Pradžia > Menininkai > Viktoras Dailidėnas. Stiklo kalba

Viktoras Dailidėnas. Stiklo kalba

Stiklas – nebūtinai tos matinės mėlynos ar raudonos lietuviškos vazos, kurios dažniausiai gyvena tamsiuose kambarėliuose ar giliose spintose. Meninis stiklas turi daugybę technologinių ir idėjinių galimybių. Ši medžiaga – kaprizinga. Duži, tąsi, nenuspėjama. Princesė, kurią reikia įsimylėti. Įsimylėjėlių rankos visada kažkaip ypatingai švyti. Todėl man gražu, kaip Viktoras Dailidėnas kalba apie stiklą. Dažniausiai kalba savo kūriniais.

Stiklas, vidury pievos išaugęs švelniai permatoma, bet aštria žole.
Stiklas, atspindintis ir spinduliuojantis.
Stiklas, šiurkštus, susivėlęs.
Savyje slepiantis paslaptį. Intriguojantis savo neįprastu medžiagiškumu, forma, akiai neįprastu stiklo būviu.
Šilta ir jauki medžiaga, taip primenanti sustingusį vandenį – ledą.

Viktoras Dailidėnas – jaunos kartos menininkas, daugiausia kuriantis iš stiklo. Jau kelinti metai jo kūrinius pastebiu ir išskiriu net gausiose grupinėse parodose. Atlikus nedidelę asmeninę apklausą paaiškėjo, kad jis – bene plačiausiai žinomas (ir vertinamas) su stiklu dirbantis jaunosios kartos menininkas. Žinant, kad ne tiek daug jaunųjų renkasi šią medžiagą, gal tai ir nėra didelis komplimentas. Tačiau pakankama priežastis šiuo menininku pasidomėti išsamiau. Juo labiau kad galerijoje „Meno niša“ Upės gatvėje šiuo metu veikia V. Dailidėno meninio stiklo paroda – geriausi pastaraisiais metais sukurti kūriniai.   

Mokslai ir patirtys

V. Dailidėnas 2000 metais baigė stiklo studijas Kauno kolegijos Menų fakultete, 2004-aisiais – bakalauro studijas VDA bei 2006 metais VDA gavo magistro laipsnį. Kadangi ir Kaune, ir Vilniuje studijuota stiklo specialybė, neįmanoma susilaikyti nepaprašius palyginti šių mokyklų ir jose sukuriamų darbų.

Viktoras Dailidėnas (toliau – V. D.). Mano likimas susiklostė labai gerai: mokiausi abiejose, Vilniaus ir Kauno mokyklose, todėl dabar jaučiuosi pakankamai stipriai. Akademija davė daugiau meninių impulsų. Ko nepasakyčiau apie technologiją. Visas reikalingas technologines žinias gavau tik Kaune. Mes maudėmės stikle. Pūsdavom, liedavom, lydydavom. Tai didžiulis pliusas, kai viską nori išbandyti ir tau tai leidžia nestabdydami. Žvelgiant apibendrintai matau, kad Kauno darbai labiau amatininkiški, jaučiamas idėjų trūkumas, arba joms trūksta toliaregiškumo. VDA auklėtinių kūriniuose – daugiau išradingumo, bet aiškiai jaučiamas amato trūkumas.

O ar menininkai tarpusavyje dalijasi technologinėmis paslaptimis, subtilumais?

V. D. Vyresnė karta aiškiai sako – tai mano paslaptis. Kai kurie sako, kad tai nueis į kapus, kiti – kad galbūt kažkada ją atskleis. Jaunesnė karta, kuri žino, kad nieko nenuslėpsi ir viskas yra pasiekiama, drąsiau kalba apie savo metodus ir atradimus. Tačiau dažniausiai šiek tiek nutyli. Tarkim, nepasako kokios detalės, kuri gali labai stipriai pakeisti rezultatą. O jaunėliai, kaip aš, labai „gaudo“ viską, stengiasi išmėginti kuo daugiau. Ir vis dar esam atviri. Nors pradedu pastebėti, kad ir aš nebenoriu imti ir iškloti visų savo žinių bet kam. Nes yra daug žmonių kurie nesupranta, kad tai yra tavo ir to nereikia liesti. Tu turi savo „arkliuką“, aš turiu savo, kam kopijuoti?

Kūryba ir technologijos

Nuo pat stojimo į „stepžukį“ Viktoras sakosi įtaręs, kad iš stiklo galima kurti skulptūras. Panašiai jis tęsia ir toliau. Vitražas be švino siūlių, silikonas vietoj cemento. Vitražai, jungiami varžteliais, taip virstantys daugiasluoksniais kūriniais, kažkuo primenančiais griežtą, lokalaus kolorito tapybą. Vėlyviausiame kūrinyje piešinį sudaro keletas persišviečiančių skirtingų raštų ir atspalvių plono stiklo sluoksnių, sukeitus juos – pasikeičia ir bendras vaizdas.

V. D. Kuriant visada norisi pradėti nuo koncepcijos. Bet būna, kad viskas atsiranda iš detalės. Kai yra toks visko kamuolys ir pradedi suprasti, už kurio siūlo reikia paimti, kad jis išsivyniotų. Tiesa, technologiniai dalykai taip pat daro įtaką rezultatui. Tarkim, kūrinių dydį nulemia ir krosnies dydis, ir masės paruošimas, aušinimas. Nors iš tiesų formatai nestabdo. Labai norint galima padaryti ir didesnių darbų, tarkim, išpūstų. Tik technologiškai tai ilgas procesas, išpūti greitai, bet formos ruošimas, jos liejimas, džiovinimas užtrunka labai ilgai – kokį mėnesį pūčiau karštą vėją. Aišku, nuobodu…

Žvelgiant į Tavo kūrinius atrodo, kad lengva nustatyti tam tikrus periodus, kai sprendžiamas vienas ar kitas technologinis klausimas.

V. D. Technologiniai bandymai užima daug laiko. Tarkim, kaip sukurti vitražą nenaudojant švino? Šis klausimas ilgai nedavė ramybės. Beveik visą laiką mokydamasis akademijoje vis jį sprendžiau, nes tas bažnytinis švinas jau „pjauna“. Vis mėginau propaguoti šiuolaikinį vitražą. Dėstytojai, tiesa, nebuvo patenkinti, galiu juos suprasti – aukštojoje mokykloje dėstomas klasikinis vitražas. Tačiau juk ne jis vienas įmanoma kūrybos kryptis… Buvo ledo ir stiklo jungties laikotarpis, „Pėdsakai lede“. Dar buvo varžteliai. Buvo įdomu padaryti vitražą, kurio visos dalys išsukus varžtelius išsiskiria, išsimontuoja. O sujungus kartu atsiranda aiški forma. Vis grįžtu prie veidrodžio, atspindinčio stiklo.

Tai, kas svarbiausia

„Vieno simpoziumo metu sodinau stiklinę žolę. Aišku, vakare teko išrinkti, bėgs koks briedis naktį – pasipjaus“, – versdamas nuotraukas pasakojo V. Dailidėnas. Atsitiktiniai sakiniai kartais tampa esmės raktais. Taigi, gamta. Kaip inspiracija, atramos taškas formai. Galbūt kartais – ir idėjai, nors pastaroji atrodo dažniau išauga iš vidaus, iš žmogiškos, emocinės, jausminės ar jutiminės patirties. Stengiantis vengti kultūros produktų, jų citatų ar interpretacijų. Jaučiant savo atsakomybę. V. Dailidėnas ją suvokia kaip grožio, galbūt – ramybės kūrybą.

V.D. Idėjas stengiuosi gimdyt iš savęs, iš savo patirties. Į internetą gal geriau net nežiūrėti. Ten begalės idėjų. Bet negali nieko imti, nes matai, kad jau kažkas padarė. Pamačiau neseniai tokius siūlus-varveklius. O mes kaip tik su Laura apie tai kalbėjom, tiesa, gal kiek kitaip, tačiau tai jau padaryta, kartoti nebesinori. Bent prieš savo sąžinę būsi ramus. Tada išjungi kompiuterį ir pradedi vėl – nuo žolės.

Kita vertus, akivaizdu – nuo gamtos tik atsispiriama. V. Dailidėno kūryba nei savo forma, nei turiniu nėra naivūs šūkčiojimai „gėlytė, drugelis, medelis ir taika planetoje“. „Mama kiek man metų“ – tikri kelmai, kuriuos dengiantys veidrodžiai išvagoti medžio rievėmis. Žvelgdamas į šį paviršių žiūrovas, regi savo atspindį. Suvokia savo amžiaus trumpumą. Ir medžio gyvenimo trapumą. Paprasta, lengva ir tas lengvumas yra artimas.

Didžioji V. Dailidėno „dorybė“ – sugebėjimas kūriniuose suderinti konceptualųjį kūrinio lygmenį su žiūrovui patrauklia raiška. Tai rizikingas balansavimas, nes kryptelti tuščio dekoratyvumo ar perdėto jausmingo link nepastebimai, tačiau nuolat gundo šiandienė aplinka. Priešinantis tam dažnai sukuriami kūriniai, sąmoningai ir radikaliai priešingi tuščiam dailumui. V. Dailidėnas kol kas užsiėmęs „viduriuko“ poziciją. Todėl jo kūriniais nebus baisimasi ir piktinamasi. Tiesa, jie ir nesukrės iki ašarų ar noro pakeisti gyvenimą. V. Dailidėno pozicija aiški ir vientisa – tai daug. „Matai, paviršius – nelygus, grubus, nesinori net imti į rankas – pasišiaušęs. Bet yra viena vieta nupoliruota švariai ir pro tą properšą matai visą grožį slypintį viduje. Iš tiesų gražu yra tai, kas viduje.“

Kalbino Aistė Paulina Virbickaitė

Nuotraukos – V. Dailidėno

Bernardinai.lt

Kategorijos:Menininkai Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: