Pradžia > Menininkai > Jėzus ir Marija kelyje pas Prancišką

Jėzus ir Marija kelyje pas Prancišką

Eglės Kuckaitės paroda „Pranciška” galerijoje „Kairė-dešinė”

Dviejose galerijos salėse eksponuojama dvylika paveikslų. Trys iš jų – visiškai nauji, likusieji – Talino grafikos bienalėje vykusios personalinės parodos „Jausmai pavargę nuo galvojimo. Derama įtampa vaiko supratimo atžvilgiu” dalis.
 

 

Iš pavadinimo aišku – apie vaikystę. Iš kūrinių akivaizdu – apie vaikystę, atsispindinčią visame gyvenime. Taigi – apie suaugusiuosius. Dažniausiai – apie moteris. Galvoju – surinkus grafikių Eglės Kuckaitės, Laisvydės Šalčiūtės, Birutės Zokaitytės kūrinius gautume visai įdomų moters atvirumo, jos intymumo paveikslą. O kurgi vyrai? Bent panašiai atviri savo baimių, lytiškumo, kasdienybės atžvilgiu? Gal jie iš tiesų tik ramiai reflektuoja aplinką, kultūrą ir tas pačias moteris?

Eglė Kuckaitė šią savo parodą apibūdino kaip „12 kūrinių apie jausmus, mintis ir emocijas”. Iš pirmo žvilgsnio skamba gal pernelyg lakoniškai, bet svarstant ilgiau pasirodo, kad apibūdinimas ne tik trumpas, bet ir gana talpus. Tačiau tai nereiškia perdėto „bobiško” jausmingo. Visuose E. Kuckaitės paveiksluose svarbi naratyvinė dalis. Visi jausmai, mintys ir emocijos šioje parodoje kyla iš veiksmo. Ne tik iš žiūrovo galvoje besisukančių asociacijų, bet iš paveikslų „herojų” atliekamų veiksmų ar bent judesių. Be to, kaip ir kiekvienoje geroje istorijoje, kiekvienoje salėje yra po „kulminacinį” tašką. Tai – paveikslai, vizualiai kiek iškrentantys iš bendro konteksto, o kartu sukuriantys rėmus ar siūlus, už kurių verta pamėginti traukti pirmiausia. Tai ir darau.

Jėzus ir Marija kelyje, jie važiuoja. Kaip ir visi suaugusieji – pasibardami iš nuovargio ar nuobodulio, pasidalindami vaikystės prisiminimais, parodydami vienas kitam karves už lango, įdomesnius pastatus ar kvailesnes reklamas. Vienas nepastebi kokios kelio rodyklės, kitas nežinia kur užkiša buteliuką vandens. Jie važiuoja kaip Jėzus ir Marija. Išjausti. Išmąstyti. Išlaukti. Išpažinti. Atpažinti kaip saugantys ar bent galintys apsaugoti ir galų gale sustatyti viską į vietas.

Jie važiuoja pas Prancišką, nežinia, ar atvažiuos. Ar ji tuo metu bus namie, o jei bus – ar atidarys duris. Bet gana to, kad važiuoja. E. Kuckaitė leidžia jiems tiesiog važiuoti tol, kol kituose paveiksluose nesustodamas vyksta veiksmas, atveriantis emocijas. O aš gelbėjuosi klausydama Nicko Cave’o. Kartais verta klausytis muzikos vien tam, kad paklaustum savęs, kodėl pasirinkai būtent šį, ne kitą kompaktą. Šį kartą lengvai sau atsakiau – pusiausvyrai palaikyti reikia bent jau vyriškos muzikos. Nes menininkės sukurtos būtybės – ne mergaitės, ne paauglės, ne moterys – labai jau moteriškos. Ir aš, ir šalia snaudžianti kalė ką tik išpjauta gimda, ir tie susukti, susisukę, paveikslų erdvėse pamesti, pagauti E. Kuckaitės kuodeliai…

Plaukai, plaukų kuodeliai jau ne pirmus metus dalyvauja E. Kuckaitės kūryboje. Šį kartą iš mažo formato monotipijų jie persikėlė į didesnius plotus, taip tapdami dar intensyvesni. Parodą apžiūrėjusi bendradarbė liepė tiksliai išsiaiškinti, ką vis dėlto tie kuodeliai reiškia. Aiškinamės. Kuodeliai – tų būtybių pasididžiavimas ir džiaugsmas. Puikūs plaukai – mergaitės ar moters pasididžiavimas. Viltis, kad juos lies ir glostys patikimos rankos. Kuodeliai – tų būtybių gėda ir paslaptis.

„Gėdos plaukai” – slepiami ir slėptini, senstelėjusiose erotinėse nuotraukose jie intymesni už patį odos nuogumą. Kuodeliai – tų būtybių savęs ženklas, save suvokiant labiau kaip emociją, nei socialų asmenį (jos neturi jokio socialinio statuso, jokių drabužių, jokios konkrečios aplinkos). E. Kuckaitės paveiksluose emocija neatsiejama nuo kūno, nuo kūniškumo (Descartes’o dualizmui čia nėra kas veikti). Per kuodelį ar jo nebuvimą, jo atsiradimą netikėtoje vietoje suvokiame trūkumą, pajuntame trapumą, dalyvaujame paieškose arba išsigąstame netikėtai užtikę.

Nuo pat vaikystės besitęsiantis savo kūno ir proto bei jausmų jaukinimas, galynėjimasis su jais, gautos pamokos ir primesti įsakymai – visa tai nuolat sukasi aplink, pasislepia ir vėl išneria, kad ir kas ar kur būtum. Pro antikinį strėnas juosiantį audinį ir orią laikyseną, pro irzlius ekspresionistinės linijos šešėlius ar abstraktėjančių formų apibendrinimą. Žodžiu, neišvengiamai. E. Kuckaitė naudojasi stilistinėmis citatomis, siekdama tiksliau perteikti konkretaus kūrinio atmosferą, bet žvelgiant į visą parodą šis jos žaidimas taip pat pasiteisina. Supainiojamas net veiksmo laikas, nes ne laikas ir ne vieta svarbūs „jausmams, mintims ir emocijoms”.

Kitas pavykęs „ėjimas” parodos, kaip visumos, atžvilgiu – paveikslų dviejose salėse išdėstymas ne tik fiziškai, bet ir pagal prasmę. Kitoje salėje jau nerasime nė vieno besiblaškančio kuodelio. Įtampa auga. Pirmoje salėje tvyro prisiminimų, sapno, abejonės nuotaika, o šioje – dabar išgyvenami jausmai. Todėl – daug ryškesni ir grubesni, atviresni. Artyn pritrauktos, išdidintos vienišos figūros užpildo erdvę ir užgriūna savo silpnumu lyg šalimais netikėtai susmukęs kūnas. Atmosfera kaista, pojūčiai įgauna ekstremalumo virpulį.

Čia ne taip svarbu praeitis ir tai, kas ateina iš jos. Ne taip svarbu ir ateitis, nes jausmas išgyvenamas dabar. Ji juokiasi. Ji verkia. Visą drobę nuo krašto iki krašto užima dideli veidai, kuriuose jau sunku atpažinti vaiko bruožus. Juokas, verksmas, baimė kartais gali reikštivisą gyvenimą, ir išgyvenančiojo amžius ar patirtys tuo metu nėra labai svarbūs. Toks aštrokas yra jausminis koncentratas, kurio išvengti parodoje „Pranciška” neįmanoma.

Šioje salėje sėdi ir Pranciška, pas kurią vis važiuoja Jėzus su Marija. Pranciška (veido bruožai kiek panašūs į E. Kuckaitės) – ta, kuri išgyveno ir išgyvena visas dvejones, baimes, praradimus ir atradimus. Dabar ji sėdi ant suoliuko parke. Aplink ją, kaip ir kadaise aplink jos bendravardį, būriuojasi paukščiukai. Šie ir skiria ją nuo kitų paveikslo figūrų – ant to paties suoliuko sėdinčios banalios porelės ir besivoliojančių skardinių turinį šilta srovele į žemę liejančio vyriškio. Viskas kartojasi. Šalia Pranciškos – vežimėlis. Vaikelio jame nesimato, bet reikia manyti, kad jis ten yra. Guli, kvėpuoja grynu oru, klausosi triukšmo, miega. Auga. Galbūt – verkia. Ar jau pradėjo kažko ieškoti nesklandžiose savo mintyse? Eglė Kuckaitė, kaip geras scenaristas, palieka galimybę tęsiniui.

“7 meno dienos”

Kategorijos:Menininkai Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: