Pradžia > Menininkai > Pats sau tapyba. Pokalbis su tapytoju Andriumi Zakarausku

Pats sau tapyba. Pokalbis su tapytoju Andriumi Zakarausku

Jaunas tapytojas Andrius Zakarauskas nenori pakliūti į blizgančius blizgančių žmonių žurnalus. Sako, neįdomu. Ir pasako taip, kad patikiu. Tačiau jam įdomūs „7 meno dienų” skaitytojai, o pastariesiems, manau, įdomus jisai. Jei taip – telieka atsakyti į vieną paprastą klausimą – kuo?

Andrius Zakarauskas kaip asmuo

Pastaruoju metu apie Andrių rašoma gan daug. Nepaisant to, kad jis neturi įpročio čiupti už skvernų sutiktų kritikų su tiesioginiais ar subtilesniais palinkėjimais parašyti apie jo laimėjimus. Kita vertus, paprašytas susitikti pasikalbėti, sutinka labai paprastai: „Taip, gerai”. „Burti” (taip vadinamos menininkų kalbos, nuo kurių apsvaigsta galva, o atsikvošėjus paaiškėja, kad nieko esminio ar svarbaus taip ir nebuvo pasakyta), taigi „burti” Andrius nemoka arba nenori. Tačiau netaiko ir dvasingo tylėjimo strategijos. Su Andriumi kalbėtis įdomu, jis turi minčių ir požiūrį, kuriuo ne mojuoja, o dalijasi. Dalijasi rimtai. Gal dėl to, kad jam tai svarbu?

Vienintelis „skandalas” į kurį įsivėlė Andrius, – tekstas XIII Vilniaus tapybos bienalės tema „Išgelbėk draugą” „7 meno dienose”. Jį skaitydama nuoširdžiai stebėjausi – ne turiniu (informacija), o tuo, kaip atvirai ji dėstoma. Manau, ne aš viena, pagalvojusi apie Zakarauską, prisimenu Tą tekstą: ar rašytum tokį patį tekstą šiandien?

Ne, tokio pat nerašyčiau. Panašų – taip. Idėjiškai panašų. Tada „pavariau” taip, koks esu. Jei blogai, tai ir sakiau – blogai. Gal dabar nerašyčiau „bloga paroda”, rašyčiau – „ne visai pavykusi”. Kodėl? Mokausi. Viską galima pasakyti grakščiau, subtiliau.

Andrius Zakarauskas kaip tapytojas

Andrius Zakarauskas Vilniaus dailės akademijoje tapybos studijas baigė prieš ketverius metus. Kaip svarbų tolesnės savo istorijos įvykį jis įvardija Neringos Černiauskaitės kuruotą parodą „Ryšiai” (grupinė jaunų menininkų Agnės Bagdžiūnaitės, Domo Noreikos, Kristinos Šepetytės, Sauliaus Ketlerio ir Andriaus Zakarausko paroda). Nuo jos prasidėjo intensyvus bendravimas ar bendradarbiavimas su „Vartų” galerija. Taip pat – dalyvavimas meno mugėse, nauji ryšiai su rimtomis, meno pasaulyje žinomomis užsienio galerijomis. Dabar (ir tai jau įprasta) dauguma Andriaus paveikslų – ne Lietuvoje. Ar nesijauti išpopuliarėjęs pernelyg greitai?

Ne… Viskas yra taip, kaip ir turi būti. Aišku, mano patirtis maža, kaip ir parodų skaičius bei jų kokybė. Visa tai dar tik pradžia ir auga po truputį. Tas dėmesys… Na, aš juk stengiausi. Dirbau. Ir visą laiką sakiau, kad reikia daryti geriausia, ką gali. Kaip ir visą laiką siekiu pakliūti į tikrai geras, geriausias galerijas, geriausius muziejus…
Kaip manai, nuo ko priklauso tavo sėkmė, juk stengiasi labai daug menininkų.

Galbūt tai priklauso nuo sugebėjimų aiškiai pasakyti tai, ką nori. Aišku, dar yra sėkmės faktorius, jis lemia daug. Supranti… Kolekcionieriai, einantys į muges, iš anksto susidaro maršrutus ir eina ten, kur jiems įdomu. Gali nebent netyčia pakeliui kažkas pakliūti į akis. Tad jei būsi toli nuo stambių, garsių galerijų – tau mažai šansų. Štai Christine König, labai garsi galerininkė, mugėje besiilsėdama vaikštinėjo su kavos puodeliu ir visiškai netyčia pamatė „Vartų” stendą, kur tuo metu buvo mano vieno paroda. Paskui pasikvietė jį apžiūrėti savo draugus, kolekcionierius… Taigi, sėkmė daug ką lemia. Juk tų menininkų tiek daug… Ir gerų menininkų – taip pat.

O tu galvojai, kuo žmonėms įdomūs tavo darbai? Mėgini analizuoti, klausinėti?

Kas įdomu mano darbuose? Negalvoju, kas gali būti įdomu. Juk kuri tai, kas įdomu tau. Galima žinoti kokios nors žmonių grupės skonį ir taikyti tiesiai į jį. Mano strategija tokia: jei padarysiu gerai, kūrinys vis viena kažkur atsidurs, jis neprapuls. Jei padarysi įtikinamai ir bus natūraliai gerai, kūrinys bus pamatytas.
O Lietuvoje? Jauti, kad tavimi domisi?

Na, kuratoriai mane kviečia į parodas…

O „paprasti” žmonės, pirkėjai?

Lietuvoje nelabai perka meną. Ne „kioskinius” paveikslus, o meną. Kaip meno mugėse blizga žmonių akys, kai jie mato savo mėgstamo menininko kūrinį… Jiems svarbu ir kiek menininkas yra pasiekęs, kiek jis yra svarbus. Visą laiką klausinėja, domisi. Neperka vadovaudamiesi vien „gražu/negražu”. Juk jei uždirbai pinigus, už juos nori turėti kažką svarbaus, kuo galėtum didžiuotis. O pas mus – nueina į kiokelį, nusiperka paveiksliuką ir grožisi. Lietuvoje nėra taip, kad galėtum susikviesti draugus, parodyti paveikslą, kalbėtis apie jį. Svarbu geras „telikas”, mašina. O kas – mašina? Juk labai retas modelis tampa antikvarinis ir po kažkiek laiko pabrangsta. Aišku, ir meno kūriniai visai nebūtinai brangsta laikui bėgant. Bet, manau, daug įdomiau žaisti su menu…

Andrius Zakarauskas kaip tapyba

Andrius tapo panašiai taip, kaip kalba. Aiškiai, lakoniškai ir apgalvotai. Jo paveikslai nesunkiai „perskaitomi”. Kita vertus, jie reikalauja „skaitymo” pastangų ir bent minimalių įgūdžių. Citatos iš dailės istorijos, autoportretai, tapybiniai gestai, erdvės – savotiška ženklų sistema, keliaujanti iš paveikslo į paveikslą, iš temos į temą. Kiek tavo kūrybos procese yra racionalumo ir kiek intuityvumo, emocijų?

Visą laiką apgalvoju būsimą paveikslą. Tiesa, ne iki galo. Iki pat galo man neišeina. Pirmiausia pasidarau planą. Tačiau dirbant jis keičiasi. Lieka pagrindinė ašis, bet atsiranda detalės, kurios nukrypsta į vieną ar kitą pusę. Medžiaga taip pat padaro savų nukrypimų. Nors pagrindinis sumanymas lieka. Jį „perskaitęs” žiūrovas gali sustoti, o gali „skaityti” toliau ir atrasti daugiau pranešimų. Už pagrindinio elemento vyksta istorijos, kurios dažniausiai gimsta jau kūrimo etape. Čia daug priklauso nuo to, kiek laiko kuriamas darbas, nuo figūrų, elementų skaičiaus.

O galėtum pamėginti apibrėžti ne atskirų paveikslų, o savo kūrybos problematiką?

Pirmiausia – klausimas, kas yra tapyba. Kurdamas visada parodau, kad tai tapyba: dažai, drobė, potėpis. Kai skaitai paveikslą, tapyba yra pirmas dalykas, visa kita – už jo. Tada žiūriu, kas dar man yra svarbu, įdomu ir aktualu šiuo metu. Darau tai, kas artima ir yra panašu į mane. Tiesiog kuriu savo požiūrį į aplinką, savo pasaulį. Tos temos nėra bekraštės. Reprodukcijos sąvoka, istoriniai elementai, tapybos istorija, santykis su tuo, asmeniniai jausmai, kad ir meilės istorija, kas visą laiką svarbu ir įdomu.
Štai ir paprasčiausias, pagrindinis klausimas: kas tau yra ta tapyba?

Dabar vėl galbūt grįžtu atgal, prie to pagrindinio klausimo – kas ta tapyba. Priėjau iki finalo su ciklu „Mokytis tapyti”, dabar bandau grįžti atgal prie paprastesnių variantų, iki dažų, murkdymosi dažuose ir klausimo „kas ta tapyba”.

Pagrindinis dalykas – dažai. Dažai, drobė, aš kaip tapytojas. Tada vėl klausiu iš naujo, sulig kiekvienu nauju paveikslu. Neatsakau iki galo niekad, to klausimo dažniausiai užtenka. Galbūt atsakau – rezultatu. Na, kas yra ta tapyba… Aš pats sau esu tapyba.

“7 meno dienos”

Kategorijos:Menininkai Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: