Pradžia > Knygos > Nenustebintos blondinės abejonės

Nenustebintos blondinės abejonės

Esu moteris. Blondinė. Jaučiu didžiulę trauką gražiems batams ir krykštauju pamačiusi kokį mažą šuniuką ar šiaip dailesnį blizgutį. Gimiau ir augau mieste, todėl mėtas perku turguje, o įdomiausias naujienas išgirstu kavinėse. Rudenį dažnai dažau lūpas raudonai, o vasaros pavakariais tikiuosi, kad kas nors pasisiūlys nuvežti prie vandens. Dar kartais man labai patinka plepėti nesąmones ir kvailai kikenti. Į kavą dažniausiai beriu cinamono ir negalvoju, kad mane supantys vyrai yra protingesni tik dėl to, kad yra Vyrai, bei to neslepiu. Jei jau dabar manęs nemėgstate – neskaitykite šios recenzijos. Arba skaitykite ją atvirkščiai, kaip nesėkmes pranašaujantį ateinančios savaitės horoskopą.
Ramūnas Jaras knygą „Dzen dzen“ rašė tikrai ne man. Idealus mano (kaip tam tikros visuomenės grupės) ir šios knygos santykis turėtų būti pasipiktinimas dėl nešvankybių, ašaros dėl užgautos savimeilės ir šiaip visiškas teksto (ir autoriaus minties gilumo) nesuvokimas bei savo blondiniško menkumo ir lėkštumo pajutimas. „Nes negiliai po moterišku paviršiumi neįžvelgsi nieko, tik jos blondiniškumą, kvailumą ir pretenzijas, ir jos Jaro žaidimuose teužima tik pėstininko vaidmenį“ (auksinė ir taikli citata iš G. Patacko recenzijos knygos „Dzen dzen“ pabaigoje).

Tačiau, kad ir kaip būtų, knyga remta Lietuvos kultūros ministerijos (t. y. ir mano valstybei sumokamų mokesčių), išleista mano mėgstamos leidyklos, o knygos galinis viršelis teigia, kad Ramūnas Jaras – „vienas originaliausių ir ekscentriškiausių lietuvių kūrėjų“ (tai reiškia, kad kada nors įeis į mokyklinius vadovėlius, iš kurių kada nors gal mokysis mano vaikai). Tad tyčia skaičiau įdėmiai. Ieškodama originalumo ženklų, šiuolaikinio miesto gyvenimo kvapo bei aštrios miesčioniškumo ir davatkiškumo kritikos nė karto neapsiverkiau, nenusigraužiau nė vieno nago, pernelyg ir nesipiktinau. Deja.

„Šoku, mezgu, neriu vąšeliu, gaminu“, – atsakė mergaitė iš seno anekdoto. R. Jaras, jei mums būtų įdomu sužinoti, o jis turėtų ūpo atsakyti, pasakytų: „Rašau, piešiu, kuriu muziką, groju, vaidinu, medituoju ir mokau kitus“. Naujosios knygos proga R. Jaras pademonstravo bene viską ką moka: surašė apsakymų, pats juos iliustravo, pats įgarsino ir, žinoma, pats pristatė plačiajai visuomenei Vilniuje ir Kaune vaidindamas ir grodamas. O aš netikiu daugiafunkciniais kombainais, dažniausiai jie viską daro vidutiniškai prastai (išskirtinius talentingus atvejus šioje vietoje palikime ramybėje).

Menų sinteze, tiesa, tikiu. Tačiau tik tada, kai kiekviena gija kuriama profesionaliai, jų susiliejimas atrodo natūralus, prasmingas ir paveikus. Į vieną sujungta meninės raiškos įvairovė pagyvina bendrą vaizdą, tačiau jokiu būdu savaime nereiškia pliuso ženklo bei neapsaugo nuo galutinio rezultato plokštumo ar neįtikinamumo. Tad R. Jaro knygą „Dzen dzen“, kartu su iliustracijomis, muzika bei pristatymo performansais mieliau vadinčiau ne menų, o R. Jaro meninių polinkių ar eksperimentų sinteze. Toks pavadinimas ne tik skambėtų tikroviškiau, bet ir komunikuotų pagrindinę (ir vienintelę) visos knygos ašį – R. Jarą.

„Dzen dzen“ su visais priedais – R. Jaro pasaulis. Novelėse nėra vietos niekam kitam. Herojai dažniausiai kalba ir galvoja neįtikinamai (atsitiktiniai pavyzdžiai: „Ten, ten liepto gale – žmogus! – sušuko jis svaigdamas, užvertęs galvą ir lėtai sukdamasis aplinkui“ arba „Taip, – taria, – už langų guli žmonės ir bando užmigti, – jis nutyla ir numoja ranka. Jos tik vargina, tos kalbos su savimi.“ ir pan.), o įvykiai nepaklūsta jokiai kitai, tik juos surašiusiojo logikai. Tai kas, kad juose gausu nuorodų į budizmą, reklamos industriją, krikščionišką pamaldumą ar pagiringas vilniečių šnekas. Bendras asociacijų raštas choleriškai išsisklaidęs, mezginio akys išbėgusios, o protas nesiveja, nes nežino net kuria kryptimi reikėtų bėgti. R. Jaras turbūt žino. Rašau „turbūt“, nes vietomis kyla abejonių ir dėl to.

Tiesa, yra keletas apsakymų, kurie įtikina neįtikinėdami. Pavyzdžiui, „Fuga (pirmasis miegas)“, arba visiškai kitoks – „Šv. Devrono superpozicinė skulptūra“. Rodos, ir stilistika ta pati, ir nuotaika, ir siužetas veriamas panašiai, tačiau jaučiama žinojimas, kuris susieja visą apsakymą, kartu prigriebdamas ir skaitytoją. Šiuose apsakymuose, be abstrakčių (baimės, vienatvės, amžinybės etc.) jausmų, tarsi nepastebimas pamatas yra autoriui rūpimas objektas. Aplink fugą ar skulptūrą veiksmas sukasi chaotiškai, tačiau pagrindas, giluminis nuoseklumas išlieka. Ir jis yra būtinas norint būti suprastam net ir pačiam didžiausiam ekscentrikui.

Negaliu vertinti muzikos (prie knygos pridedama kompaktinė plokštelė), tačiau knygos iliustracijoms galima užduoti tokių pat klausimų, kaip ir tekstui. Atsitiktinė kompozicija, paklūstanti tik autoriaus sąmonės srautui, atsitiktinė linija, vienas iš kito išplaukiantys motyvai ar simboliai. Atsitiktinumų nereiktų vadinti autoriniu braižu ar originalumu juo labiau. Ar turėčiau būti labai šokiruota piešinyje pamačiusi užuominą į falą? Kiekvienas piešinys (kaip ir meno kūrinys apskritai) kalba bent keliais sluoksniais ir pasiduoda individualiai suvokėjo interpretacijai. Žvelgdama į knygos „Dzen dzen“ iliustracijas matau, kad autorius „turėjo gerą laiką“. Tačiau to negana. Tiksliau, autoriui gal ir gana, bet man – ne.

Įdėmesniam skaitytojui turbūt jau senokai iškilo klausimas: jei autorė neįdomi R. Jarui, o R. Jaras neįdomus autorei, kodėl pastaroji gaišo laiką skaitydama knygą ir rašydama šį tekstą? Paprasta. Viskas dėl knygų. Dėl tų, kurios buvo sudegintos knygos „Dzen dzen“ pristatymų metu Vilniuje ir Kaune. Ir dar – dėl atsitiktinio atsakymo į mano pasipiktinimą. „Juk jam galima, gi savo knygas degino“. Nesu stipri psichoanalizės srityje, bet veido slėpimas po kauke ir savo knygų deginimas (naikinimas) knygos pristatymo metu kelia šiokių tokių minčių bei įtarimų. Tačiau žiūrint paprastai – šiuo veiksmu autorius tiesiog degino popierių, kuris buvo panaudotas jo knygoms leisti. Šiuo atveju man negaila, jog kažkam į rankas nepaklius sudegintasis egzempliorius. Pikta, kad tuo metu, kai jau net Lietuvoje daugybė žmonių atidžiai rūšiuoja atliekas (taip pat ir popierių), nespausdina elektroninių laiškų, jei tam nėra būtinybės, ir pradeda leisti laikraščius iš perdirbto popieriaus, tūlas R. Jaras, pretendentas „būti mūsų XXI a. raštijos novatoriumi“ (!), leidžia sau lengva ranka deginti knygas.

Kita vertus, jei knygos recenzentas G. Patackas leidžia sau džiūgauti dėl to, kad „pagaliau nudvėsė prakeikta sovietinė (ir postsovietinė, ir post post) cenzūra (…), kad pagaliau apsireiškia laisva kūrėjo valia“, ar kad aptariamoje knygoje „tikrovė su lietuviškais berželiais, gėlėmis ir drugeliais besąlygiškai atmetama, ir vietoj jos iškyla sąlyginė miesto aplinka“, – gal ir nieko nuostabaus. Knygos novelės datuojamos 1992–2008 m.. Panašu, kad ties tais nuostabiais 1992-aisiais ir pasilikta. Viskas būtų kitaip, jei ši knyga ir būtų išleista panašiu metu. Tais, 1992-aisiais, įspūdį darytų platus interesų spektras, gaiviai atrodytų laisvas elgesys su tekstu bei siužetu, nestebintų menkinanti pozicija moterų atžvilgiu, būtų malonu užuosti ir miesto kvapą. Tačiau šešiolika metų šiais laikais – didžiulis laiko tarpas. Kartais dėl to darosi baisu, tačiau galvodama apie R. Jaro knygą tuo nuoširdžiai džiaugiuosi.

Akivaizdu, nemaža visuomenės dalis yra išsiilgusi ko nors naujo ir tikro. Tačiau skaitant knygas, klausant muzikos, stebint renginius manęs vis neapleidžia klausimas: ar priklausymas alternatyvai savaime atleidžia nuo kokybiškumo reikalavimo? Pozicija „aš nedarau popso, todėl, jei tu prieš popsą, turi mane mylėti“ tranki, tačiau tuščia vidumi. Alternatyviosios muzikos apdovanojimai kokybės ir originalių idėjų nebuvimu daug nesiskiria nuo eilinių popmuzikos apdovanojimų. Kita stilistika, kiti tekstai, kiti instrumentai, o pastangų ir naujų idėjų tiek pat mažai… Panašu, lygiai tas pat (tik ne taip ryškiai) vyksta knygų pasaulyje. Tad R. Jaras, apsakyme „Didelis guminis bebras“ kikendamas iš J. Ivanauskaitės kaip žymiausios, populiariausios Lietuvos rašytojos statuso, kartu nepasako (neparodo) nieko, kas leistų jam pritarti. Deja. Apibendrinant – lietuviškosios „kultūrkės“ kontekste labiausiai pasiilgau būti šokiruota kokybiškumo. Jei norite – priimkite tai kaip dar vieną anekdotą apie blondines.

Bernardinai.lt

Kategorijos:Knygos Žymos:
  1. vardenis
    liepos 23, 2010 4:16 am

    “Briedas”, o ne recenzija. Argumentų nepateiksiu, nes tai kuo puikiausiai padarė Ramūnas Jaras (“Atsakymas į blondinės straipsnį”).

  2. Aistė Paulina
    rugpjūčio 4, 2010 4:58 pm

    Teksto pradžioje buvo aiškiai pasakyta, kad tekstas nepretenduoja į visišką tiesą. Nesuprantu kodėl iš R. Jaro pusės girdžiu tiek daug įžeidinėjimų. Tiesą pasakius gailiuosi, kad nekėliau skandalo dėl viešo palinkėjimo patirti išprievartvimą ir persileidimą. Skandalui jau per vėlu, bet spamo savo asmeninėje erdvėje irgi nepakęsiu.

  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: