Pradžia > Menininkai > Šešios galerijų dienos: Šarūnas Šimulynas

Šešios galerijų dienos: Šarūnas Šimulynas

2009-02-13

Lietuvoje yra daug menininkų. Nemažai – gerų. Galbūt labiausiai trūksta – asmenybių. Ne gražesnių ar ryškesnių, o gilių, savitų,“autentiškos būties“ žmonių. Todėl vis pagaunu save besižavint „senukais modernistais“: užsispyrusiais, nelanksčiais, nelengvai prakalbinamais ir išliekančiais savimi visose situacijose. Štai neseniai džiaugiausi V. Šerio paroda, kurios įspūdžius, vis tik lengvai „nupūtė“ Šarūno Šimulyno (1939 – 1999) paroda Šv Jono gatvės galerijoje. Mano galva, tai viena geriausių lietuvių menininkų personalinių parodų pastaruoju metu.  

Pirma, neatpažįstamai pasikeitė galerijos atmosfera ir, rodos, net interjeras. Pasirodo, tereikia tiek „nedaug“ – stiprių kūrinių ir apgalvoto eksponavimo ir galerija, dažniausiai atrodanti kaip nesusipratimų sandėliukas, nušvito. Gera užeiti.

Užėjus visų pirma galbūt verta sukti į dešinę – ten prisėsti ir pažiūrėti V. Ir J. Urbonavičių dokumentinį filmą „Aš – menininkas“. Tiesa, filmu to vadinti nenoriu, tai tiesiog nufilmuotas interviu su Šarūnu Šimulynu ir vietomis pailiustruotas fotografijomis. Tačiau verta. Rodos, nieko ypatingo – jau ligos išvargintas žmogus taupiais sakiniais pasakoja apie vaikystę, studijas, kūrybą, kūrybą, kūrybą. Šarūnas Šimulynas niekada nebuvo kalbus žmogus. Bet ne pasakojimas svarbiausia, pažiūrėkit į akis. Žvilgsnis palydi kiekvieną sakinį. Žvilgsnis ir trumpa šypsena užbaigia pasakojimą, jį pripildo kitos, kitokios informacijos ir atiduoda klausytojui. Atiduoda rūpestingai, atsargiai. Lyg klausiant, ar tikrai buvo suprasta tai, kas neištarta.

Galbūt šį „raktą“ galima taikyti ir Šarūno Šimulyno kūriniams, ypač – skulptūroms. Sunku atsikratyti to trumpo šypsnio  įspūdžio, nors atvirai ironiškas parodoje tėra tik vienas kūrinys – „Labai stiprus“. Šilumą spinduliuoja tiek skulptūrų formos, tiek jų paviršiai, nesvarbu kokią medžiagą bepasitelktų šis menininkas – medį, metalą ar akmenį. Formų taupumas, išbaigtumas – tarsi lakoniški sakiniai. Tačiau akivaizdu – tai elegantiškas, jautrus taupumas.

Tik po kelių dienų įvardinau sau, ką priminė ši paroda. Pavasarį. Pavasarį – gaivumo ir augimo prasme. Net nuotraukose nesunku pastebėti skulptūrų augimą. Aukštyn, platyn ir tuo pačiu – į save.

Šarūno Šimulyno kūriniai ir jo asmenybė, atrodo, yra visiškai suaugę, jie – vientisa. Tai galbūt neintriguoja, galbūt tai gerokai senamadiška. Tačiau jaudina net nesistengiant įsijausti į sudėtingą jų sukūrimo politinį, socialinį kontekstą, nesistengiant nutildyti savęs, visiškai kitos kartos ir požiūrio atstovės. Negalėčiau to pasakyti apie visus Lietuvos dailės istorijoje jau, rodos, galutinai ir neatšaukiamai pripažintus menininkus. 

Ši paroda – tai ir puiki proga prisiminti, jog nepelnytai pamirštame labai daug dėmesio vertų menininkų. Taip, yra keletas, kurių nepamirši net ir norėdamas, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių pastumtieji į paraštes gali tapti atradimu. Kaip matė kiekvienas, apsilankęs Šarūno Šimulyno personalinėje parodoje, ekspozicinių erdvių trūkumas, kuriuo mėgstama skųstis, gali būti išsprendžiamas apgalvotai suprojektuota ekspozicija. Ir, svarbiausia, stipriu parodos turiniu. 

Šarūnas Šimulynas teisus: koks skirtumas, kiek sukurta kūrinių ar keliose parodose dalyvauta. Tai smulkmenos, kurios būtinai pasimirš ir nublanks. Kaip gyventi ir kurti taip, kad ir nušluosčius laiko ir užmaršties dulkes, rezultatai vis tiek spindėtų. Galbūt jis – vienas iš tų, kurie gali šio to pamokyti.  

Šarūnas Šimulynas (1939 – 1999)  – skulptorius, tapytojas, poetas, prozininkas. Yra sukūręs vitražų, freskų, grafikos kūrinių, tačiau daugiausia kūrė skulptūros žanre. 1966 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nariu. Jis priklausė ir grafikos, ir monumentaliosios dailės, ir skulptūros sekcijoms. Lietuvos meniniame gyvenime aktyviai dalyvavo (buvo įsileistas į parodas) nuo 1981 m.

1986 m. išleista eilėraščių knyga „Ledynų motina“. 1998 m. – pirmoji novelių knyga „Tėvonija“, o 1999 m., po autoriaus mirties, išleista antroji novelių knyga „Rugiuose po obelim“, pažymėta P.Cvirkos premija už geriausią novelių knygą kaimo tematika.

Šarūnas Šimulynas, Šv. Jono gatvės galerija (Šv. Jono g. 11), nuo sausio 22 d. iki vasario 14 d.

Kategorijos:Menininkai Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: