Pradžia > Gyvenimas > 11 būdų įsigyti skulptūrą

11 būdų įsigyti skulptūrą

Visi žinome, kad Lietuvoje tėvai vaikams skiria vidutiniškai septynias minutes per dieną. O kiek vidutiniškai laiko per savaitę kalbatės apie meną? O apie dailę? O kiek vidutiniškai laiko galvojate apie mieste esančias skulptūras? Turite savo mėgstamiausią? Gediminas? Krantinės arka? Daktaras Aiskauda?  Arklys Lazdynuose? Frankas Zappa? Vincas Kudirka? Ar pakalbinate? Ar pasakote, kad ji jums graži? Ar pasiimate sau priklausančią dalį teigiamų emocijų, kurias paskui greičiausiai suvalgys televizorius ar dirbtinai spygaujanti žiniasklaida?

Pastarąją savaitę apie „Puskalnį“ galvojau daug valandų. Galvojimas keitėsi pagal oro sąlygas ir nuotaiką. Suskaičiavau 11 būdų, kuriais būtų galima prakalbinti bene kiekvieną skulptūrą. Tai – vizualios asociacijos, medžiagiškumo jutimas, sąsajos su socialinėmis ir visuomeninėmis aktualijomis, kūrėjo intencijų pažinimas, sąryšis su mėgstamų menininkų (muzikų, poetų, dailininkų, režisierių) kūryba, istoriškas požiūris, formos reflektavimas, keliamos emocijos, į aplinką projektuojamos asmeninės baimės, įspūdžiai, patirti šalimais. Žinoma, būdų yra ir daugiau. Tereikia truputį pasistengti. Net pasimatymui su mylimiausiu pasaulyje žmogumi tenka šiek tiek pasiruošti. Skulptūra nėra tokia tobula.

„Puskalnis“ – tai skulptūra, pastatyta Vilniuje, A. Goštauto gatvėje, ant Neries krantinės briaunos priešais Pedagoginį universitetą. Ji sukurta iš metalo ir vamzdžių konstrukcijos, apipilta žemėmis ir užsėta žole. Šiuo metu žvelgiant iš A. Goštauto gatvės ji atrodo tarsi iš žemės kyšantis neaiškios paskirties kauburys. Skulptūros autorius – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Robertas Antinis.

Valkataujantis miesto šuo. Nešukuotas ir nepraustas. Niekam nereikalingas, o ir pats laikosi atokiau. Išmaudytum, sušukuotum, duotum vardą ir naują antkaklį – būtų puikus draugas, namų puošmena, praeivių džiaugsmas. Kūnas, apniktas svetimkūnių: butelių ir nuorūkų. Nesunku apsibliauti. Ne dėl jo – nesiskundžia ir nieko nereikalauja. Dėl tvyrančio vienišumo ir abejingumo. Nuoširdžiai, vidujai džiaugsmingas ir pozityvus menas negali gimti paniekos, baimės ir agresijos kupinoje aplinkoje. Olandijoje „Puskalnis“ būtų apniktas vaikų, ne nuorūkų. Meną, kaip vaistus, galima praryti tam, kad rytoj būtų geriau. Todėl šiandien geriau pastoviniuoti prie „Puskalnio“ nei ant šaldytuvo oriai klijuoti magnetukus iš Vincento van Gogho muziejaus. Jis tapė savo skausmą. „Puskalnis“ atspindi mūsiškį.

Paslėpta jėga. „Puskalnis“ – metalo kalnas. Mikalojui Vilučiui, skaičiau, gražesnis buvo pirmasis variantas, dar neužklotas žemėm. Paslėpta jėga – toks keistas lietuvio mentalitetui reiškinys. Jei policininkas – tik su uniforma, jei turtuolis – tik su blizgančiu automobiliu. Stovėdama šalia, atrodo, galiu pajusti po žemėmis tūnančio metalo jėgą ir sunkį. Kitaip justi jau nebegaliu, nes žinau. Dabar žinai ir tu. Todėl kartu galim pagalvoti apie jėgą, kurios plika akim nesimato. Ar ji nuo to tampa menkesnė?

Galimybė matyti. Vaikystėje smagu žiūrėti į aplinką pro akį, suformuotą iš sulenktų pirštukų. Pro spalvoto stiklo šukę. Pro kiekvieną skylę tvoroje ar sienoje. Taip pat smagu vaikštinėti aplink „Puskalnį“ ir pro jo ertmes žvelgti į kitą krantą. Daug idiliškų mažų peizažų. Gražus tas kitas – Žvėryno krantas. Viskas gražu (prasminga), kai gražiai (prasmingai) pasižiūri. Taip žiūrėti, žinia, nelengva. „Puskalnis“ – žvilgsnio į kitą krantą ramentas. Turi teisę jo atsisakyti. Bet nuo to tas kitas krantas, pamatytas pro ertmę metale, nepasidarys mažiau žavus.

Lietuviškas inteligentas. Kiūto nuošalėje niūrus. Per dienas reflektuoja savo viduje slypinčius turtus. O pro dangui skirtas ertmes dangaus nematyti, nes viduje – šiukšlės. Šiukšlių čia primetė svetimi – nevalyvi ir nekultūringi, tačiau faktas – dangų įžiūrėti sunkiai sekasi. Ir jau nebeaišku, kam jos priklauso dabar – šiukšlintojams ar tam, kurio kūne jos yra. Mindaugo tilto architektas Vladas Treinys savo kūrinį apgynė net nuo savivaldybės inicijuotų pakabučių. Netikiu, kad kova buvo lengva. Jo šiame tekste neminėčiau, jei architektas tik virkautų ir lauktų, kol tvarką įves likimas ar koks kitas „kažkas“.

Apie emigraciją. Jungtis tarp dviejų upės krantų – viena banaliausių idėjų skulptūrai, stovinčiai ant upės kranto. Galbūt todėl ji ir buvo perteikta „paleidžiant“ „Puskalnį“ į viešąją erdvę. Nieko jis nesujungia, tas „Puskalnis“. Tu stovi viename krante ir žiūri į kitą. Kadangi žiūri iš toli ir pro specialią ertmę, anas krantas atrodo dar gražesnis. Bet iš jo niekas į tave nežiūri ir, tiesą pasakius, net nenori. Buvo galima tą patį parašyti apie nelaimingą meilę, bet pasirinkau aktualesnę emigraciją.

Žemės menas. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje iš minimalizmo ir konceptualiojo meno susiformavęs žemės menas protestavo prieš meno estetizavimą ir komercializavimą. Pirmuosius kūrinius, statytus toli nuo miestų – Nevados, Meksikos ar Jutos dykumose, gamta jau seniai pradangino. Toks ir buvo juos kūrusių menininkų sumanymas. Kaip visada – ilgainiui romantiškos idėjos paprastėja ir komerciškėja. O Lietuvoje apskritai viskas susimala taip, kad nebeatskirsi.

Paminklas neišsipildymui. „Puskalnis“ – puiki Gintaro Beresnevičiaus esė „Tūkstantis metų be penkių dvylika“ iliustracija. Esė apie tai, kad Lietuvos istorija pilna neišsipildžiusių svajonių ir paradoksalių laimėjimų, netampančių pergalėmis. „Visą laiką mūsų istorijos ciferblatas rodo be penkių minučių dvyliktą, visą laiką apoteozė atveda į greitą nuosmukį, niekada ji nepradeda ilgo ir ramaus valstybinio istorinio gyvenimo tarpsnio. Vytautas visada apogėjuje, prieš pat Katedrą krenta nuo žirgo.“ Lietuviai nenori būti maža, niekam nekliūvanti tauta. Nori būti regiono lyderiai. Nenori puskalnio, jie nori kalno. Didžiausio regione. Geriau – pasaulyje. Tai kas, kad realybėje – vienos lygumos.

Paminklas benamiui Bananui. Lukiškių aikštėje gyvenantis benamis dėl savo pailgo plaukų kuodo turi pravardę Bananas. Gedimino prospekte ant suoliuko su pasimėgavimu traukia cigaretę ir gurkšnoja „kavą išsinešti“. Neatsako į praeinančių girtuoklėlių sveikinimus. Niekada netriukšmauja, nesibara, nešiukšlina, nesispjaudo. Nežinia, kaip išgyveno naktinius žiemos speigus ant savo suoliuko parke. Ir po vasaros saule eina tuo pačiu ritmu. Eidama į darbą Gedimino prospekte vis jį sutinku traukiantį iš Žvėryno pusės. Esu tingi, tad nepatikrinsiu. Bet viena jo rytinio ritualo stotelių galėtų būti „Puskalnio“ lankymas.

Verslumo tema. Nacionalinės premijos laureatui R. Antiniui akivaizdžiai trūko Baltijos kelio, tautos vienybės, krepšinio ir kitų nuostabių lietuviškų reiškinių žinovo Tado Gutausko konsultacijų. „Puskalnį“ reikėjo pristatyti kaip paminklą visiems senovės Lietuvos gyventojams. Pavadintume juos didvyriais, niekas nedrįstų ginčytis. Gražiai paraginus – žmonės rieškutėmis suneštų žemes. Ministrai nusifotografuotų, pagrotų kas.

Pilkapių tema. Vis dėlto jaudina žmogaus pastanga supilti kalną. Tegu ir visai mažą. Jaudina ir pats supiltasis. Todėl riedame duobėtais lietuviško kaimo keliais, paskui stabdome mašinas ir geliami uodų bei kepinami saulės kopiame į pilkapį. Sustojame. Įkvepiame. Apžvelgiame viską aplink. Nieko ten nėra, tik laukai, geriausiu atveju – upės gabalėlis. Bet – kažkas pylė. Todėl mes lipame ir užlipę įkvepiame kažkaip kitaip, reikšmingiau. Tai pasaulis šiandien mažesnis. Gausesni, bet mažesni ir mūsų darbai bei paminklai. Bet žmogaus pastangos juk – tos pačios?

Dangus virš tavęs. Einant Neries krantine iš apačios į viršų regimas „Puskalnis“ įgauna naujų prasmių. Tampa pusiausvyrą laikančiu kalnu. Lyg virš galvos pakibusiu sunkiu debesiu. Kad tas debesis rūpėjo, rūpi ir rūpės skulptoriams, suvokiau tik savo akimis pamačiusi Bernini marmuro debesis. Aklagatvis akmens apdirbimo meistriškumo požiūriu. Tačiau dar yra pojūčių, intelekto, nuostabos gatvės. „Puskalnis“ kalba per pojūčius – kiek nejauku virš galvos pakibus metalo ir žemių kauburiui. Ir juo maloniau iš apačios, pro tuščias ertmes žvelgti į dangų. Nes jis vis nenukrenta.

Klausimą apie mėgstamiausią skulptūrą uždaviau „Facebook“. Išvados dvi – gera ir bloga. Blogoji – į klausimą sureagavo tik gera dešimtis žmonių. Geroji – visi atsiliepę sakėsi besisveikiną su vis kitom skulptūrom. Pakalbintas būna ir Mindaugas, ir Krantinės arka, ir Žaliojo tilto skulptūros, ir Lazdynų Pelėda, ir Kregždutės, ir daktaras Aiskauda, ir Elektra, ir net „auksinis“ šuo Gedimino prospekte. Perleidžiu klausimą toliau – o kokia jūsų mėgstamiausia skulptūra? Ką ji jums duoda? Prisiminimus? Estetinį pasitenkinimą? Patriotizmo gūsį? Galimybę vos nukrypti nuo įprasto minčių maršruto? Ar malonumą įspirti nesipriešinančiam šuniui?

Publikuota: “Šiaurės Atėnai“, 2010 11 12.

Kategorijos:Gyvenimas
  1. vasario 6, 2011 11:25 pm

    Aiste, ar neberašai? : )

  2. Aistė Paulina
    vasario 8, 2011 6:38 pm

    Rašau🙂 Dievuliau, dar ir skaitytojas atsirado :)) Tuoj, einu įmesiu naujų🙂

  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: