Pradžia > Menininkai > Nešventiška jubiliejinė: Šarūno Saukos kūrybos paroda

Nešventiška jubiliejinė: Šarūno Saukos kūrybos paroda

2008-09-29

Parašyti apie Sauką? Oj ne. Ne-ne-ne ne. Ar dar kas nors Lietuvoje nežino apie Šarūno Saukos kūrybą? Žinau, kad personalinė jubiliejinė. Bet tiek prirašyta… Žmogus jau dvidešimt metų – žvaigždė. Ne. Interviu – ne. Bijau. Savo kvailų klausimų, ko dar galima bijoti. Ne-ne. O jei berašydama „nusikalbėsiu“. Beveik neišvengiamai. Bent keliose vietose – būtinai. Žinau, kad visiems pasitaiko, bet rašant apie nacionalinės premijos laureatą, puikų tapytoją ir apskritai, apie vieną iš įdomesnių viešųjų asmenybių Lietuvoje reikia parašyti kažkaip labai… Ne. Net nežinau, koks mano santykis su jo darbais. Kaip man jį atkapstyti iš po begalės tekstų ir etikečių? Sauka yra Sauka, amen. Teksto pradžia ir pabaiga. Ne. Pažiūrėsiu dar į parodą. Gal netyčia kas naujo bus. Nepažadu. Greitai tikrai nebus. .  

–  Na gi, vaikai, kas man galėtų išvardinti esminius XX-XXI a. sandūroje kūrusio tapytojo Šarūno Saukos kūrybos bruožus?

–  Simboliškumas, lyrizmas, muzikalu…

–  Regis, supainiojai su kitu menininku – Čiurlioniu, jis gyveno dar šimtmečiu seniau.

–  Tuomet… Sauka… Siužetiškumas, pasąmonės vaizdiniai, autoportretiškumas, religinė simbolika… Aj, nebeatsimenu daugiau.  

Kuklioje spaudos konferencijoje aptarinėjamas naujasis didysis autoriaus kūrinys Lietuvos vardo tūkstantmečio tema.

Mindaugas Klusas suspindi lyg žurnalistas iš filmo (simpatiškas, drąsus ir šmaikštus, filmo pabaigoje skambant didingai muzikai išneša ant rankų išgelbėtą gražuolę):

–  O visi šie garsūs žmonės…

… paveiksle išrengti tik iki pusės?

–  Ne, jie čia visai išrengti. Visai. – Šarūnas Sauka atsako lyg menininkas iš filmo, nebūtinai to paties (uždaras, nenuspėjamas, bet finale pasirodys, kad nuoširdus ir vienintelis žinojęs Kodą).   

Šarūno Saukos proga google (vis tik, kokia ji dar jauna) bent kartą pralaimi popierių krūvoms namuose. Visą vakarą vartau senus, netyčia išsaugotus tekstus apie Saukos kūrybą. Ritualai, egzorcizmas, pragaras, deformacija. Kaip miela… Jokių klonavimų, transplantacijų, savo asmeninio lytiškumo nežinomųjų. Dailėtyrininkams nebereikia ginti Saukos nuo besipiktinančių jo paveiksluose gyvenančių „šlykštynių“. Sauka nebebaisus. Puiku, mažiau dėmesio smulkmenoms.

Šeštadienio popietė. Lengvas šokas: galerijoje kelios dešimtys žmonių. Ir ne ekskursija! Šypsosi. Pritariamai linkčioja. „Oj, kaip malonu! Jūs net iš Jurbarko! Kaip įdomu! Iš Jurbarko, žinokit, pas mus čia dar nebuvo nė vieno!“ – salę prižiūrinčios moters džiaugsmas ir nuoširdus santykis su lankytojais aiškiai girdimas kiekvienam. Būčiau žinojus, būčiau pasiėmusi ausinuką, gal perrėktų. Na gerai. Žmonėtis tai žmonėtis. „Reiškinys“, girdžiu oriai sakant. „Šitas tai geras, jooo…“, – matau rodant, žinoma, į patį didžiausią. „Nereikia tau teksto apie jį, Aistule. Visi viską puikiai žino“, – irgi girdžiu. Ir tada suprantu, kad tekstas bus. Apie pasikeitusį Sauką. Apie tai, kad šypsotis šalia jo paveikslų gal jau nebėra ko.

Iki šiol Saukos paveikslų herojai dažniausiai turėjo kažin kokią aistrą, jėgą, energiją. Taip, ji buvo nukreipta į niekur nevedančius veiksmus – ritualus. Bet jie bent jau buvo atliekami „su ugnele“. Dažniausiai atliekami veiksmai: ėdimas (rijimas), tuštinimasis ir dauginimasis, be nepadoriosios ar komiškosios (bent jau ironiškosios) savo pusės neabejotinai turėjo ir kitą, gilesnę – nesibaigiančio ciklo, amžinai judančio gyvybės (gyvybingumo) rato – prasmę. Ratas užsidarė. Jie vis dar kažką veikia, tačiau be gyvybės, be azarto.

Todėl ne šiurpūs, ne baisūs, net ne keisti, o tiesiog pavargę ir pasimetę. Apgailėtini. Net ne pasiklydę vertime. Iškritę iš amžinybės. Ot juoko…

Kitokį Sauką išduoda ne tik paveikslų siužetai. Pasikeitusi ir raiška. Vietoj sodrių, kartais – aikštingų spalvų dabar vyrauja mėlyna – nuo sunkios tolių mėlynės iki kūnų melzganumo. Pastarasis dar pagardinamas sintetine „rūžava“.

Vietoj kilmingo, prabangaus kraujo spindesio ar pūlių blizgesio telikę tik neskanūs puvimo ar dar blogiau – banalaus nuovargio ar silpnumo pėdsakai. Figūros įkomponuojamos peizaže taip, tarsi būtų neatidžiai  įklijuotos. Dažniausiai, turėjusios stovėti jos guli.

„Meilės romanas“, „Šeima“ – figūroms suteikiamas tarsi atsitiktinis būvis be pamatų, nebepriklausantis nuo aplinkos, galintis būti ir čia ir ten, galintis ir visai pranykti sulig mygtuko delete paspaudimu. Todėl desperatiškai atrodo skaitmeninė kova monitoriuje – begalinis žmogaus figūros „copy“ ir „paste“ kasdieniniuose peizažuose. 

Galvoju, Sauka ir vėl kuria pusiausvyrą. Tuo metu, kai kūnas ir su juo susiję tabu eksploatuojami visur kur įmanoma, šiuose paveiksluose tas pats kūnas kaip niekad silpnas ir trapus. Melzganas. Toks vienišai globalus ir labai silpnas. Kaip ir keliuose paveiksluose pasirodantys sargai – silpnos vyriškos figūros stovinčios kovotojo poza.

Saugančios šeimą ar kultūrą. Aišku, kad neapsaugos, nes mažesni, silpnesni nei saugojamieji objektai, veiksmas panašiai beprasmiškas kaip ir sodrieji ritualai, tik nuilsęs. Todėl belieka tikėtis, kad tie „sargai“ ironiški. Tikėjimas svarbu. Pasirodo, kartais jo reikia ne tik kūrėjui, bet ir žiūrovui. Tik maniškį tikėjimą šioje vietoje klibina klausimas: ar ironija būna pavargusi? 

Beje. Tas didysis paveikslas, Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti, mano galva, šioje parodoje atrodo mažiausiai įdomus. Nuo savo pačios manieringumo kiek pavargusi kompozicija, sulipdyta to paties interneto principu, su begale „linkų“ (nuorodų) į žymias asmenybes, su tradiciškai kenčiančiu Rūpintojėliu ir šviesiąja jo puse – mergaite, pasipuošusia suknele ukrainietiškais motyvais. Viskas teisinga, tik… ar ne pernelyg aišku? Reklamos užsakovai dažnai turi tokią svajonę: kad būtų originalu, drąsu, truputį šokiruotų bet nieko labai neįžeistų ir kad būtų visiškai aišku apie ką.  Nežinau, gal tai ir nėra blogai. Šiaip ar taip, mes jau išdresuoti „skaityti“ tokius pranešimus. Gal jų ir teesame nusipelnę…

Ir dar – Brunono gaila. Užmirštas žmogus nepelnytai, o juk jei ne jis… Nebent jo galva, besivoliojanti po kažkurio klasiko kojomis tiesiog buvo pamiršta paminėti.

Bernardinai.lt

 

    

   
Kategorijos:Menininkai Žymos:
  1. spalio 17, 2008 9:48 am

    Negaliu atsidžiaugti tavo, Aiste, tekstais vienoje vietoje🙂

  2. loripyrstas
    spalio 27, 2008 10:20 pm

    Snap Shots tai butu galima nuimti. Labai trukdo man skaityti.

  3. aiste
    spalio 28, 2008 7:48 am

    Nu jei dar papasakotum kas yra tie snap shots ir kuo jie trukdo ir kaip juos nuimti🙂, tai gal ir nuimciau.

  4. baubas
    kovo 26, 2010 6:35 pm

    ar isprotejot?ka Sauka padares tokio,kad ji taip cia garbinat?nusvieskit prasau

  1. No trackbacks yet.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: