti galerijoje „Kairė-dešinė“ (pavyzdžiui, Gretos Grendaitės ciklas „Karo taktikos“ nebuvo pristatytas Vilniuje). „Kairė-dešinė“ dažnai eksponuoja grafikos technika sukurtus darbus, nemaža dalis jų bus matyti. Eksponuojami K. Grigaliūno šilkografijos „Mirties dienoraščiai“ ir to paties pavadinimo albumas, R. Spelskytės estampas „Mont Blanc“, G. Grendaitės estampai iš ciklo „Karo taktikos“, L. Šalčiūtės paveikslas iš ciklo „Giesmių giesmė“, R. Šumskytės atspaudai iš ciklo „Rožiniai sapnai“, M. Marcelionytės fotopolimero graviūrų serija „Laiškai“, M. Dūdos ir J. Mikulskytės atspaudų serijos.

Koks rezultatas gautas, pasitelkus šias priemones – atranką ir kviestinius menininkus? Pirmoje salėje – kūriniai, pristatyti atrankai pačių menininkų. Dalis kūrinių iki šiol niekur neeksponuota, kai kurie sukurti specialiai „Estampo“ paro­dai. Rezultatas – skirtingos stilistikos ir formatų kūriniai. Rodomi tiek jaunų, dar studijuojančių, tiek vyresnės kartos grafikų darbai. Salėje – trys pirmą kartą galerijoje kūrinius eksponuojantys jauni menininkai. Vienam iš jų ir buvo skirta „Estampo“ nominacija – „Už sėkmingą debiutą“. Įdomiausiu debiutuojančiu menininku tapo VDA studentas Linas Blažiūnas. Parodai jis pateikė sausos adatos technika atliktą ciklą „Miško hipnozė“. Tai – didelio formato, kruopščiai atliktas, ramuma dvelkiantis kūrinys. L. Blažiūnas sukūrė medžio „išklotinę“. Gaubtos plokštumos – beržo žievės raštai, o lygios –­ lentos (supjaustyto medžio) ženklai. Kubizmo logiką primenantis sprendimas paprastas, aiškus ir originaliai perteiktas. Šis kūrinys nebuvo vienintelis pretendentas į nominaciją. Buvo įdomūs ir dviejų jaunų grafikių (Elenos Grudzinskaitės ir Urtės Balčaitės) tradicine estampo technika sukurti kūriniai.

Kitos nominacijos nėra tokios reikšmingos. Jos išskiria įsimintiniausius pa­ro­dos kūrinius ir palengvina darbą žurnalistams. Giedrius Jonaitis gavo dviprasmišką apdovanojimą „Už įsisenėjusią ligos formą“. „Liga“ – pomėgis konstruoti kūrinius, kurių bene pagrindinė funkcija – stebinti. Milžiniškas Kęstučio Grigaliūno darbas su archyvine medžiaga, sėkmingos šių metų parodos ir išleista knyga įvertinti lakoniška nominacija „Už meilę“. Prieš keletą metų „Estampe“ pirmąją vietą užėmusi Rūta Spelskytė gavo nominaciją „Už geografiką“ ne tik to, kad kūrinys vaizduoja Monblano kalną, bet ir už energiją, nuolatinį (kūrybinį) judėjimą ir naujų idėjų paieškas. Matas Dūda pagerbtas nominacija „Už grafikos ekologiją“ kaip menininkas ir dėstytojas, pasižymintis techniškumu, kūrinių atlikimo ir koncepcijos „švara“ ir santūrumu. K. Grigaliūnas, R. Spelskytė ir M. Dūda dalyvauti parodoje buvo pakviesti asmeniškai, įvertinant šių metų jų darbus. Šių ir kitų menininkų kūriniai, rodomi antrojoje salėje, sukūrė kokybišką ekspoziciją. Nenuolatiniams galerijų lankytojams tai buvo puiki proga apžvelgti geriausius šiais metais grafikos technika sukurtus kūrinius. Tiesa, parodoje buvo ne visi šiemet gerai pasirodę menininkai –­ ne visi sutiko dalyvauti.

Galerija „Kairė-dešinė“ sėkmingai laviruoja tarp vyresnei kartai įprastų, senų tradicijų ir šiuolaikiško požiūrio į kultūrą. Permainų Lietuvos parodiniam gyvenimui reikia. Tiek menininkams (iššūkiai įkvepia), tiek žiūrovams, kurie dažnai pamirštami, kai diskutuojama apie galerijų darbą. O juk pagrindinis parodinio veiksmo veikėjas – žiūrovas – išrankus ir reiklus. Jis nepasitiki „iš viršaus“ nuleistais autoritetais. Keliaudamas po pasaulį, jis mato įdomias parodas, pasaulinės reikšmės menininkus ir kuratorių bei institucijų pastangas sudominti, paaiškinti ir susidraugauti. Mūsų „kultūros rato“ modernistinė arogancija prisidėjo prie juos šiandien ištikusio ignoravimo. Suprantu žiūrovus: galerijų daug, parodų –­ gausybė. Bet gerų parodų – mažai. Užsukęs į dvi nevykusias, trečią kartą gerai pagalvosi, ar verta gaišti laiką. Atsinaujinti siekiantis „Estampas“ – vienas žingsnis permainų link, tačiau laikas žengti. Kitas klausimas – kur link. Štai dailėtyrininkė Monika Krikštopaitytė apie šių metų „Estampo“ parodą „7 meno dienose“ rašo: „Peršasi išvada, kad kasmetis „Estampas“ (profesionaliai atrinkta ir solidžiai pristatyta paroda) galėtų tapti grynai ateinančios grafikų kartos scena, nes juk dėl jų ten ir einama, o ir mažiau dramų būtų atrenkant.“ Galimybė susipažinti su jaunais grafikais – vienas didžiausių „Estampo“ privalumų. Turime vertų dėmesio jaunųjų. Tačiau atrodo, kad galerija „matuojasi“ kitą, gal prasmingesnį kelią. „Estampas“ galėtų tapti kasmečiu prestižiniu grafikos „žurnalu“, kuriame rodomi vertingiausi tais metais sukurti darbai. Tai būtų nelengvas, visus metus trunkantis darbas, kurio metu būtų akylai stebimi visoje Lietuvoje vykstantys grafikos reiškiniai. Tačiau tokia paroda būtų naudinga tiek menininkams ir dailėtyrininkams, tiek žiūrovams. O dramos Lietuvoje lydi kiekvieną ką nors veikiančio žmogaus žingsnį. Kuo mažesnis ir uždaresnis ratas, tuo stipresnė ir absurdiškesnė konkurencija bei tikros ir išsigalvotos dramos. Bet tai nėra priežastis nustoti veikti ir siekti gero (ne patogaus) rezultato. Iš naminių šlepečių „Estampas“ mėgina šokti į aukštakulnius. Pirmieji žingsniai nelengvi, tačiau viskas įmanoma.

 

“Literatūra ir menas”

Kategorijos:Gyvenimas Žymos:,
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: