Pradžia > Menininkai > Technikumas Koncepto kaimynystėje

Technikumas Koncepto kaimynystėje

Žeimiuose yra ežeras, prie kurio deginasi moterys ir karvės. Kiek toliau – didelė bažnyčia, jos vartus automobiliu taranavo dėl kažko įsikarščiavęs pilietis. Vieni sako, jog vairuotojas žuvo vietoje, kiti – jog per stebuklą liko gyvas. Turbūt šioje vietoje išsiskiriant nuomonėms, viskas ir prasideda. Bet vartai dar nesutaisyti, juos galima net pačiupinėti.

Sunku žeimiškiams. Šalimais, Jonavos rajone, įsikūrę tokie miesteliai-žvaigždės kaip Londonas, Šveicarija, Venecija ir net garsusis G. Didžiapetrio Konceptas. Tiesa, Žeimiai turi sugriautus bažnyčios vartus ir dvarą su jo šeimininkais. Žeimiai, nusistovėjusi miestelio bendruomenė, aprašomoje situacijoje yra kaip paveikslo drobė, filmo juosta ar fotografijos popierius – nekintantis pagrindas, bent vienas nekintamasis juk privalo būti kiekvienoje istorijoje.

Seną ir turtingą istoriją turintį Žeimių dvarą pavadinčiau svariausiu veikėju šiame pasakojime. Laikosi jis visai neblogai. Apsistatęs senomis liepomis, pasitiesęs žaliausios žolės plotus, niūniuoja sau kažką laiptų linkiais ir šnekasi pereinamų erdvių plotais. Gal kartais atkreipia dėmesį į čia apsigyvenusius žmones – visi mes mėgstam būti mylimais, ne išimtis ir dvarai.

Dvaro šeimininkai, įkūrę čia technikumą ŽemAt (Žeimių estetinės minties ir Anonimiškumo technikumas), pati nestabiliausia istorijos grandis. Čia šeimininkauja bent dešimt žmonių, tačiau meniniame kontekste mus bent kol kas labiausiai domina du – Domas Noreika ir Agnė Bagdžiūnaitė. Tai – jauni menininkai, gana žinomi Vilniaus parodų galerijos „Vartai“ dėka. Jų kūriniai taip pat buvo eksponuoti ir Vilniaus šiuolaikinio meno apžvalginėje parodoje Rygoje. Pastaruosius keletą metų šių menininkų kūryba sukasi aplink Žeimių dvarą.

Kas yra toji „jų kūryba“? ŽemAt technikumas, kuris nesileidžia apibrėžiamas jokiais tradicinės institucijos terminais. Čia nėra auklėtinių sąrašo, nėra dėstytojų (arba jų yra labai daug). Tai erdvės ir idėjų apsibrėžimas, technikumu pavadintas anksčiau čia veikusios institucijos garbei.

Apčiuopiami kūrybos rezultatai: fotografija, koliažas, dažniausiai pseudointelektualūs tekstai. Vyksmo, idėjos ir būties koncentratai, kuriuos patartina vartoti atskiedus apsilankymu dvare. Tik tada atsiranda galimybė suprasti kiek daugiau. Tai yra ŽemAt kuriamo meno vertybė ir problema.

Viena vertus – kiekviena fotografija, kiekvienas meninis veiksmas kilę iš realaus gyvenimo dvaro buityje. Ši buitis yra pakankamai ekstremali. Žeimių dvaro gyventojų ir miesto santykyje – jauni perspektyvūs menininkai atsitolinę nuo miesto. Miestuose itin akivaizdžiai veikia sistema: „Iš akių ir iš širdies“, šiuo atveju kuratorių, dailėtyrininkų ir apskritai kultūrinio gyvenimo širdies.

Dvaro gyventojų ir Žeimių miestelio santykis dar komplikuotesnis. Uždara kaimo bendruomenė nepripažįsta kitokių. O įtarimą jai kelia beveik viskas: apranga, elgsena, pozicija, užtenka ir paties svetimų žmonių miestelyje fakto. Iš tiesų gyvenimas tokiame dvare – nuolatinis balansavimas tarp nepasitikėjimo ir agresijos, tarp atsargumo ir neapykantos.

Kita vertus – dvaro gyventojų pozicija yra labai įdomi. Pasirinktas savotiškas žaidimas rolėmis tiek su aplinkiniais gyventojais, tiek su dvaro svečiais. Sukurti iš savęs žvaigždę. Elgtis kaip žvaigždei. Kitą dieną, priešingai, būti nuolankumo įsikūnijimu. Juodadarbiu darbininku. Menininku. Šeimininku. Restauratoriumi. Domas Noreika sakėsi per dieną bent kelis kartus keičiantis roles. John Cage`as metė monetas garsui parinkti. ŽemAt auklėtiniai veikia dar painesnėmis trajektorijomis. Eksperimentuoja su savimi ir aplinka. Erdvės eksperimentams – begalė. Į aukštį – senos liepos, į tolį – laukai. Į gylį – seni sutrūniję balkiai. Ir Konceptas kaimynystėje. „Skęstame savo laisvėje,“ – prunkštelėjo Domas mums, miestietėms, aikčiojant nuo erdvių ir galimybių gausos. Kiekviename pokalbyje nuskamba ta frazė.

ŽemAt renkasi nepasakymą iki galo. Tai, beje, viena iš nedaugelio aiškių jų nuostatų ir čia jie pakankamai nuoseklūs.

Egzotiška, didžiulė dvaro erdvė ir kiek neįprastas kontekstas leidžia menininkams susikurti savo meno erdvę, paklūstančią savoms taisyklėms. Gyvenimas dvare nėra totali laisvė – jis reikalauja darbo, reikalauja taikytis prie paveldo taisyklių, reikalauja mąstyti strategiškai ir atsakingai. Tačiau ŽemAt pavertė jį marga scena. Scenoje esama laiptelių ir duobių, tačiau veikėjams ir žiūrovams juk tik įdomiau.

Domo Noreikos ir Agnės Bagdžiūnaitės vykdomas viešas gyvenimas Žeimių dvare jau yra meno kūrinys. Tai gali erzinti, nes galutinio rezultato nėra. Gali būti, kad dalis jo tėra fikcija. Kaip ir pats technikumas, kaip ir projektas „neformalaus vaikų ugdymo provincijoje kritikai ir nežinių visuomenės reprezentacijai”.

ŽemAt perkelia fikciją – literatūros, teatro, dailės atributą, į savo performatyvią elgseną ir veiklą. Tarkime, vėlyviausias jų projektas dvaro užgrobimas. Pranešimas spaudai informuoja: “Nuo rugpjūčio 9 d. ŽemAt auklėtinių komuna, vadovaujama Tado Noreikos,  Aistės Saulytės ir Žako Karotino, planuos kultūros paveldo šimtmečio pagrobimo bylą: laikinai iškels Žeimių dvarą  į Šakius ir tris kitus nežinomus Lietuvos dvarus. Dingusio Žeimių dvaro pėdsakų bus galima ieškoti turistinėje sekretų  parodoje „Rudens Indai“”.

Sekdama ŽemAt logika spėsiu, jog „sekretai“ (žemėje užkasti objekčiukai) tikrai bus. Jie bus nedideli, neryškūs, neįspūdingi. Kaip blausios nuotraukos telefonu iš kelionės, tik joje dalyvavęs įžiūrės, supras ir pajaus viską kuo ryškiausiai. Arba kaip blankios rodyklėlės, kurias pamatys tas, kas ieško ir daugmaž žino kelią.

ŽemAt kūrybos rezultatai nėra stiprūs vizualiai. Manau, kad tai tikslinga. Jų skurdus, kartais savamoksliškai atrodantis vizualumas suglumina ir verčia domėtis, kas už jo slypi. T.y., skatina žiūrovą klausti, kodėl tai eksponuojama. Klausiantiems pasidaro gerokai įdomiau sužinojus apie dvarą, žmones ir už vaizdo slypintį veiksmą. Ir vis tiktai net tada reikia dar kartą perklausti. Tuomet skurdus koliažas, kuklūs „sekretai“ ir savotiškai artikuliuojama menininkų pozicija atves iki ŽemAt technikumo. Iki įspūdingo dvaro, ekstremalios buities, sodrių rolių ir žaidimo be kauliukų.

Tada dėliojant šį keistą rebusą, galbūt kažkuriuo metu ateis mintis, jog iš tiesų viskas vyksta paprastai ir natūraliai. Juk viskas kaip toje bažnyčios vartų istorijoje: gal taip, o gal – priešingai. Juk konkretus atsakymas jau seniai niekam neįdomus.

Ir galiausiai suima juokas suvokus, kad visa pažintis su Žeimiais ir ŽemAt – kuo puikiausias meno kūrinys: įtraukiantis, vizualus, intriguojantis, autorių manipuliuotas ir įprasmintas bendradarbiaujant suvokėjui ir autoriai. Žodžiu, įvyksta tradicinis meno kūrinio suvokimo procesas. Iš menininkų jis reikalauja ilgo ir kruopštaus darbo, strategijos, iš suvokėjo – beveik visų juslių įtempimo.

ŽemAt užėmė keistą poziciją, sąmoningai nepritapdami nei provincijos, nei miesto kultūros kontekste. Nebūdami grynas ir aiškus produktas, jie kelia daug abejonių ir klausimų. Man pasirodė, kad klausimų kyla ir jiems patiems. Atsakymų Žeimių dvare ieškoma pasitelkiant kūrybą, kultūros teoriją ir… savo pačių kasdienybę. Reikalauti konkrečių atsakymų būtų tas pats, kas matant sapne keistų gyvūnų pilną sodą svarstyti, kokį atlyginimą gauna sodininkas ir gyvūnų prižiūrėtojas. ŽemAt technikumas tęsia savo veiklą ir greičiausiai yra pasirengęs į nesamus sąrašus priimti naujų nežinomų narių.

Kategorijos:Menininkai Žymos:,
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: