Pradžia > Menininkai > Tapyba neromantiškai.

Tapyba neromantiškai.

Pokalbis su tapytoja Sigita Maslauskaite

 

iliustracija
„Klūpėjimas”. 2007 m.
Sigita Maslauskaitė

Visai neseniai galėjome pamatyti Sigitos Maslauskaitės tapybos parodą „Lietuvos aido“ galerijoje. Tikiuosi, kad daugelis skaitytojų prisimins šią pavardę iš šios ar ankstesnių asmeninių, grupinių parodų ir susies ją su tapyba. „Tapybiška“ tapyba – ekspresyvia, daugiasluoksne, tamsaus, „nešvaraus“ kolorito, raiškių potėpių, storu, vietomis beveik reljefinį paviršių sukuriančiu dažų sluoksniu. .

Žinojau, todėl neapstulbau: didelio formato drobes storu dažų sluoksniu drąsiais, net nervingais potėpiais tepa šviesius, banguotus plaukus į uodegą susirišusi smulki, simpatiška, jauna moteris. Kad netrūktų, dar pridėsiu – mokslininkė. 1996 m. VDA baigusi tapybos studijas Sigita Maslauskaitė kryptelėjo šonan – pasirinko podiplomines studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje. Dar kiek vėliau – doktorantūros studijos VDA ir disertacija šv. Kazimiero ikonografijos tema. Ne kartą girdėjau giriant Sigitą kaip puikią su bažnytiniu paveldu dirbančią istorikę. Kartu – grupinės ir asmeninės tapybos parodos. Kas yra kas Sigitos gyvenime?

Labai apsidžiaugiau, kai šią vasarą pati suvokiau, kad man tapyba yra malonumas. Nesureikšminu nei savo buvimo menininke, nei pačių darbų. O tas malonumas tapyti – kaip ir visi kiti malonumai gyvenime: kažkam patinka jodinėti žirgais, kažkam degustuoti vyną. Turiu šviesią dirbtuvę senamiestyje, perku brangių dažų, tapau didžiules drobes… Kas kita, jei ne malonumas? Gal net prabanga…

Tekstinė kalba ir loginio mąstymo grandinė svarbi moksliniame darbe, o tapydama Sigita užsiima tapyba – be siužetiškumo, literatūriškumo, be koncepcijos. Tiesa, tapybos darbams duodami pavadinimai dažnai atsiremia į religinę tematiką. Paklausta, kiek „darbo“ temų perteikta tapyboje, Sigita atsakinėja rinkdama žodžius ir dvejodama.

Pirmas atsakymas būtų – taip. Susiliejimas nori nenori įvyksta. Ikonografijos studijos, disertacijos gynimas, bažnytinės inventorizacijos, visi tie personažai – angelai, jeronimai, jurgiai – turbūt iš čia. Bet kai tik tai pasakau, tuojau noriu ir paneigti, nes pirma – tapyti šventuosius yra baisu (visi šedevrai jau nutapyti) ir antra – esu prisižiūrėjusi tiek daug prastų šiuolaikinių tapybos kūrinių religine tema. Ir todėl norisi vengti bet kokios ikonografijos. Gal teisingiausia būtų pasakyti, kad tiesiog tapau, o atpažįstami personažai atsiranda tapybos procese, aš jų specialiai nekuriu. Parodoje „Lietuvos aide“ norėjau rodyti paskutinius darbus ir tik juos ištraukusi pastebėjau, kad labai daug klūpančių figūrų. Kokios yra tokio rezultato priežastys paaiškinti negalėčiau: mano tikėjimas? atgaila? kasdienybė? europietiška kultūra?

Taip, kartais Sigita leidžia sau šiek tiek mistikos. Dažnai ja manipuliuoja menininko kaip genijaus mito iš savo žodyno ir galbūt pasaulėžiūros nepaleidžiantys kūrėjai. O Sigita žodį „magija“ taria su šypsena ir be jokios patetikos. Tačiau ištaria, ir ne kartą, ypač kalbėdama apie tapybos procesą bei „besigaunantį“ rezultatą, kuriam paskui telieka duoti pavadinimą taip pat beveik burtais – žvelgiant ir įžvelgiant figūrų ar simbolių.

Tapau nežinodama, kuo tai baigsis, ir dėl to nesijaudinu. Darbas gali pragulėti ne vienus metus ir tik tada suprantu, kas jame vaizduojama. Nemėgstu kūrinių „be pavadinimo“, todėl neretai darbams pavadinimą suteikia į dirbtuvę užsukę draugai. Taip jau būna, kad aš matau ir tapau viena, o žiūrovas „pamato“ visai ką kita. Tokius atsitiktinumus žino ir brangina daugelis menininkų. Man jie taip pat svarbūs, tik reikia nepamiršti, kad specialiai apie juos galvodama niekada nieko gero nesulauksiu, atsitiktinumai nukrinta tik po ilgo ilgo darbo.

Šioje vietoje susirūpinau Sigitos žiūrovu. Paveikslų turinys jo dominti neturėtų, norėdamas jis ir pats gali paveikslui „sukurti“ pavadinimą, atradęs jame savą simboliką. Taigi ką norima paveikslais pranešti, „išspinduliuoti“?

Nežinau. Nenorėčiau žiūrovo „užspausti“. Iš tiesų nieko neteigiu. Nenorėčiau, kad būtų nuobodu. Bet galiu suprasti ir tuos, kam nuobodu. Galbūt norėčiau, kad jis jaustų tą spalvą, tirštumą. Aišku, poveikio norisi. Malonumas malonumu, bet ir ne prieš žiūrovus jojikas nori peršokti aukštą kliūtį.

Žvelgiant į kūrinius jie ir atrodo tarsi „gavęsi“ – išsisukę, išsiraizgę, chaotiškai natūralūs. Šią per kraštus besiliejančią dažų, gestų, impulsų gausą menininkė komentuoja šitaip:

Nors ir ironiška, bet kartais mano darbo kokybė tiesiogiai priklauso nuo aliejinių dažų kiekio. Gal taip būna, kai tam tikrame kūrinyje dirigentas nori išgauti kuo didesnį forte ir jam reikia didžiulio simfoninio orkestro su mušamaisiais. Nors labai mėgstu pianissimo ir svajoju tapyti plonai, išgauti „rytietišką“ formos grynumą ir skaidrumą, bet dažniausiai nepavyksta: grumtynės su drobe ir su savimi išsilieja klampiu aliejinių dažų svoriu ir kvapu. Kažkada save paguodžiau prisitaikiusi A. Andriuškevičiaus kita proga pasakytus žodžius, kad manyje per daug vakarietiškosios krikščioniškos tradicijos: nuolatiniai sąžinės taršymai, konfliktai neleidžia palikti švelniai prasišviečiančios drobės, verčia ją tapyti ir pertapyti „nuo kampo iki kampo“.

iliustracija
„Bėgimas į Egiptą”. 2008 m.
Sigita Maslauskaitė

Iš šio pasakojimo galima suprasti, kad vieną paveikslą tapai ilgą laiką?

Taip, ilgai tapau. Prieštarauju pati sau. Vartau tą drobę. Dažau, uždažau, pridedu. Esu tik kelis paveikslus padariusi „per kartą“. O baltos drobės aš bijau, man ją reikia užtepti, tada galiu pradėti kurti. Tokios grumtynės su drobe, su aliejumi, su savimi. Minkau tą formą… Svarbus ir pats procesas, jis ir yra malonumas. Kad drobių pernelyg neprikaupčiau, neretai tiesiog dažau ant viršaus. Pastaruoju metu net turiu atskirą užtapytų darbų „failiuką“ kompiuteryje. Labai linksma ir tikrai negaila.

Dirbi įsijautusi, į ką labiausiai įsiklausai?

Stengiuosi klausyti „proto balso“ ir dirbti profesionaliai. Šiuo metu tikriausiai svarbiausia – spalva, išnyranti, pradingstanti, suskambanti. Siekiu paprastumo, formos ir turinio aiškumo, bet rezultatas dažnokai nuvilia: žiūrėk – ir vėl nervingai kunkuliuoja.

Ir vis dėlto rašai, kad tapyba nėra būdas išreikšti save.

Tapyba nėra romantiškas troškimas išreikšti save. Iš tiesų viskas yra saviraiška. Bet romantikos labai nemėgstu, na žinai, „poezija“, „siela“. Geriau jau tegu būna sunku, negražu negu romantizuotas pasaulio kančios ar dvasios virpesių vaizdavimas.

Tikra tiesa – virpesių Sigitos Maslauskaitės tapyboje nėra. Pirmas įspūdis – ji tiesiog užgriūva. „Lietuvos aido“ galerijoje šį įspūdį gerokai (gal net pernelyg) sustiprina parodos kuratorės Gražinos Pajarskaitės noras sukurti itin „tirštą“ ekspoziciją. Iš tiesų masyvūs ir visomis prasmėmis sodrūs paveikslai mažytėje galerijoje susigrūdę taip, kad kyla jausmas, panašus į besistumdančioje minioje atsirandantį nejaukumą. Kita vertus, pati paroda lyg komplimentas patiems paveikslams, kurie vis dėlto skambėjo ir intrigavo. Ilgai mąsčiau, iš ko reikėtų kildinti šių paveikslų sunkų, klampų lengvumą. Tik ne kartą perklausiusi mūsų pokalbio įrašą supratau – iš autorės atsipalaidavimo, leidžiančio įvykti atsitiktinumui.

“7 meno dienos”

Kategorijos:Menininkai Žymos:
  1. Kol kas komentarų nėra.
  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: