Pradžia > Gyvenimas > Lietuviški stereotipai Balkanų karštyje. Interviu su Rūta Spelskyte.

Lietuviški stereotipai Balkanų karštyje. Interviu su Rūta Spelskyte.

2009-04-23

Atsidaryti savo namų duris, išsimiegoti, pailsėti, įsipilti arbatos į savo puodelį ir surašyti pastabas šalia kelionės žemėlapio: 16 valstybių, 14-oje buvau išlipusi, 27 kartus kirsta siena, 33 miestai, 2 jūros. Pokalbyje apie Balkanus bus mažai skaičių ir nedaug tikslios informacijos. Daugiau – subjektyvaus žvilgsnio, nesikartojančių nuotykių ir sugautų vaizdų. Keliavimo džiaugsmo ne iš lankstinukų.

Rūta Spelskytė – VDA studentė, perspektyvi jauna grafikė. Į kelionę po Balkanus išsirengė spontaniškai, per porą savaičių. Viena, su mažyte kuprine ir dideliu fotoaparatu. Apie šią kelionę Rūta man pasakojo gerą pusdienį, deja, pasakojimą teko trumpinti. Tačiau džiaugiuosi, kad ji sutiko patirtimis ir įspūdžiais pasidalyti su „Bernardinai.lt“ skaitytojais. Bei truputį tikiuosi, kad beprotiškos kelionės be užsakytų viešbučių, lėktuvų ir apsipirkimų vėl sugrįš į madą.

Kiek laiko truko Tavo kelionė po Balkanus?

Apie mėnesį. Važiuodama galvojau, kad viskas vyks paprasčiau, ir mano kelionė bus aiški kaip laikrodis. Balkanuose tai neįmanoma, ten pilna visokių nenuspėjamų trukdžių. Ir „InterRail“ bilietai tame pasaulio krašte kelia įtarimą kaip niekur kitur…

Kur nakvojai? Viešbučiuose? Svečių namuose (jei ten tokių yra)?

Lovoje miegojau trečdalį kelionės laiko. Visą kitą laiką arba nemiegojau arba nusnausdavau traukinyje, stipriai apsikabinusi kuprinę ir staigiai prabusdama, jei tik kas sujudėdavo. Nes močiutės ir mamos į galvą įdėtas stereotipas, kad tam tikri žmonių tipai yra pavojingi – veikia. O Rumunijoje – ten visi juk čigonai! Apskritai, prieš važiuojant į šią kelionę, šeima priešinosi, tėvas prašė bent į Albaniją nevažiuoti ar kokį ginklą įsigyti. Tokios kalbos veikia. Bet paaiškėjo, kad mitas.

Vis dėlto – mitas?

Na, Albanijoje gal buvo kiek baisoka. Baisoka būnant vienai baltaodei mergaitei su dideliu fotoaparatu. Ir moterys, ir vyrai sekė žvilgsniais, nesupratau – kodėl. Gal dėl to ir buvo nedrąsu. O toks dalykas kaip pagalbos šaukimas… Mačiau – tėvas savo vaikus į lauką nuogus išspyrė, muša. Visi mato, bet nieko nesako. Tai ką aš būčiau galėjusi padaryti… Kita vertus, man buvo sakoma, kad ten iš karto būsiu apvogta, išprievartauta, nieko nerasiu ir viskas bus dešimt kartų brangiau. Nieko tokio neatsitiko.

Gal ir daugiau mitų sugriuvo?

Prieš važiuodama į kelionę galvojau, kad viskas bus dar apgriuvę, apšaudyta. Tačiau, pasirodo, jau susitvarkė. Tik išlipus iš traukinio Bukarešte buvo toks šaltas dušas. Didžiulis triukšmas, siaubinga netvarka, milžiniškos gatvės, žmonės eina, kur nori, šiukšlės mėtosi ir visur laksto šunys. Viskas pilkšva ir purvina. O man reikia kažkur eiti…

O kalbos, aišku, nemoki. Ar jie jau visi kalba angliškai?

Angliškai Balkanuose nekalba. Nebent kurortiniuose ruožuose. Susikalbėdavau daugiausia rusiškai. Bet tai nebuvo didžiausia kelionės problema. Bene didžiausia – nepatogumas dėl skirtingų pinigų, kuriuos labai problemiška išsikeisti konfliktuojančiose kaimyninėse šalyse.

Su vietiniais nelabai buvo laiko susipažinti?

Kai kur bendravau. Rumunijoje gyvenau pas vieną menininką, su juo daug kalbėjom apie tai, kokie rumunai nekonceptualūs menininkai, kad vyrauja tik realistinė ar lengvai siurrealistinė, „saldi“ tapyba.

Bet juk Marina Abramovič – iš Balkanų… Goranas Bregovičius, kuris ten ir dabar gyvena. Emiras Kusturica, Miloradas Pavičius…

Taip, ir Džonas Malkovičius, ir Mila Johovič. Motina Teresė… O iš tiesų visa Rumunija išprotėjusi dėl Drakulos. Čia pilna pilių ir kiekviena – pati tikriausia Drakulos pilis. Ir dar jie labai mėgsta – ant kalno didelėmis raidėmis užrašyti miestų pavadinimus. Vaikščiodamas mieste nuolat matai jo pavadinimą. Man patiko, kad miestai ten visada baigiasi kalnais arba jūra. Baigiasi, nes privalo baigtis.

Rumunijoje labai draugiški žmonės. Ši šalis (išmetus iš galvos Drakulą) man bene labiausiai patiko. Čigoniški šokiai… Mačiau stotyje gyvenančių žmonių, kurie nepakartojamai šoko. Sakė, kad šokis vienintelis jų džiaugsmas, nes daugiau nieko neturi. Jie neprašo už tai pinigų. Šeimos galva – pagrindinis, rato centre; moterėlės sukasi aplinkui. Net paauglės, aukštakulniais ir lakuotais nagais, jos šoka lygiai taip pat kaip jų motinos.

Paskui buvo didžiulis miestas Sofija su milžinišku žymiuoju Soboru. Iš ten važiavau į Rilos vienuolyną. Tai veikiantis vienuolynas, dešimtame amžiuje pastatytas vienuolio atsiskyrėlio garbei.

Likau ten nakvoti, dešimt eurų už naktį. Bet prieš tai liepė pasirašyti tokį gražų raštą: kad tikiu į Dievą, kad melsiuosi čia. Uždėjo antspaudą su Jono Riliečio atvaizdu. Žavu. Popiet, išvažiavus turistams, vienuolynas lieka tuščias, kokie penki nakvynei likę turistai ir šeši–septyni vienuoliai. Dideli linksmi vyrai didelėmis barzdomis.  

Tai meldeisi?

Ne… Išsiploviau šaltu vandeniu galvą, ir tiek. Bet labai gera aplinka šiame vienuolyne. Štai mano kambarys ir mane prižiūrėjusi ikona. 

Iš Sofijos man reikėjo patekti į Skopjė. O kadangi iš Bulgarijos į Makedoniją tiesiai įvažiuoti neįmanoma, pirma reikėjo pasiekti Serbiją. Taigi, reikėjo kelis kartus kirsti sieną, o tai nelengva. Naktį į traukinį įsiveržia trys vilkšuniai ir vyrai su kalašnikovais. Apžiūrinėjamos lubos, kraustomos kuprinės. Manęs labai „nepurtė“, tik stebėjosi, ko čia iš Lietuvos atsibeldžiau. Paskui pamatę fotoaparatą nusprendė, kad esu žurnalistė, ir nurimo. Traukinys stovi valandą, dvi, tris… Užmiegi, vėl ateina kontrolieriai, liepia kažką duoti, nebeaišku ką – pasą ar bilietą… Paskui vėl kerti sieną, vėl reikia tai bilieto, tai paso. Buvo labai smagu. Ties Serbijos siena belaukdama traukinio paryčiais susipažinau su šeimyna iš Australijos, keliaujančia po regioną.

Jiems apskritai turėjo būti šokas?

Taip, jiems buvo smagu. Bet bekeliaujančių australų šiame regione sutikau gana daug. Jie ima ilgas atostogas ar iš viso išeina iš darbo ir važiuoja pusmečiui ar metams į Europą, kiti paskui dar į Ameriką traukia. Tad jiems turbūt labai baisaus šoko nėra, nes šokas yra viskas.

Makedonija su tūkstančiais minaretų, Skopjė – sostinė. Ant kalno – kryžius, pastatytas dviejų tūkstančių metų krikščionybei šioje šalyje paminėti. Gaila tik, kad tikrai senos autentikos ten mažai likę, kaip ir daugelyje šio regiono miestų. Karai vienas po kito, dar žemės drebėjimai. Štai, 1963 metais žemės drebėjimas sugriovė apie 80 % Skopjė miesto. Tad nenuostabu, jog Senamiestis visiškai mažutis, kaip turgelis.

Daugybė minaretų ir labai saldūs žmonės. O visa ko centras yra turgus. Važiavau ten su bulgaru, kuris liepė prieš einant į turgų kuo giliau paslėpti fotoaparatą. Buvo įsitikinęs, kad ten tai jau tikrai mane apvogs. Turgus fantastiškas: šilkai, raštuotos medžiagos, kvepalai, smilkalai, kilimai… Bet nėra nė vienos nuotraukos…

Tirana – Albanijos sostinė. Miestas turi labai garsų merą – Edi Ramą. Jis nusprendė, kad savo jėgas atiduos miesto puošimui, buvo investuotos milžiniškos pinigų sumos. Puošė kaip mokėjo…

 

O štai šiais namais Tiranos meras išgarsėjo labiausiai.

Taip, tokių namų visa krantinė. Kai pažįstamam iš Londono parašiau, kad esu Tiranoje, pirmas jo klausimas buvo – kaip iš tiesų tie spalvoti namai atrodo. O dar jie sugalvojo sutvarkyti upę… Matai, kaip dailiai apkirptas krūmelis, žolytė. Bet šiukšles vis viena visi meta į upę.

Žmonės ten mėgsta būti, jie valgo, gulinėja, ilsisi. O upė ruda ir pilna šiukšlių. Avys ganosi pačiame miesto centre… Tiesiog fantastiška. 

Po Tiranos prasidėjo linksmoji kelionės dalis, važiavimas pakrante per kurortinius miestelius autobusu.

Autobusus jie mėgsta leisti nuo vieno mažyčio miestuko iki kito, vietoj to, kad važiuotų per visą ruožą. Tad moki daugiau kaip dešimt eurų už keliasdešimt kilometrų. Paskui tave išlaipina iš autobuso, paima pasą, nes kitaip, be paso, negali užsiregistruoti kitam reisui. Tada lauki valandą ar dvi autobuso. Pasą iš akių paleisti baisu, tad sėdi greta – lauki, kol pasirodys vairuotojas. Taip kirtau Serbiją, Kroatiją, pro Dubrovniką, Bosniją… Ir išleidau daugiausia pinigų per visą kelionę.

Vienas iš pakrantės miestukų – Kotoras. Mano įsitikinimu – šedevras. Absoliučiai gražus, mažutis, labai senas miestukas. Grindinio plytelės taip laiko nugludintos, kad net slidžios… Viskas labai brangu, nes tai – turistų rojus. Bet verta buvo. Kotoro esmė ta, kad tai ilgiausia jūros įlanka. Labai gražu. Jokių šiukšlynų niekur nerasi. Čia miestelio vaizdas nuo kalno.

Dubrovnike buvau labai trumpai, jis man nepatiko. Iš jo – į Mostarą. Autobuse susipažinau su jaunu vaikinuku, grįžtančiu namo pas tėvus. Jis apstulbo, kad ruošiuosi apžiūrinėti miestą naktį ir galiausiai su visom savo kuprinėm, kol prašvito, vaikštinėjo su manim po miestuką.

Visai prašvitus susidūriau su girtais vietiniais, kurie domėjosi kas esu, ką veikiu, kvietė šokti ir kitaip linksmintis. Iš atsikalbinėjimų „suveikė“ tik melas, kad esu iš Suomijos. Tai suveikė kaip šaltas dušas, fui, sakė pasipiktinę, suomės moterys – kokia nesąmonė! Ir nuėjo tolyn. Tokiu būdu netyčia atradau patikrintą veikiantį metodą, kaip atsikratyti nepageidaujamų pažinčių.

Žymusis Mostaro tiltas. Jis irgi buvo visas sugriautas ir atstatytas. Nors to nežinodama būčiau galvojusi, kad jis iš tiesų senas.

Sarajevas bene garsiausias savo karo aukų kapinėmis. Šviečiant saulei atrodo tikrai įspūdingai. Buvau nulindusi pas žmogų, kuris šiuos paminklus gamina, bet pavyko pasišnekėti tik apie matricą, apie kapines nedaug papasakojo. Dirba sau vienodus antkapius, ir tiek…

Belgradas. Stalinistiniai, atpažįstami pastatai. Labai linksmi žmonės. Visi lengvai kalba rusiškai.

O išvažiuojant iš miesto pro langą matosi žymieji lūšnynai, čia kraustėsi žmonės iš subombarduotų namų, taip ir liko gyventi.

Nuvažiavau į Zagrebą, įsėdau į traukinį galvodama, kad važiuoju į Veneciją, o atsidūriau Budapešte… Na, čia aš jau ne pirmą kartą. Tada Austrija, Miunchenas ir iš Miuncheno (ten buvo dušas!), į Veneciją. Iš ten be nuotykių grįžau iki Varšuvos ir praleidusi paskutinę naktį Varšuvos stotyje (mat pavėlavau kelias minutes į traukinį) parsiradau į Vilnių. Iš viso – 9700 kilometrų.

Tai galvą išsivėdinai?

Taip (juokiasi). Stipriai išsivaliau. Ir netgi fiziškai. Po šitos kelionės buvo ramu keturis mėnesius, bet dabar jau vėl užsimaniau, į Vietnamą. Tik skrydžiai labai brangūs…

Ar kelionės metu užsirašinėjai savo įspūdžius?

Rašiau, bet… Grįžusi skaičiau ir radau tik techninius išlikimo pasisakymus. „Jei šiandien nemiegosiu lovoj – žūsiu.“ „Jei kitą dieną nepavyks sočiai pavalgyti – žūsiu“. Arba, kitaip, „jau žūstu, nes…“ 

Žodžiu, ne poezija galvoje buvo.

Na, yra ir kitas, poetinis aspektas. Bandžiau susirašyti kažkokių neva problemų sprendimų išvadas. Nes kelionės yra atsitraukimas tiek nuo Lietuvos, tiek nuo savęs. Bet tam reikia nuolatinio judėjimo. Jei, tarkim, ilgesniam laikui būčiau likusi kuriame nors viename mieste, vėl būčiau grįžusi prie tų pačių minčių. Iš tiesų mintys pradėjo keistis tik antroje kelionės pusėje. Tai toks savęs išvėdinimo būdas.

O koks maždaug, jei ne paslaptis, buvo šios prašmatnios mėnesio trukmės kelionės biudžetas?

Neišleidau trijų tūkstančių litų. Nežinau ar tai prašmatnu… Labai stipriai ten netaupiau. „InterRail“ bilietas kainavo tūkstantį litų. Tiesa, jei būčiau kiekvieną naktį patogiai nakvojusi, būtų prisidėjęs dar koks tūkstantis. Na, ir jei prabangiai kavinėse visą laiką valgyčiau…

Į Balkanus antrą kartą nevažiuotum?

Nuvažiuočiau… Į Kotorą gal… Arba į tą Bulgarijos vienuolyną. Kur būtų šaltas vanduo kriauklėj ir barzdoti vienuoliai. Jie labai linksmi, pašokom su jais beždžionių šokį. Aš labai žema, o jie aukšti, tai turėjo susilenkti, kad išgirstų, ką aš sakau. Labai iš to juokėmės, ir galiausiai visi pradėjo vaikščioti susilenkę.

Bet ten ne tik vienuoliai linksmi, ir „paprasti“ žmonės?

Taip, jie atsipalaidavę labiau. Ir labai paprasti. Tarkim, Serbijoje, Bosnijoje, Rumunijoje (bulgarai man pasirodė kiek šaltesni) – jei traukinyje atsisėda vienas šalia kito du nepažįstami žmonės, jie būtinai pradeda šnekėtis. Mačiau mažą berniuką ir seną močiutę kurie kuo puikiausiai susidraugavo ir lengvai bendravo visą kelionę. Jie ir su manim šnekėjosi, žinodami tik tris angliškus žodžius. Pasakoja sava kalba apie politiką, gyvenimą, šypsosi, gestikuliuoja – bendrauja. Po tokios kelionės grįžus Lietuvą labai jaučiamos sienos tarp žmonių. Šiek tiek laiko praeina ir vėl grįžti „į save“. Bet neaišku, kaip geriau…

Bernardinai.lt

 
Kategorijos:Gyvenimas Žymos:,
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s