Pradžia > Gyvenimas > Jaunojo tapytojo prizas’ 10. Laiškutis nepatekusiems

Jaunojo tapytojo prizas’ 10. Laiškutis nepatekusiems

Praėjusią savaitę baigėsi konkursas „Jaunojo tapytojo prizas“. Tai – antrus metus vykstantis renginys, į kurį savo tapytus paveikslus gali siųsti visi, kam dar nėra sukakę 30 metų. Dešimties menotyrininkų, kuratorių ir menininkų komisija atrinko 10 geriausių paveikslų, o finale buvo paskelbti 3 geriausieji ir apdovanoti dėmesiu bei solidžiais prizais. Iš esmės tai vieno paveikslo konkursas, savo mechanizmu bei puikia sklaida plačiuosiuose visuomenės sluoksniuose kiek primenantis „Eurovizijos“ konkursą. Skirtumas – laimėtojus renka ne publika, o profesionalai.

„Jaunojo tapytojo prizo 2010“ nugalėtojai: pirmoji vieta – Jolanta Kyzikaitė, antroji – Milda Gailiūtė, trečioji – Adomas Danusevičius. Žiūrovų simpatijų prizą pelnė Asta Stasionytė.

Šiais metais konkursui savo darbų fotografijas ir aprašymus atsiuntė 46 žmonės. Ar tikrai tie likę 36 yra neverti dėmesio? Žinoma, ne. Bežiūrint į šių metų paveikslų dešimtuką kilo mintis apie skaitytojų, žiūrovų ar profesionalų renkamus dainų, filmų ar knygų TOP 10. Įdomiausieji visada būna žemiau, o į pirmąsias vietas patenka geri, tačiau kiek labiau vidutiniški kūriniai. Paauglystėje tai naiviai mėginau aiškinti savo išskirtiniu skoniu, kiek paprotingėjus – vidutinišku rinkėjų skoniu ar komisijų atsargumu bei povandeniniais niuansais. Šiuo metu manau, kad viskas paprasčiau. Jei paveikslui A vienas komisijos narys duoda 10 balų (kažkam labai patiko), o kitas – 1 balą (kažkam visai nepatiko), paveikslas A turės tiek balų, kiek paveikslas B, už kurį abu šie komisijos nariai davė po 5 ir 6 balus (vertino vidutiniškai). Ši formulė nebūtinai tinka visiems dalyviams (gali būti puikus kūrinys, kurį dauguma vertins labai gerai). Tačiau drąsesniems, diskusijų ir abejonių keliantiems (o tokia ir turėtų jaunųjų kūryba) kūriniams tai tinka. Manau, tarp nepatekusiųjų 36 buvo ir tokių.

Nesėkmės atveju smagu rasti kaltų. Matant, kad 5 iš šių metų dešimtuko konkurso nominantais buvo ir praėjusiais metais, gali kilti noras kaltinti komisiją. Ar net pačius organizatorius – juk 5 iš 10 komisijos narių taip pat liko tie patys kaip praėjusiais metais. Gali būti, kad tiesos tame yra – visada lengviau balsuoti už jau „gyvai“ matytą, galbūt net patinkantį iš anksčiau menininką, nei didžiausius balus atiduoti iki šiol nematytos fotografijos negirdėtam autoriui. Iš šiuo metu madingą tapybos stilių atstovaujančių paveikslų į dešimtuką pateko tie, kurie jau buvo dalyvavę parodose Vilniuje. Iš savo meilę tapytojui Luc Tuymans`ui deklaravusių keleto tapytojų (3 ar 4 žmonės!) į dešimtuką papuolė tik vasarą Vilniaus tapybos trienalėje dalyvavęs paveikslas, kuriame nutapyta Luc Tuymans ekspozicija.

Nugalėtojų paskelbimo vakarą „Titanike“ atsidarė ir konkursą lydinti paroda, kurioje pristatomi trys papildomi kiekvieno patekusio į dešimtuką tapytojo paveikslai. Teko sutikti ne vieną nustebusį dėl kai kurių komisijos sprendimų. Greičiausiai ir patys komisijos nariai negalėtų tvirtinti, jog visi iki vieno dešimtuko paveikslų – geriausi iš geriausių. Viskas per tas fotografijas. Jei pirmosios trys vietos buvo skiriamos matant paveikslus „gyvai“, tai dešimtukas renkamas iš nuotraukų. Galbūt, konkursui pradėjus antrą dešimtmetį, nuolatiniai komisijos nariai išmoks atskirti fotogeniškus ir nelabai kūrinius bei juos tiksliau vertinti. O gal ilgainiui konkursas taps toks rimtas, kad paveikslą „gyvai“ turės pristatyti visi aplikuojantys, ne tik patekę į dešimtuką. Kadangi konkursas nėra tarptautinis (atvežti savo paveikslą į Vilnių nėra labai sunku) toks variantas visai įmanomas. Žinoma, tuomet nepatekimo kartėlis bus dar didesnis, tačiau ir vertinimai – tikslesni.

„Jaunojo tapytojo prizas“ – geras projektas, tačiau tai tik prizas. Visi mėgstame įvairių sričių „pelenių“ istorijas. Tačiau jas klausančiųjų atmintyje lieka kulminacija – pilys, princai, kontraktai ir šlovė. Nuobodi pradžia, kurioje dirbama, mąstoma ar aukojamasi lieka tarsi nepastebėta. Visi pamirštame, kiek buvo dirbta ir stengtasi iki tos netikėtai ant galvos užgriuvusios šlovės. Tas pats ir su šiuo konkursu. Nederėtų tikėtis, kad jį laimėjus viskas pasikeis ir kažkas užneš tapytojo karjeros laiptais aukštyn. Prizai nekeičia gyvenimų: kartais jie padeda, kartais sukliudo.

Asmeniškai aš šią iniciatyvą vertinu labiau kaip priežastį kalbėtis apie tapybą, ginčytis ir diskutuoti. Jauniems menininkams – kritiškai peržiūrėti savo kolekciją bei atrinkti ir tinkamai pristatyti vieno paveikslo konkursui labiausiai tinkantį savo kūrinį. Kitiems – išmokti vieną ar kitą naują vardą. Juk į galerijas Lietuvoje vaikšto tik labai nedidelis procentas žmonių. Šou elementas – prizai – tiesiog skatina žiūrovų bei dalyvių susidomėjimą ir azartą. Nepatekusiems į šią šventę reiktų prisiminti, kad šventės iš šono visada atrodo ryškesnės ir smagesnės. O po jų vėl visi eina nuobodžiai: sunkiai ir atkakliai dirbti. Net patys sėkmingiausieji. Ar net: patys sėkmingiausieji – labiausiai.

Kulturpolis.lt

Kategorijos:Gyvenimas Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: