Pradžia > Gyvenimas > Vilnius kalba. Žiūri Ryga.

Vilnius kalba. Žiūri Ryga.

 

Rygoje pristatoma paroda „Vilniaus meno scena po 2000 metų“.

Lietuviai menininkai (ir keletas menotyrininkių), lengvai susiglamžę po kelionės ir ilgos dienos Rygoje, kiek nejaukiai, tačiau oriai džiaugiasi. Graži ir elegantiška parodos kuratorė Raminta Jurėnaitė švyti.

Lietuvos ambasadorius Latvijoje, kaip turbūt ir visi ambasadoriai – pasipuošęs mandagia šypsena. Bet buvo – pliusas. Rygiečiai (buvo ir jų) – smalsūs ir kiek sutrikę dėl nepažįstamų veidų gausos aplink. Kol vyksta privalomosios kalbos latvių, anglų, rusų kalbomis, turim daug gero laiko pasidžiaugti ir stebėtis, kaip skamba lietuviški vardai latvių kalba bei kitais tekstiniais nesusipratimais pavardėse.

Jei norite aiškiai, situacija tokia: „Arsenale“ – vienoje iš  pagrindinių Rygos parodinių erdvių atidaryta paroda pavadinimu „Vilniaus meno scena po 2000 metų“. Parodos kuratorė (kuratorius – žmogus, sugalvojantis parodos temą, jos problemiką ir klausimus arba atsakymus į juos, parenkantis parodoje dalyvausiančius menininkus bei sugalvojantis, kaip iš skirtingų kūrinių sukurti visumą, kuri būtų informatyvi ir paveiki) – Raminta Jurėnaitė. Parodoje dalyvauja 22 menininkai (sąrašą matote aukščiau). Pristatoma tapyba, fotografija, skulptūra, videomenas.

Pageidaujantiems išsamesnės parodos analizės, galbūt tiks Eglės Mikalajūnaitės straipsnis šios parodos tema. Jei užteks įspūdžių, einam, trumpai parodysiu.

Buvo kelios jauno menininko Rimanto Milkinto skulptūros, šalia jų – neseniai ŠMC rodytos Artūro Railos fotografijos iš serijos „Žemės galia“.

Būtinai buvo judančių mechanizmų menininkas Mindaugas Tendziagolskis ir Vidmantas Nevčesauskas su judančia skulptūra „Audiovizualinių peizažų keturratis“.

Pamačiusi Eglės Rakauskaitės fotografijas pagalvojau, kad aštuoneri metai – ilgas, gal pernelyg ilgas  laiko tarpas. Tačiau nustebino Martyno Martišiaus pavardė. Kaip ir tai, kad Vilniaus scenai atstovauja menininkas, kuris gyvena ir dirba Kaune. Hmm. Tačiau nepaisant to, skulptūra tikrai įdomi, imam Martišių į Vilnių, ne gėda. Realistinė skulptūra iš putopolistirolio vadinasi „Virtuvė“ ir yra bene natūralaus dydžio  (150 x 100 x 360). 

Geografinis nesusipratimas ištiko ir Domo Noreikos dalyvavimą. Šis menininkas gyvena ir kuria Žeimiuose. Šiuo gyvenimo periferijoje faktu ir yra grindžiama jo bendra kūrybinė koncepcija bei vis dar (pradeda atrodyti, kad taip ir liks) – ir jo kaip menininko išskirtinumas.

Net neabejojau, kad parodoje bus tapytojas Andrius Zakarauskas (rašiau „jaunas“, bet ištryniau, iki „žymus“ dar trūksta šiek tiek laiko, todėl irgi ištryniau, liko tiesiog tiesiog tapytojas), dėl Mariaus Zavadskio dalyvavimo irgi neabejojau, nors toks skaičius jo kūrinių (net 4, ar jis Vilniuje kokia mega ryškumo žvaigždė?) nustebino.

Buvo ir R. Jurėnaitės gyvenimo draugo (Heinz-Herman Jurczek – vokiečių tapytojas, pastaruosius keletą metų gyvenantis ir dirbantis Vilniuje) paveikslų, bei charakteringos tapytojos Eglės Ridikaitės kūrinių. 

Vilnietišką videomeną parodoje reprezentuoja tikras žvaigždynas: Deimantas Narkevičius (šių metų Nacionalinės premijos laureatas), Evaldas Jansas, Gintaras Makarevičius, Svajonė ir Paulius Stanikai. Būtų labai įdomu, ką apie tuos kūrinius galvoja vardų ryškumo neslegiami latviai.

Jei, mielas skaitytojau, tikiesi šiame tekste rasti atsakymą, kokia gi ta Vilniaus meno scena, tai jo nebus. Nebus nei Ramintos Jurėnaitės aiškios nuomonės šiuo klausimu (nes aš jos (nuomonės, įspūdžio ar teiginio) toje parodoje neradau), nei mano (juk ir lėkiau į Rygą, tikėdamasi ją susidaryti). Suvokiau tai kruopščiai apėjusi parodos eksponatus ir išėjusi parūkyti. Rezultatu likau nepatenkinta, tad grįžau ir, pasiėmusi dar vieną taurę vyno, ėjau dar kartą, šį sykį ieškodama tos visumos. Idėjos. Atsakymų. Ar bent nuorodų į juos. Atgal į fojė grįžau jau ramesnė, nors nepasakyčiau, kad laiminga. 

Atsakymo neradau. Nustebino parodos konstravimo principas pagal pačius banaliausius, išorinius kūrinių bruožus. Maždaug taip: pirmoji salė (R. Milkinto akmenys, A. Railos gamtiškoji pagoniškoji tema) – Vilnius – žalias miestas, menininkai, nepraradę ryšio su gamta. Šalimais – P. Mazūro objektas bei M. Tendziagolskio ir v. Nevčesauskio judanti skulptūra – tačiau čia gyvenantys menininkai nenusisuka ir nuo industrinių temų. Šalimais sukabintuose panašaus formato, tačiau iš esmės skirtingų menininkų E. Ridikaitės ir R. Nemeikšio kūriniuose sunku nepastebėti bendro rusvo kolorito, kaip ir kitoje salėje violetinės spalvos sąskambio M. Zavadskio, R. Nemeikšio, H. Jurczeko kūriniuose. 

Bendra ekspozicija atrodo gerai. Bet liūdna, kad žvelgiant į ją kaip į visumą tenka matyti tik formalumus. Asmeniškai aš tikėjausi autoritetingos, tegu ir subjektyvios, bet nuomonės. Būtent todėl ir domimasi kuratorinėmis parodomis. Žinoma, rengiant tokią parodą, šalia ambicingo pavadinimo „Vilniaus meno scena po 2000 metų“ beveik neišvengiamai turėtų atsirasti temą suspaudžianti ir išgryninanti paantraštė. Kita vertus, gal tiesiog veltui lėkėme į parodą, skirtą ne lietuviams, o latviams. Taip mums ir reikia – gavome rinktinio oficialumo dozę… Ambasadoriai juk ir neturi būti pernelyg nuoširdūs ir atviri, nes tai nereprezentatyvu,  tiesa? Galvojant toliau – gal tai ir yra Vilniaus meno scenos atspindys: didelės pretenzijos, nedaug drąsos ir tas didžiulis noras tinkamai reprezentuotis, vis pakišantis koją laisvai kūrybai ir drąsai.

Bernardinai.lt

 

Kategorijos:Gyvenimas
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: