Pradžia > Kritikos maršrutai > Vilnius – Panevėžys

Vilnius – Panevėžys

Menotyrininkų Aistės Virbickaitės ir Igno Kazakevičiaus inicijuotas projektas „Kritikos maršrutai“ – iššūkis rašantiems kultūros temomis bei naujos informacijos galimybė ja besidomintiems. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro „Kultūrpolis“ organizuojamo projekto metu kultūros temomis rašantys žmonės tiria jiems naujas ar mažiau pažįstamas erdves, žmones ir reiškinius. „Kritikos maršrutai“ – keitimasis ne tik informacija, bet ir gyvenamąja aplinka. Projekto dalyviai vieši vieni pas kitus, rinkdami ir reflektuodami informaciją, pažindindamiesi su aplinka ir žmonėmis, nešališkai, atvirai ir kritiškai žvelgdami į svetimo miesto kultūrinį gyvenimą bei jo reiškinius. Svetimoje erdvėje kritikas lieka be susiformavusios nuomonės ir asmeninių pažinčių. Taigi, vertindamas jis turi remtis savo asmeniniu žvilgsniu ir įspūdžiu.

“Mieste stengiuosi apskritai nebebūti,” – paklaustas trumpam surimtėja Mantas. Pagyveno jis ir Vilniuje, ir Panevėžy, dabar jau apsisprendė – gana. Mieste nebegali užmigti. ”O dabar jie ten iš viso parsikreipę kažkokie. Ką, iš tikrųjų ten, pas jus, ta krizė tokia baisi?” Mūsų krizė tai oho, patikinam. O jo kiemą saugo žąsys ir taškuota guvi Taškė. Išvažiavus iš čia, danguje matosi pašvaistė virš vakarinio Panevėžio. Po ja – mūsų, miestietiškos krizės, šilti radiatoriai ir vonios, stresai beigi aukštoji ir žemoji, senoji ir naujoji, populiarioji ir profesionalioji kultūra.

Kitą dieną tik įžengus į seniausią legalų lietuviškos spaudos knygyną Lietuvoje (1905 m.), esantį Panevėžio centre, pasitiko rūstus vyriškas balsas iš kolonėlių: ”Kaip išvengti krizės?” – klausė ir patarė kažką pirkti. Pasiūlymo neįsidėmėjau, nes tuo metu viduje garsiai juokiausi. Geriausias būdas išvengti krizės – negyventi joje.

Jurga Ivanauskaitė yra rašiusi, kad jei žmogus bus šventai įsitikinęs, jog Paryžiaus gatvėse vaikštinėja drambliai, nuvykęs ten jis būtinai sutiks bent vieną. Net jei šis pasirodys esantis bėglys iš zoologijos sodo. Galbūt ir manasis Panevėžys prasilenkia su realybe. Bet ne aš išgalvojau pačiame miesto centre dailia vorele gatvę kertančias antis. Ir ne aš sustabdžiau visus vairuotojus, mandagiai praleidusius šiuos orius pėsčiuosius.

Matyt taip jie ir gyvena. Panevėžiečiai myli savo Nevėžio senvagę. Viena labiausiai išpuoselėtų miesto vietų jauki ir judri – čia pasivaikščioti eina garbios damos, vaikai gano antis, mamos – vaikus. Na, ir proga pagaliau pradėti kalbėti apie kultūrą – dar sovietmečiu čia pradėtos statyti skulptūros. Akivaizdu – šiais metais čia skulptūrų simpoziume sukurtos ir Senvagėje pastatytos skulptūros stipriai pralaimi senbuvėms. Naujieji darbai – ganėtinai vienodos plastikos bei formato, lyg šaldytuvai liaudies pasiekimų parodoje sustatyti į vieną eilę.

Susigrūdę kūriniai negali atsiskleisti taip, kaip į kruopščiai parinktas vietas sustatytos senesnės skulptūros. Panašu, kad tai būdinga pastarojo laiko visai Lietuvos projektinei kultūrai – skubotumas, bendro rezultato ignoravimas, svarbu – faktai, pliusiukai. Pažadėta – įvykdyta, viskas, organizuojam kitą. Gaila, juk pačių darbų labui būtų buvę geriau rasti būtent jiems tinkamas erdves mieste. Tuo tarpu dabar žvilgsnis tarsi praslysta pro palei kelią sustatytus kūrinius ir atkakliai krypsta link oriai ir grakščiai Senvagėje įkurtų, puikiai papildančių aplinką skulptūrų. A. Smilingio ”Torsas”, kažkada Panevėžyje sukėlęs daugybę diskusijų (nuoga moteris ir dar be galvos!). Šiuo metu ”Torsas” jau nieko nebepiktina ir puikiai atrodo šalia aptakių skvero formų. Į vandenį įsilipęs lyg čia gimęs A. Pajuodžio ”Vėžys”, grakštus R. Kazlausko ”Šaulys”. Kiek vėliau čia atvyko Redo Diržio ”Šachmatininkas”. Girdėjau neoficialią istoriją apie tai, kaip iš pradžių šachmatininkas turėjo A. Lukašenkos veidą, bet menininkas buvo švelniai priverstas jį pakeisti.

Juodaodis boksininkas Maikas Taisonas Panevėžyje elgiasi gražiai ir tinkamai. Su pastaruoju metu radikaliojo menų ir kultūrinių oficialiųjų institucijų kritiko vietą Lietuvoje užėmusio R. Diržio kūdikiu tylutėliai ”sumetėm” akimirksnio partiją. Pralaimėjau. Viskas veda tolyn nuo institucijų.

Tiesa, vis tik užėjau į biblioteką (ji yra net Facebooke!), bet kiek graužiama sąžinės ir smalsumo atsisakiau ekskursijos po čia esantį prašmatnų rankraščių skyrių. Prieš kelis metus renovuota Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka – džiaugsmas akims ir sielai.

Architektas Saulius Juškis projektuodamas išsaugojo senuosius bibliotekos pastatus, juos papildė trūkstamomis naujomis erdvėmis ir visą kompleksą apjungė stikliniu stogu, sukurdamas šiuolaikišką, tačiau šiltą ir originalią erdvę. Maža to, pastatu patenkntos ir čia dirbančios bibliotekininkės (funkcionalumą suderinti su estetiška išvaizda lietuvių architektams pavyksta itin retai). Beje, pastato architektas Saulius Juškis kartu su skulptorium R. Antiniu projektavo ir vieną geriausių paminklų Lietuvoje – paminklą R. Kalantos atminimui Kaune. Telieka džiaugtis už Panevėžį, kur konkursą tokiam grandioziniam projektui laimėjo išties to vertas architektas.

Yra kuo ir nesidžiaugti. Tai neseniai gan garsiai skambėjęs skandalas dėl Panevėžio Fotografijos galerijos ir Dailės galerijos apjungimo į vieną instituciją, Panevėžio meno centrą. Prisipažinsiu, nekalbinau nė vienos iš pusių – tai atskiro teksto reikalaujanti tema. Tik kiek keista, jog dvi ryškiausiai Panevėžį reprezentuojančios meno šakos – fotografija ir keramika vietoje to, kad būtų puoselėjamos ir auginamos jas išmanančių, neblogą įdirbį sukūrusių žmonių, plakamos po vienu stogu. Tačiau tai jau irgi instituciniai žaidimai, su kuriais kultūra ir nuoširdžiai ją kuriantys žmonės dažnai neturi nieko bendro.

Todėl įdomiau buvo atrasti jaukią kavinę, kurioje eksponuojami dviejų panevėžiečių menininkų paveikslai. Daugiausia čia Vyganto Kosmausko (1960 – 2001) darbų. Šis menininkas Panevėžyje dirbo teatro dailininku, yra sukūręs ir estampų, plakatų. Iš pirmo žvilgsnio kūriniai primena garsiojo panevėžiečio – Stasio Eidrigevičiaus kūrinius. Galbūt dėl šios priežasties šis menininkas liko tarsi šešėlyje. Žinomas ir mylimas Panevėžyje V. Kosmauskas kol kas menkai žinomas platesnei auditorijai. Yra kavinėje ir vieno žymiausių šiandien Panevėžio tapytojų, Ramūno Grikevičiaus paveikslų. Žinoma, ne paveikslai formuoja kavinės atmosferą. Čia renkasi ”kultūržmogiai” ir kultūrai artimi žmonės, vyksta koncertai ir gaminamas skanus maistas. Čia galutinai visiems laikams pamiršau kalbas apie Panevėžį kaip nesaugų ”fyfų” miestą.

Juolab, kad mano sutikti panevėžiečiai, gal truputį pasigailėdami dėl miesto mažumo, visi kaip vienas tvirtino, kad gyvenimas čia gali būti įdomus ir turiningas. Juk svarbiausia – žmonės, ne parodų, koncertų ir kitų pramogų pasiūlos gausa. Todėl važiuojam vėl į šalia miesto esančius sodus. Pas keramiką Audrių Goką su šeimyna. Kieme pasitinka baltutėlė katė, judrus šunėkas ir komunikabiliausia mano kada nors sutikta naminė antis. Jaukiuose namuose mano pasakojimas apie ”Kritikos maršrutus” išklausomas mandagiai. Bet… ”Kam reikia, tas juk pats susiras,” – logika paprasta ir aiški. Telieka nusijuokti ir gurkštelti vyno. ŽIV (Žmogaus Iš Vilniaus) piliulę tenka kartas nuo karto praryti. Nelabai skanu, bet gal į sveikatą.

Vasarą keramiko namų kieme rengiami archaiškos keramikos technologijos, kuria itin domisi namų šeimininkas – raugo keramikos ”vorkšopai” – ne projektiniai, ne už pinigus. Draugams, pažįstamiems – kuriems rūpi. Beje, ”privačių vorkšopų” sistema Panevėžyje gan paplitusi – keramikos, veltinio, duonos kepimo moko vieni kitus, tuo pačiu duodami ir gaudami ne tik malonaus bendravimo, bet ir žinių. Štai ir ”Kultūra gyvai”…

Žinoma, esama Panevėžyje ir kitokios, oficialiosios kultūros. Rengiamos parodos, sakomos kalbos, keturiuose čia veikiančiuose teatruose statomi spektakliai, ”Garso” kinoteatre rodomi nekomerciniai filmai, leidžiamos knygos ir katalogai, dairomasi jaunų perspektyvių menininkų. Galbūt tik atsitiktinumų grandinėlė lėmė, kad įdomesnis man pasirodė gyvenimas nuošalėje. Bet buvo gera per tas kelias dienas bendraujant kultūros temomis neišgirsti žodžio ”projektas” nei ”projekčiukas”. Nežinau, ar tai tendencijos. Bet nuteikia optimistiškai.

Kulturpolis.lt

Kategorijos:Kritikos maršrutai Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: