Pradžia > Gyvenimas > Menas ir verslas: draugystė „iš reikalo“

Menas ir verslas: draugystė „iš reikalo“

Menininkai – realybės šou dalyviai, tobulas lietuviškasis „selibritis“ Agnė Jagelavičiūtė – Vilniaus dailės akademijos studentė, grafikės Rūtos Spelskytės projektas – prekybos centre, o geriausios Lietuvos tekstilininkės – baldų ir interjero galerijoje. Lietuvoje rudenėja. Ekonominė krizė vis siekia kažkokio dugno.
Sunku svarstyti, kiek toji krizė palies menininkus. Lietuvoje absoliuti dauguma meno pirkimų–pardavimų vyksta neoficialiai, tad statistikos neturi niekas. Žinia, taps sunkiau tiems, kurie paramos prašydavo ir gaudavo iš įvairių lietuviškų valstybinių fondų ir projektų. Tačiau šiaip ar taip, menininkai Lietuvos rinkoje nesijautė labai gerai ir prieš krizę, tad pastaroji šiems kirs ne taip baisiai kaip, tarkim, statybininkams, reklamos agentūroms ar įvairių prabangos prekių pardavėjams. Bent kol kas nesigirdi, jog veiklą stabdytų ir kuri nors iš daugybės sostinės galerijų. Tad šioje erdvėje – įprastinė rami tyla.

Tuo tarpu pastaruoju metu meną vis dažniau prisimena verslas, kuriam dabar itin reikalingi įdomūs, išskirtiniai (bet nelabai brangūs) akcentai. Televizorius rodo realybės šou „Artotlonas“, kurio metu šį kartą varžosi menininkai ir daro tai pakankamai ryškiai r juokingai. Laida netapo sezono „topu“, tačiau ji turi reitingus, o LTV – dar ir progą pasakyti, kad rodo „kultūrines“ laidas.

Taip pat VEKS proga gimusioje Vilniaus „Kultflux“ platformoje šalia Mindaugo tilto šią vasarą karaliauja vyninė. Jei praeitais metais čia daugiau dėmesio buvo skiriama kūrybinėms dirbtuvėms ar parodoms – šiais metais jos vyksta tarp vyninės staliukų. Pastarieji, tiesa, stilingi, o ir vyninės čia rengiami koncertai – pakankamai įdomūs, atitinkantys miestietiškai jaunatvišką „Kultfluks“ dvasią. Naudinga vyninei – praeitą vasarą įnaktėjus dalis klientų išeidavo prie upės. Matyt, gerai ir „Kultfluksui“ – lankytojai iš smalsumo ar nuobodulio apžiūri ir čia eksponuojamus meno kūrinius.

Mėginimas suderinti meną ir baldų bei interjero detalių pardavimus nėra naujiena net Lietuvoje. Tiesa, kol kas tik „Dalios“ galerijai tai sekasi daryti ilgesnį laiką išlaikant profesionalumą meno srityje (galbūt atsakymas – čia kuratore dirbanti profesionali dailėtyrininkė?). Jau užsidarė „Rūtos“ galerija, šalia įvairių interjero detalių ir suvenyrų mėgindavusi rengti parodas. „Aukso avis“, žadėjusi vienoje iš galerijos salių („Baltai“) rodyti Baltijos tekstilės parodas, pastarojoje vis siūlo temines Kalėdų, Velykų ar Valentino dienai skirtas dovanas. Autorines tapybos, stiklo parodėles tyliai sau rengia ir „Domus“ galerija. Tokios „draugystės“ pliusai akivaizdūs – salonas atrodo solidžiau, be to, yra šiokia tokimybė šalia kokio prašmatnaus darbo parduoti ir meno kūrinį. Vargu ar kol kas būna atvirkščiai.

Praeitą savaitę Vilniuje, šv. Ignoto gatvėje atsidarė dar vienas prašmatnus interjerų salonas – „Interjerai be saiko“, žadantis meną derinti su parduodama preke. Atidarymo proga čia rodoma Lietuvos tekstilininkių paroda „Aistringoji Lietuvos tekstilė“, – malonus apšilimas Kaune rudenį vyksiančios tekstilės bienalės belaukiant. Tiesa, šioje, kaip ir kitose meną su kitų prekių pardavimu miksuojančiose vietose, eksponavimo sąlygos ne pačios geriausios – trūksta erdvės, tuštumos ir susikaupimo. Ši paroda, nepaisant to, kad daugelis eksponatų jau matyti, pretenzingo mūro skliautuose įsitaisė visai neblogai. Įdomu, kaip galerijos šeimininkams pavyks išlaikyti gan aukštą pirmosios parodos kartelę. Sodri aplinka nesunkiai užgožia tylesnius kūrinius, tad ekspoziciją reiks kurti tik iš ryškių ar kitaip vizualiai stiprių darbų, kas nebūtinai yra kokybės sinonimas.

Kita vertus, Lietuvoje gal pernelyg įtariai žiūrima į bet kokį verslo ir meno kontaktą. Kartais sunku paaiškinti to priežastis. Juk ne paslaptis, kad anaiptol ne visos „rimtosios“ galerijos išlaiko kokybės reikalavimus jų viduje rodomoms parodoms. Ekspozicinių patalpų nuoma bent kažkiek papildo tuščius biudžetus, o užrašų nurodančių, jog ši parodinė erdvė yra tiesiog išnuomota – nėra. Tiesa, verslui dar rečiau sekasi suderinti meninę kokybę ir norą įtikti klientui. Bet tai įmanoma. Bent jau optimistiniame situacijos vertinime.

Vis dažniau galima išgirsti apie neblogas parodas, rengiamas prekybos centre „Gedimino 9“. Tuščias viršutinis aukštas atiduotas menininkams atrodo vis ne taip liūdnai kaip vitrinų tuštuma, o ir parodos lankytoją yra šansų sugundyti atsitiktiniu pirkiniu…

Skaičiau, kad britai pastaruoju metu krizės proga apleistas prekybines erdves ir jų vitrinas užleidžia menininkams. Daug geriau nei nejaukumas, kurį miestui suteikia žiojėjantys tušti langai su spalvingais užrašais „Išnuomojama“. Taigi, miestelėnai ir turistai neatsitrenkia į krizės padarinius, vietoj to atrasdami meną. Menininkai tuo tarpu džiaugiasi nemokama galimybe eksponuoti savo kūrinius. Štai ir sunkmečio pliusai…

Galvoju apie Laisvės alėją Kaune. Apie tuščias prekybines erdves prekybos centruose. Apie tai, kad menas ir menininkai daliai piliečių vis dar kelia susidomėjimą ir pagarbą. Apie netikėtai padidėjusį verslo polinkį koketiškai apsikabinti meną. Pastarajam tereikia tiek nedaug – tame glėbyje pernelyg neapgirsti ir neišsiteplioti svetimais lūpdažiais.

Kulturpolis.lt

Kategorijos:Gyvenimas Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: